Po Kinijos invazijos į Tibetą 1959 metais valstybės vadovas ir dvasinis lyderis Dalai Lama XIV ir apie 125 000 tibetiečių pabėgo ir iki šiol gyvena Indijoje. Dalai Lamos rezidencija, Tibeto parlamentas, mokslo ir kultūros centras tremtyje yra šiaurinėje Indijos dalyje, Himachal Pradesh valstijoje, McLeod Ganj miestelyje. Šalies pietvakariuose, Karnatakos valstijoje, yra dar vienas tibetiečių centras - Bylakuppe miestelis.
Karnatakos valstijos valdžia tibetiečiams Bylakuppe atidavė 1200 hektarų žemės. Tremtiniai čia susikūrė savo oazę, kuri nuo induistinės civilizacijos skiriasi ramybe ir tvarka. Šalia kiekvieno namo ir miestelio teritorijoje ant medžių plevėsuoja daug spalvotų vėliavėlių - tai tibetiečių skiriamasis ženklas.
Tibetiečių tvarka
Tibetiečiai gyvena gražiuose dideliuose, dažniausiai dviejų aukštų privačiuose namuose. Aukštomis tvoromis aptvertuose kiemuose žaliuoja žolė, žydi gėlės, gana daug kur laikomi naminiai šunys. O žmonių nematyti. Galbūt todėl, kad Bylakuppe lankėmės sekmadienį, gal žmonės karštą dieną tūnojo namuose, gal kur išvyko? Negalėjome atsistebėti tuščiomis gatvėmis. Per pirmąją kelionės Indijoje savaitę jau įpratome nuolatos būti minioje, nuolatos jaustis stebimos ir klausinėjamos, iš kur atvykome, kokie mūsų vardai.
Tibetiečiams tokie klausimai nekyla. Tai santūrūs ir labai malonūs žmonės. Prasilenkdami su turistu gatvėje jie tik šypsosi, parduotuvėje nieko įkyriai nesiūlo. O viešbučio priimamajame dirbęs vienuolis maloniai sutiko be jokio mokesčio pusdienį pasaugoti mūsų kuprines.
Miestelio svečiai, norintys paviešėti ilgiau nei keletą dienų, turi gauti Užsienio reikalų ministerijos leidimą Delyje, nes Bylakuppe yra uždara ir saugoma teritorija. Tad tibetiečių kaimelyje negalėjome užtrukti. Kur kas ilgiau čia apsistoja vakariečiai, drauge su vienuoliais studijuojantys Budizmo studijų centre.
Aplink viešbutuką miestelio centre yra nedidelis prekybos centras, kuriame miestelio gyventojai pardavinėja tibetietiškus suvenyrus. Čia yra ir keletas maisto parduotuvių, restoranas, kuriame vis dėlto dominuoja indiška virtuvė. Už pastato - didžiulė automobilių stovėjimo aikštelė. Indijoje tai nėra itin paplitęs reiškinys.
Šventykla skirta maldai
Bylakuppe panoramoje iš tolo išsiskiria budistų Namdroling vienuolyno Auksinės šventyklos stogas į viršų riestais kraštais. Ant 18 metrų aukščio statinio - įspūdingas auksu puoštas Budos gyvenimo ratas. Vienuolyno komplekse yra dar viena, mažesnė, Zangdogpalri šventykla. Atvykusios dar prieš pamaldas turėjome progos apsilankyti tuščioje šventykloje. Užėjus į ją norisi atsisėsti ir sėdėti ilgai ilgai. Įspūdingos freskos, vaizduojančios Budos gyvenimą, mandalos, ornamentai puošia Auksinės šventyklos sienas nuo pat viršaus iki apačios. Altoriuje sustingusios auksuotos Budos skulptūros. Šventyklos palubėje skraido balandžiai. Tiesiai ant marmurinių grindų miega kokie trys indai. Budistines šventyklas lanko labai daug indų turistų, vakariečių - vienas kitas. Visus turistus prie įėjimo įspėja užrašas: „Šventykla - vieta maldai, o ne pramogai.“ Tad žybčioti su fotoaparatu net nesinori, juolab kad jokia technika neperteiks tikrojo šios vietos grožio, didingumo ir ypač dvasingos atmosferos. Iš meditacijos tarsi iš miego pabudome išgirdusios gongų garsus, skelbiančius pamaldų pradžią vienuoliams.
Pamaldos vyko mažesnėje Zangdogpalri šventykloje. Daugybė bordo spalvos drabužiais apsivilkusių paauglių vienuoliukų šventykloje sėdėjo ant grindų pasitiesę kilimėlį ir giedojo mantras. Gerklinis giedojimas, pertraukiamas gongo dūžių ir pučiamos kriauklės garsų, klausančiajam sukelia šiurpuliukus.
Tiesa, tų klausančiųjų nebuvo daug. Kur kas daugiau tibetiečių moterų ir vyrų meldėsi drauge su vienuoliais sukdami tarp pirštų rožančių. Nors mantrų atlikimo būdas mums yra svetimas, tačiau gerai įsiklausius pasirodė, jog jų melodija primena kažkokią lietuvių liaudies dainą.
Praėjus gal 10 maldos minučių, didelei mūsų nuostabai, šventykloje pasirodė vyresnysis vienuolis ir besimeldžiantiesiems pradėjo dalinti pinigus. Paskui atėjo dar vienas ir padalino obuolius, trečias - išpilstė arbatą. Gal tai kokie maldos pietūs? Atkreipėme dėmesį, jog vienuoliukai mantras gieda ne itin susikaupę - elgiasi kaip vaikai per pamoką, leidžia sau ir pasišnekučiuoti, ir nusijuokti, ir žvilgterėti į turistes šventyklos pakraštyje.
Už šventyklos sienų, vienuolyno kieme, taip pat kaip ir miestelyje, - sekmadienio atmosfera. Dauguma vienuolių tikriausiai ilsisi savo kambarėliuose, nedidelis būrelis žaidžia kriketą.
Bylakuppe paliekame nenoriai. Čia taip gera. Mėgaudamosi budistine ramybe net neįtariame, kad tą pačią dieną mūsų laukia tikras pragaras.
Virajpet
Nujaučiau, kad pasiekti kitą mūsų maršrute numatytą miestą Kannur, kuris yra jau Keralos valstijoje, gali būti sudėtinga, nes kelias, kuriuo ketinome pasiekti tikslą, žemėlapyje buvo pažymėtas kaip nepagrindinis. Jeigu būčiau žinojusi, koks tas kelias, būčiau geriau pasirinkusi aplinkkelį.
Kita vertus, būtent ši daugiausiai kantrybės ir ištvermės pareikalavusi mūsų kelionės atkarpa buvo vienas didžiausių nuotykių.
Jeigu būtume pasirinkusios aplinkkelį, iš Bylakuppe būtume važiavusios rytų kryptimi iki Mysure, o iš ten - tiesiai į Kannur. Tuo tarpu mes grįžome vakarų kryptimi į Kushalnagar miestą. Jame tikėjomės sėsti į tiesioginį autobusą iki Kannur. Tačiau stoties informatorius greitakalbe paaiškino, jog tiesioginio autobuso nėra. Reikia važiuoti iki Virajpet miesto, o ten persėsti į kitą autobusą. Tą patį patvirtino ir vaisių pardavėjas (Indijoje bet kokią informaciją reikia patikrinti bent keletą kartų). Kurioje pusėje tas Virajpet, neturėjome jokios nuovokos, nes šis miestas nepažymėtas nei mūsų kelionių vadove, nei detalesniame žemėlapyje, kurį išsitraukiau iš interneto. Ką gi, nuvažiuosime - pamatysime.
Autobuso ilgai laukti nereikėjo, ir Virajpet mes pasiekėme per geras porą valandų. Virajpet mums nepatiko iš pirmo žvilgsnio. Labai jau nešvarus ir žmonės kažkokie kitokie, lyg agresyvesni. Tolumoje matyti mečečių minaretai; galbūt tik stoties aplinka nemaloni...
Lengviau atsidūstame, kai vairuotojai patikina, kad autobusas į Kannur bus po poros valandų. Vienoje iš šiek tiek padoriau atrodančių užeigų pavalgome ir laukiame.
Likus 20 minučių iki nurodyto laiko, jokio autobuso į Kannur vis dar nėra. Vėl klausiame. Kiti vairuotojai paaiškina, jog autobusas į Kannur išvyksta iš kitos autobusų stoties. O toji stotis už 1,5 kilometro.
Žingsniuojame nurodytu keliu, ir tai, ką pamatome, mums paaiškina, kuo kitokie čia esantys žmonės. Jie valgo mėsą ir geria alkoholį. Štai kas yra kodavai, tikrieji Kodagu regiono gyventojai. Alkoholio parduotuvių - ant kiekvieno kampo (to Indijoje dar nematėme), mėsos parduotuvėse prie pat gatvės kabo pamėlę viščiukai. Smirda. Nerimą kelia tai, jog jau vakaras, tuoj sutems, o mes nežinome, bus autobusas ar ne.
Autobusų stotyje nėra elektros. Informacijos skyriuje prie žvakės sėdintis vyriškis atrodo nenusiteikęs bendrauti. Nesuprantama greitakalbe išpyškina, kad autobusas į Kannur bus rytoj 11 val. „Ką? O koks autobusas bus šįvakar?“ - „Į Panyanur.“ - „Kur???“ Deja, informuotojo anglų kalbos žinios, atrodo, baigėsi. Daugiau jis nieko nepaaiškina.
Klausiu vairuotojų. Vienas sako, kad autobusas į Kannur jau išvažiavo prieš pusvalandį, kitas sako, kad po 15 minučių bus autobusas į Panyanur, trečias - kad autobuso nebus. Dar vienas (girtas), dalyvavęs pokalbyje su informuotoju, pasiteirauja, ar mes važiuosime su juo... Mano kantrybė senka. Draugė taip pat pilna nevilties.
Ką darysime? Ar šitoje skylėje bent koks viešbutis yra? Sparčiai temsta. Jau sukamės eiti į miestą ieškoti viešbučio, kai staiga pagrindine gatve važiavęs autobusas pasuka, privažiuoja prie mūsų ir jo vairuotojas užtikrintai pasako: „Jūsų autobusas atvažiuos po 10 minučių.“
Grįžtame į stotį ir laukiame. Išties po 10 min. pasirodo laukiamas autobusas. Tik bėda, kad jis ne į Kannur, o į Panyanur. Pastarasis taip pat nėra pažymėtas mūsų knygoje, bet iš panašaus skambesio spėjame, kad jis turėtų būti netoli. Autobuso bilietų pardavėjas paaiškina, jog nuo Panyanur iki Kannur - apie 30 km. Su palengvėjimu atsikvepiame, įsėdame į autobusą ir laimingos važiuojame apie pusvalandį. O tada baigiasi asfaltuotas kelias...
Bus daugiau.
