Šiame straipsnyje bus pateiktos dvi prognozės, kurios, tikiu, pasitvirtins. Manau, kad mėginimas įvesti progresinius mokesčius patirs nesėkmę, o aukštojo mokslo reforma, numatanti dideles studentų įmokas, bus įgyvendinta, kaip numatyta. Paklausykite.
Mokesčiai nedideli
Kiekvienąkart rengdamasis žiūrėti Lietuvos žinių laidą ar atsiversdamas laikraštį žinau, ką rasiu: kažkam vėl trūksta pinigų. Vaikų namams, studentų bendrabučiams, kultūros projektams, ugniagesių atlyginimams, krepšinio rinktinei ar neįgaliųjų sportui. Be to, dauguma žmonių, nuo butelius renkančio vargetos iki milijonieriaus K. Bobelio, yra įsitikinę, kad valstybė jiems skolinga išmokų, pašalpų, priemokų, rentų ir t.t.
Bado dieta - žiaurus dalykas, ir nusikaltimas neduoti pinigų. Jeigu jų turi. Susimąstykime valandėlei - o gal Seimas ne visus tuos maždaug 19 mlrd. litų, kurie sudaro šalies biudžetą, ima ir paleidžia vėjais? Kur dingsta mūsų pinigai?
Eurostato duomenys atskleidžia, kad Lietuva yra šalis, mažiausią dalį savo BVP perskirstanti per biudžetą - vos 29 proc. Švedija, Danija, Suomija, Prancūzija perskirsto beveik 60 proc., dauguma Vakarų Europos šalių, taip pat net ir pokomunistinė Slovėnija - apie 50 proc. (žr. 164 psl.). Man visada knietėjo sužinoti, kodėl Lietuva visoms įmanomoms sritims skiria mažiausiai pinigų ES skaičiuojant net ne absoliučiais skaičiais (tai būtų suprantama), o nuo BVP. Žinant šiuos skaičius bent iš dalies tą galima paaiškinti: jeigu mūsų biudžetas, lyginant su mūsų BVP, yra daugiau nei dvigubai mažesnis nei, sakykim, atitinkamas Švedijos santykis, tai išskirsčius visą mūsų biudžetą kiekvienai sričiai galime skirti maždaug dvigubai mažiau, lyginant su BVP, nei pajėgia Švedija.
Turėtume atkreipti dėmesį į tai, kad esame tokioje kraštutinėje ES šalių rikiuotės pozicijoje. Bet koks ekstremumas nėra geras dalykas. Šis rodiklis liudija aiškų mūsų apsisprendimą, kurį tik patvirtina daugybė reiškinių ir faktų apsižvalgius aplink. Mažas perskirstymas per biudžetą reiškia, kad mūsų šalies gyventojai moka mažiau mokesčių: mažesni mokesčiai tik Slovakijoje (žr. 165 psl.). Verslas moka ne tiek daug, o didelė gyventojų dalis moka labai mažus mokesčius - žemdirbiai, dirbantys su verslo liudijimais, žurnalistai ir t.t. Čia net nesakau, gerai tai ar blogai - tiesiog taip yra. Nemokame ir turto mokesčio, kuris turi socialinio teisingumo aspektą, reguliuotų išpūstą nekilnojamojo turto rinką ir yra įprastas daugelyje ES šalių. Apie abonentinį kelių litų mokestį visuomeniniam transliuotojui, kuris turėtų atsisakyti klaidžiojimo tarp misijos ir komercijos bei suteikti atsvarą medijų nuprotinimo vajui, baisu ir užsiminti.
Ar medus vis dar saldus?
Mūsų visuomenė yra apsisprendusi, kad gerai yra mokėti mažai mokesčių. Išsireikalauti, kad mokesčiai būtų maži, taip pat įvairias išimtis, o galiausiai jų išvis nemokėti - toks idealas. Kartą per metus Gedimino prospektu tampome Mokesčių akmenį ir sutartinai visais ruporais pranešinėjame, koks jis sunkus.
Tačiau tai reiškia, kad valstybė tampa mažiau įgali vykdyti savo politikas, o viešasis sektorius iš esmės paliktas merdėti. Jau pradedama su tuo susitaikyti. Kaip minėjau, visi dar žvalgosi į valstybės aruodus, bet, atrodo, jau pradedama suprasti, kad nieko negaus.
Nors tai kitas, bet susijęs dalykas: liberalus ūkio modelis, mažesnis valstybės vaidmuo, valstybės nusišalinimas nuo perskirstymo neišvengiamai reiškia ir didesnę turtinę diferenciaciją. Ši, deja, lemia - ir kuo toliau, tuo labiau - skirtingą politinę įtaką. Kažkada turėjome Seimą, ištisai verkšlenantį dėl skurstančių žemdirbių, turėjome Seimus, kurių nariai iškilmingai griaudint fanfaroms dėdavo parašus po pažadais drastiškai didinti finansavimą sveikatos apsaugai, mokslui, socialinėms reikmėms, net kultūrai. Dabar nereikia nei parašų, nei - tegul neįgyvendinamų - pažadų, neliko reikalo net žvalgytis į tuos, likusius už galios centrų, nei su jais kalbėti, ką nors jiems aiškintis ar diskutuoti. Aukštesnis pareigūnas, net padaręs visas įmanomas nuodėmes, čia sulauks pateisinamų ir pagiriamųjų žodžių, o eilinis bus sutryptas be gailesčio.
Progresinių mokesčių idėja neturi ateities, nes ji kaip vilko ašaka nepritampa prie šalies generalinės linijos. Tiesa, socialdemokratų pasiūlyta mokesčių reforma tėra nedrąsus žingsnelis progresinių mokesčių kryptimi, beveik nieko nekeičiantis ir neveiksmingas: viso labo socialdemokratų judesys, imitacinis veiksmas dėl socialdemokratinio "paukščiuko". Tačiau simbolinė tokio veiksmo prasmė buvo iškart įvertinta, jis buvo išjuoktas, sukritikuotas pasitelkiant nei į tvorą, nei į mietą, tačiau macho stiliumi dėstomus argumentus. Didesnė valstybės darna, galingesniųjų atsakomybė ir įsipareigojimas visai visuomenei, pripažinimas, kad net turtingas ir galingas jausis geriau labiau subalansuotoje aplinkoje - tai ne mums. Mūsų valstybė hierarchiška, suręsta vertikaliai, be jokių skrupulų.
Užtat mokamas aukštasis mokslas čia net labai į temą: į tai einama jau ne vieneri metai. Jokie apokaliptiniai V. Radžvilo bei jo kolegų pareiškimai čia nepagelbės, nes tai tos Donelaičio dumplės, kurios pučia prieš vėją.
Atrodo, vienas iš reformos mechanizmų - aukštosioms mokykloms konkuruoti dėl studentų, nes tai lemtų didesnį finansavimą. Tik jeigu dalis studentų neturi motyvacijos siekti žinių, o tik gauti diplomą - ne paslaptis, kad esama tokios tendencijos - ar universitetai tikrai konkuruos studijų kokybe?
Prisimenu 1990 m. lapkričio 24-25 dienas, kai Vilniuje vyko Lietuvos liberalų sąjungos steigiamasis kongresas: Vytautas Radžvilas, Arvydas Juozaitis, Eduardas Vilkas, kitos to meto įžymybės kūrė naują partiją. Individo laisvės, valstybės vaidmens radikalaus sumažinimo idėjos buvo saldžios kaip devyni medūs, nes tai buvo diametraliai priešinga, nei tarybinio narvo atmosfera. Dabar tos idėjos nugalėjo, tik kartais susimąstau, ar nenuėjome per toli.
