Valentinas Sventickas. Šitas Aidas, šitas Marčėnas: monografinė studija. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Mūsų kultūra yra itin autorizuota ir hierarchizuota. Kultūrą kuria (gamina) atskiri žmonės, vadinami autoriais. Sukūrę (pagaminę) kultūros produktą, jie pažymi jį autorystės ženklu – savo vardu ir pavarde. Autorizuotas kultūros produktas (prekė) pateikiamas kultūros vartotojams kultūros prekių rinkoje.
Kultūros rinką reguliuoja valstybė ir laisvosios rinkos dėsniai. Valstybės reguliuojamoje rinkos dalyje vartotojams pateikiami kultūros produktai, kurių visuma sudaro aukštąją (rimtąją) kultūrą. Laisvosios rinkos reguliuojamoje kultūros rinkoje pardavinėjami populiariosios kultūros (popkultūros) produktai. Aukštąją ir populiariąją kultūrą imituojantys produktai, neturintys autorystės, priskiriami žemąjai (liaudies) kultūrai. Liaudies kultūra nereguliuojama (neautorizuojama ir nehierarchizuojama) tol, kol ji nepriartėja prie aukštosios arba populiariosios kultūros ribų.
Aukštojoje kultūroje (valstybės reguliuojamoje kultūros rinkoje) laisvosios rinkos dėsniai neveikia – kultūros produktų vertę ir kainą nustato pati valstybė. Šiems tikslams ji pasitelkia autoritetingus kultūros ekspertus (iš tų pačių aukštosios kultūros gamintojų tarpo), kurie ir hierarchizuoja (pagal valstybės poreikius) visą aukštąją kultūrą – nuo Nacionalinės premijos laureato kūrybos iki pirmąją knygą išleidusio pradedančio rašytojo rašliavų. Valstybės poreikius itin gerai atitinkantys produktai paskelbiami „genialiais“, mažiau atitinkantys – „talentingais“, o visiškai neatitinkantys – „netalentingais“. Pastarieji išmetami už aukštosios kultūros borto į populiariosios kultūros produktų rinką arba į kultūros šiukšlyną – žemosios (liaudies) kultūros teritoriją.
Populiariojoje kultūroje vertė nustatoma pagal formulę: „genialiausiai ir talentingiausiai pagamintas kultūros produktas yra tas, kuris labiausiai perkamas“. Valstybė į populiariosios kultūros produktų gamybą nesikiša, tik nustato leistiną šių prekių formą ir turinį: pavyzdžiui, uždraudžia smurto ir sekso kultūrą propaguojančius gaminius.
Aukštoji kultūra ir popkultūra iš principo yra labai panašios. Aukštosios kultūros rinką galima prilyginti iškreiptai ir monopolizuotai popkultūros rinkai, kurioje egzistuoja tik vienas vartotojas (pirkėjas) – valstybė. Popkultūros produktų gamintojai siekia vien komercinės naudos, o aukštosios kultūros gamintojai nori parduoti savo gaminius valstybei, kuri siekia idėjinių (ideologinių) tikslų.
Abiejų kultūrų – aukštosios kultūros ir popkultūros – gamybos tikslai yra gana skirtingi, tačiau pats gamybos procesas yra beveik identiškas. Abiejų kultūrų gamybos ir vartojimo mechanizmas remiasi tais pačiais principais – intelektine nuosavybe, autorių teisėmis, kūrėjų ir vartotojų atskyrimu bei susvetimėjimu, kūrybos rezultatų nusavinimu ir pavertimu preke. Abi šias kultūras kuria labai panaši hierarchijų, autoritetų ir kultūros žvaigždžių gaminimo industrija. Televizijos šou žvaigždė popkultūroje yra tas pats, kas Nacionalinės premijos laureatas aukštojoje.
Kai kuriuos aukštosios ir populiariosios kultūros autoritetų (žvaigždžių) kūrimo panašumus bei ypatybes yra apžvelgęs kultūros kritikas R.D.:
Žvaigždė – šiandienos visuomenės šauklys.
Žvaigždžių veikla paprastai susijusi su visuomenei itin svarbiomis viešojo gyvenimo sritimis (politika, nusikaltėlių pasauliu, popkultūra).
Žvaigždė atlieka keletą itin svarbių funkcijų: neša turtą ją kuriantiems ir kompensuoja eilinių visuomenės narių jaučiamą idealo troškulį, nes pažindami žvaigždės gyvenimą jie kovoja su pilkos kasdienybės beprotybe.
Žvaigždės gimimo, gyvenimo ir mirties vieta – žiniasklaidos erdvė.
Žvaigždės kūnas yra ne oda, mėsa ir kaulai, bet žiniasklaidos atvaizdas.
Žvaigždė, egzistuodama žiniasklaidos erdvėje, laikosi šios erdvės taisyklių.
Žvaigždė beviltiškai tikisi, kad gali apgauti žiniasklaidą ir paversti ją savo įrankiu.
Žvaigždę dėl šios priežasties paprastai lydi jos atstovas spaudai.
Žvaigždė veltui stengiasi – žiniasklaida yra visagalė.
Atsiprašau už tokią ilgą įžangą, bet ji buvo reikalinga, kad pereičiau prie žymaus literatūros kritiko V. Sventicko monografijos apie žymaus poeto A. Marčėno asmenį bei kūrybą ir ištarčiau vienintelį sakinį: „Aidas Marčėnas yra šiandieninės aukštosios lietuvių kultūros žvaigždė, o Valentino Sventicko monografija – šios žvaigždės kulto priežastis ir pasekmė“. Ginkdie, neužsipuolu ir nežeminu nei šios monografijos autoriaus, nei studijų subjekto ar objekto. A. Marčėnas – tikrai ne pats blogiausias poetas, o V. Sventickas – tikrai įdomus ir polemiškas kritikas. Tačiau mano aprašytoje kultūros gamybos mašinerijoje jie, deja, atlieka nuogas žvaigždės ir jos atstovo spaudai funkcijas. (Beje, lygiai tokias pat funkcijas šiuo rašinėliu atlieku ir aš – prisidedu prie A. Marčėno kulto palaikymo.)
Skaitydamas šią žaismingą, sąmojingą, paprastu ir suprantamu stiliumi parašytą monografiją, visų pirma ieškojau atsakymo į esminius klausimus. Kaip gimsta tokie tekstai apie tekstus? Kodėl autorius staiga panoro parašyti gausiai iliustruotą ir dokumentuotą odę vidutinio amžiaus poetui, kuris tradiciškai vadinamas dar vienu gyvu klasiku? Ar pats monografijos žanras šiais viešųjų ryšių laikais nevirto paprasčiausia reklama, kad ir sumaniai paslėpta? Aiškaus atsakymo nesuradau. Nebent tokį:
Literatūra jai priešiškame pragmatizmo, naudos pasaulyje net tvirtina savo „nenaudingą“ elitiškumą. Nori pasakyti, kad ne viskas čia paprasta: pažiūrėkite, iš kokių žinojimų, patirčių, asociacijų, įžvalgų klostosi tai, kas atrodo skaidru ir lengva. Dabar rašo kas netingi. Sekliems rašinėjimamas, bandymams tikinti, kad ne šventieji puodus lipdo, rimti rašytojai irgi visaip priešinasi.
(p. 151)
Šioje citatoje, manau, išsakytos tam tikros kertinės pozicijos, dėl kurių verta ginčytis. Visų pirma, literatūrą (aišku, rimtąją) V. Sventickas dirbtinai supriešina su vadinamuoju pragmatišku pasauliu, t.y. komercine, populiariąja literatūra. Tačiau šis priešiškumas iš karto dingsta vos apvertus nugarėle į viršų bet kurią rimtosios literatūros knygą ir išvydus jos kainą – pvz., 28,99 Lt. Autorius teigia, kad literatūrai elitiškumas „nenaudingas“, tačiau realybė yra visiškai priešinga – rimtoji literatūra išsilaiko tik dėl jos „elitiškumo“, kurį propaguoja kultūrinis isteblišmentas, t.y. valstybės samdomi ekspertai paskelbia, kad tam tikra knyga yra elitiška, tada valstybė apmoka jos išleidimą. Na, ir aišku, autorius eina tradiciniu hierarchijos lipdymo keliu – „rimti rašytojai yra šventieji, o puodus lipdo seklūs rašinėtojai“.
Taigi paskutinė citatos sakinio dalis ir atsako į klausimą, kodėl V. Sventickas parašė šią monografiją. Ogi siekdamas apginti rašytojų elito bastioną, išsaugoti griežtą „žemosios“ ir „aukštosios“ kultūros vertikalę ir pasipriešinti „šventųjų“ desakralizacijai.
Monografijos skyriuje „Pažiūrėkime užsimerkę“ jis net išdėstė 7 punktus, aiškinančius mums, sekliems rašinėtojams ir skaitinėtojams, kodėl A. Marčėnas yra neliečiamas šventasis. Trumpai juos persakysiu:
1. A. Marčėnas kuria ritmišką, skambią ir lengvai atpažįstamą kanonizuotą poeziją.
2. Jis turi Dievo dovaną savitai jungti gyvenimo konkretybes, bendrinantį mąstymą ir individualius vaizdinius.
3. A. Marčėno kūryboje vyrauja klasikiniai lyrikos motyvai.
4. Jo kūryboje natūraliai susilieja tradicinė ir moderni poetinė kalba.
5. Reikia atlaidžiai žiūrėti į jo kūryboje pasitaikančius poetinius štampus, nes A. Marčėnas pats nežino, ko yra vertas.
6. Savo kūryboje jis siekia harmonijos ir dieviškosios tvarkos.
7. A. Marčėno kūrybos raida yra vientisa, jo poezijos tėkmėje matomas tolydus augimas.
Su šiomis (jau turbūt kanonizuotomis) tezėmis būtų galima ginčytis iki pamėlynavimo, tačiau neverta – mano ir V. Sventicko poetiniai kanonai per daug skirtingi, kad galėtume susikalbėti. Et, tebūnie! Kaip sakoma – aleliuja!
Šią kanoninę monografiją apie kanoninės kultūros gamintoją pasidėjau į lentyną greta kitų kanoninių knygų – Kazio Binkio monografijos jaunimui „Antanas Smetona, 1874–1934: šešių dešimčių metų sukaktuvėms paminėti“ (Kaunas, 1934) ir sovietmečiu išleistos vaikiškos knygutės apie mažąjį Leniną, didvyriškai apsaugojusį knygas nuo piktų žąsų.
