Astronomai skelbia atradę naują planetą, kuri yra viena realiausių pretendenčių į planetas, kuriose gali egzistuoti gyvybė, informuoja „Space.com“. Naujasis pasaulis priskirtinas superŽemių tipui ir pavadintas Gliese 163c.
Egzoplaneta savo gimtosios žvaigždės planetinėje sistemoje yra vadinamosios “gyvybės zonos" vidiniame pakraštyje – kaip tik ten, kur vandeniui yra tinkamos sąlygos išlikti skysto būvio.
„Pastebėjome daug struktūrinių ir kompozicinių požymių, kurie leidžia manyti Gliese 163c esant gyvybei tinkama planeta“, - tvirtina Grenoblio universiteto (Prancūzija) astronomas Zavjeras Bonfisas (Xavier Bonfils). Tiesa, mokslininkas atkreipia dėmesį, jog planetos tinkamumo gyvybei veiksnių kombinacijoje yra keletas kintamųjų, kurie gali būti nepalankūs gyvybei.
Z. Bonfisas su tarptautiniu kolegų astronomų kolektyvu ištyrė beveik 400 raudonųjų nykštukių. Stebėjimai buvo atliekami Pietinėje Europos observatorijoje (Čilė), 3,6 metro skersmens teleskopo spektrografu „High Accuracy Radial Velocity Planet Searcher“ (HARPS).
Gliese 163c buvo viena iš dviejų pastebėtų planetų, skriejančių aplink Gliese 163 žvaigždę. Šioji nuo Žemės nutolusi per 50 šviesmečių, o ją surasti galima pietų pusrutulyje matomame Aukso Žuvies (Dorado) žvaigždyne. Tyrėjai turi duomenų, kad sistema turi ir trečią planetą, tačiau šios hipotezės patvirtinimui dar trūksta argumentų.
Gliese 163c tarp kitų kandidačių į gyvybei tinkamas planetas. ESA iliustr. (nuotr. leidėjų)
Gliese 163c už Žemę sunkesnė maždaug 7 kartus ir, kaip manoma, yra uolingoji planeta, nors yra šiokia tokia tikimybė, jog šis dangaus kūnas yra nedidelė dujinė milžinė.
„Kol kas tiksliai nežinome, ar tai – kietą paviršių turinti planeta, - pripažįsta Z. Bonfisas. – Tokios masės planetos gali būti ir kietos, ir padengtos vandenynu, ir Neptūno tipo dujų milžinės.“
Gliese 163c aplink savąją žvaigždę skrieja ties vidine „gyvybės zonos“ riba, o aplink saulę, kuri yra gerokai blyškesnė už mūsų Saulę, apskrieja per 26 Žemės paras. Kita planeta - Gliese 163b – aplink gimtąją žvaigždę apskrieja tik per 9 dienas ir yra akivaizdžiai per arti, kad būtų laikoma potencialiu gyvybės lopšiu.
Z. Bonfiso teigimu, egzistuoja maždaug 2 proc. tikimybė, jog Gliese 163c aplink savo žvaigždę skrieja nuo jos nutolusi tokiu atstumu, koks skiria Saulę ir Žemę.
Puerto Riko universitete veikianti Planetų tinkamumo gyvybei laboratorija (Planetary Habitability Laboratory - PHL) veda tam tikrą katalogą, kuriame registruojamos potencialios kandidatės į gyvybei tinkamas planetas. Gliese 163c šiame sąraše patenka į geriausiųjų penketuką.
„Dabar gyvybei tinkamų planetų atrandame daugiau nei anksčiau, - tvirtina PHL darbuotojas Abelis Mendesas (Abel Mendez), kuris nėra Gliese 163c atradusio astronomų kolektyvo narys. – Per pastaruosius metus buvo atrastos keturios iš realiausių pretendenčių į gyvybei tinkamos planetos vardą. Daugelis iš kandidačių yra gana netoli Žemės, tad turime nemažai vilčių, jog tobulėjant technologijoms ir didėjant instrumentų jautrumui netrukus netoli Saulės sistemos aptiksime dar geresnių kandidačių.“
Kad išvestų atrastos egzoplanetos tinkamumo gyvybei indeksą, A. Mendesas su kolegomis lygina jų charakteristikas (skersmenį, masę, temperatūrą) su kol kas vienintele mums žinomos gyvybei tinkamos planetos charakteristikomis. Kebliausia „pamatuoti“ tolimųjų planetų temperatūras, nes jas nulemia atmosferiniai ypatumai. O apie egzoplanetų atmosferas mokslininkai kol kas gali spręsti labai nedaug.
Anot A. Mendeso, vienas iš labiausiai tikėtinų variantų - Gliese 163c turi švelnios temperatūros vandenyną, kuri gaubia atmosfera, 10 kartų tankesnė už Žemės atmosferą. Pasaulinis šios egzoplanetos vandenynas gali tyvuliuoti po rausvu, debesuotu dangumi. +60ºC temperatūroje ilgai neištvertų nei žmogus, nei kiti sudėtingi organizmai, tačiau kai kuriems mikroorganizmams tai galėtų būti labai palanki terpė. Tiesa, gali būti ir taip, jog Gliese 163c yra tiesiog pernelyg karštas pasaulis, jog jame galėtų egzistuoti gyvybė.
Z. Bonfiso komanda tęs gyvybei tinkamų egzoplanetų paieškas.
