Seimas penkis kartus padidino baudas valstybės ir savivaldybių įstaigų vadovams, atsisakantiems teikti informaciją žurnalistams. Ar tai reiškia, kad nuo šiol jiems dirbti bus penkiskart lengviau?
Žingsnis teisinga linkme
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas Raimondas Šukys, iš Seimo tribūnos pristatęs komiteto išvadas dėl Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) pakeitimų, „Omni.lt“ sakė jau nebeprisimenąs motyvų, kas ir kodėl inicijavo ATPK 214 straipsnio 3 dalies „reformą“. „Kiekvieno straipsnio tikrai nepamenu, visi per pusę metų susikaupę ATPK papildymai buvo sujungti į vieną bloką“, – sakė R. Šukys. Tačiau, pasak politiko, dėl šio straipsnio pakeitimo Teisės ir teisėtvarkos komitete buvo nemažai diskutuojama: „Kiek pamenu, buvo tvirtinama, kad valstybės įstaigose nuo žurnalistų atsitveriama viešųjų ryšių specialistų siena, o konkretūs pareigūnai neteikia informacijos“, – sakė jis.
Nepaisant neretai sudėtingų politikų ir žurnalistų tarpusavio santykių, Seimas 79 balsais pritarė griežtesnėms baudoms už trukdymą žiniasklaidos atstovams atlikti savo pareigas.
Džiaugdamasis tokiu sprendimu Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius „Omni.lt“ sakė, kad nuo 50 iki 500 litų padidintos baudos valdininkams už atsisakymą teikti informaciją yra žingsnis teisinga linkme, jis bent iš dalies sumažina teisinį atotrūkį tarp pačių žurnalistų ir jiems teikti informaciją įstatymo įpareigotų valdininkų atsakomybės. Juk tas pats valdininkas už moralinės žalos atlyginimą iš žurnalisto gali prisiteisti iki 50 tūkstančių litų, o už trukdymą žurnalistui atlikti savo pareigą jam gali būti skirta 100 kartų mažesnė maksimali 500 litų bauda.
„Kiekvienoj įstaigoj galima rasti žmogų...“
Tačiau tokiu Seimo narių kilnumu „Omni.lt“ kalbinti žurnalistai džiaugtis neskubėjo.
„Padidino baudas? O ar kam nors skyrė baudą už nesuteiktą informaciją? Čia ne nuo to galo pradedama, – tvirtino tiriamosios publicistikos laidos „Paskutinė instancija“ autorė Rūta Grinevičiūtė. – Padidino baudas, kurių niekada neskiria! Čia absurdas. Jeigu iš tikrųjų norima palengvinti darbą žurnalistams, pirma reikia paversti vieša informacija tai, kas dabar slepiama nuo visuomenės – tai, kas susiję su viešaisiais asmenimis, jų turtais ir t.t. Jeigu tokia informacija būtų prieinama, tai aš kaip nors pati ją iškrapštyčiau. Atstovai spaudai daugelį valdininkų jau yra išmokę, per kiek laiko turi ją pateikti. Svarbiausia, kad ta informacija nebūtų įslaptinama ar paverčiama riboto naudojimo.“
„Veido“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis naujieną apie valdininkams didinamas baudas taip pat sutiko santūriai. „Jeigu jie nenorės suteikti informacijos, tai ir nesuteiks, nepriklausomai nuo baudos dydžio. Kvailas valdininkas, neseniai dirbantis arba niekada neturėjęs praktikos bendrauti su spauda, tų baudų gal ir išsigąs. O protingas, patyręs viską apsuks taip, kad prikibti prie jo negalėsi: žadės žadės, o galų gale ko reikia vis tiek neduos“, – sakė jis.
O kaip tada dirbti, jei valdininkai neprileidžia žurnalisto prie informacijos, kurią privalėtų pateikti? A. Bačiulis sako nesąs mėgėjas rašinėti raštų: „Aš kažkaip išsiverčiu be popieriukų ir be grasinimų. Kiekvienoj įstaigoj galima rasti žmogų, kuris sutiks su tavimi bendradarbiauti. Be gąsdinimų, be trypimo kojomis, šnekėjimo pakeltu balsu. Tokius dalykus praktikuoja arba nelabai patyrę, arba tingūs žurnalistai, kurie tingi susirasti šaltinį“.
Tyla – gera byla
Tačiau ne visi ieško aplinkinių kelių: žurnalistų bendruomenė dar prisimena buvusios „Lietuvos žinių“ žurnalistės Aurelijos Liauškienės ir buvusio sveikatos ministro Juozo Galdiko susikibimą dėl teisės į informaciją, kurią užtikrina Visuomenės informavimo įstatymas. Ponia Aurelija ja pasinaudojo pirmoji.
„Tai buvo pirmasis atvejis Lietuvos žurnalistikos istorijoje, kai žurnalistas padavė į teismą valdininką už tai, kad jis atsisakė suteikti informaciją. Nepamenu, kuriais tiksliai tai buvo metais – sveikatos apsaugos ministru tuo metu dirbo J. Galdikas. Aš turėjau jo disertaciją, kurios tema, mano supratimu, kirtosi su viešųjų ir privačių interesų derinimu. Jie užpirkinėjo kažkokias medicinos įrangos detales, kurios buvo minimos ir toje disertacijoje. Aš dėl man rūpinčios informacijos kreipiausi pagal visas taisykles. Nuėjau, užregistravau prašymą. Neatsakė. Tada kreipiausi į teismą. Žinoma, byla keliavo nuo vieno teismo prie kito, kol galų gale viskas baigėsi taikos sutartimi. J. Galdikas vis dėlto atsakė į mano klausimus, nors tuo metu jau nebebuvo ministras. Tad nebeliko ir ginčo esmės“, – pasakojo A. Liauškienė.
Vienas iš naujesnių principinės kovos už žurnalistų teisę būti informuotiems, kad galėtų informuoti kitus, pavyzdžių galėtų būti „Šiaulių naujienų“ bylinėjimasis su Šiaulių miesto meru Vytautu Juškumi.
„Šiaulių naujienų“ vyriausiasis redaktorius Linas Garbenis konfliktą su meru aiškina nepakantumu kritikai. „Mūsų valdžia, ypač meras V. Juškus, nemėgsta kritikos, todėl nusprendė atsitverti nuo mūsų tylos siena. Nebeatsakinėjo į klausimus, nebendravo su žurnalistais, būdavo, kad pasiūlydavo jiems pasitikrinti sveikatą pas psichiatrus ir panašiai. Na, mums nieko neliko, kaip tik kreiptis į teismą, nes įstatymas nurodo valdininkams teikti informaciją.“
„Šiaulių naujienų“ bylinėjimasis su meru pasiekė Aukščiausiąjį administracinį teismą. Šiaulių meras nuo baudos išsisuko tik dėl to, kad teismas aptiko įstatymo spragą: pagal tuometinę Administracinių teisės pažeidimų kodekso redakciją baudas buvo galima skirti tik valstybės, o ne savivaldybių tarnautojams.
Tačiau „Šiaulių naujienos“ buvo atkaklios ir pasistengė šią landą užkišti: redakcija kreipėsi į Seimo narius prašydama inicijuoti įstatymo pataisą. Ji buvo priimta ir dabar laikraštis vėl ketina patikrinti, kaip įstatymas veiks Šiaulių praktikoje.
Kova be kovotojų?
Sužinoti, kiek Lietuvoje išnagrinėjama bylų pagal ATPK 214 straipsnio 3 dalį, pasirodė gana keblu. Nacionalinėje teismų administracijoje sužinojome, kad bylos į informacinę sistemą įvedinėjamos ne pagal atskirus straipsnius, bet pagal kategorijas, tad atsekti konkrečius atvejus, kai žurnalistai stengėsi per teismą išsireikalauti jiems rūpimą informaciją, sunku.
Nusprendėme kreiptis į apygardų administracinius teismus – jų Lietuvoje yra penki. Susisiekę su Kauno ir Klaipėdos administracinių teismų darbuotojais sužinojome, kad per visus 2005 metus juose nebuvo išnagrinėta nė vienos bylos pagal ATPK 214 straipsnio 3 dalį.
Kad tokios bylos retos, patvirtino ir „Omni.lt“ kalbinti žurnalistai. Kovoti teismuose su informacijos nesuteikiančiais valdininkais – pernelyg ilgas ir varginantis užsiėmimas, kurio praktinė nauda abejotina jau vien dėl to, kad pavėluotai gauta informacija būna praradusi aktualumą, taigi ir didelę vertės dalį. O moralinė satisfakcija nubaudus kaltininką 100, 200 arba net maksimalia 500 litų bauda vargu ar kam atrodo didelė pergalė. Tad sąskaitos su piktybiškai žurnalistų atžvilgiu nusiteikusiais valstybės ar savivaldybių pareigūnais neapsikentus suvedamos viešųjų ryšių erdvėje – kur kas paprasčiau, greičiau ir veiksmingiau, be Seimo debatų ir vardinio balsavimo...
