Žvelgiant į Lietuvos socialinės apsaugos struktūros pokyčius per pastaruosius metus iškyla daugybė ne tik teorinio, bet ir praktinio pobūdžio problemų. Kurlink žengia mūsų socialinė apsauga? Ar galima joje pastebėti naujų kokybinių elementų?
Tradiciškai Lietuvoje per penkiolika III – osios respublikos nepriklausomybės metų susikūrė tokia valstybinė socialinės apsaugos struktūra, kurią sudaro valstybinio socialinio draudimo (Sodros) ir valstybinės socialinės paramos dalys. Valstybinė socialinio draudimo sistema apima draudimą nuo nedarbo, draudimą senatvės, neįgalumo, ligos ir nelaimingų atsitikimų darbe atvejais. Egzistuoja našlių ir našlaičių pensijos. Visos šios socialinės išmokos finansuojamos iš kelis milijardus litų sudarančio valstybinio socialinio draudimo fondo, kurį administraciškai sudaro valdyba ir 48 teritoriniai skyriai.
2004-2005 metais Sodros reitingas pakildavo į trečią-ketvirtą pozicijas, o 2006-2007 metais ir į pirmą-antrą pozicijas tarp didžiausių Lietuvos institucijų ir organizacijų, daugiausia – dėl pagerėjusios darbo kokybės, retų skandalų ir kylančios darbuotojų kvalifikacijos. 2004-2005 metais Sodros sistemoje antrą kartą, dabar jau nedeklaratyviai pradėtas taikyti “vieno langelio” principas, išmokų gavėjai dažniausiai aptarnaujami pagal geriausius privataus verslo organizavimo metodus . Nors Lietuvai ir toliau gresia gyventojų senėjimo ir emigracijos problemos, amžių sandūroje Sodros biudžetas tapo pertekliniu, šiek tiek buvo padidintos pensijos. Tačiau 2003-2004 metais Lietuvoje pradėta vykdyti pensijų reforma, kuri atitraukė dalį Sodros lėšų privačių pensijų fondų kūrimui ir jų egzistavimui.
Pagal privačių pensijų fondų įstatymą 2,5 proc. nuo Sodros įmokų tarifo (kiekvienais vėlesniais metais – 3,5;4,5 ir 5,5 proc.) dirbantys asmenys turi teisę pervesti į privačius pensijų fondus, ir taip papildomai draustis senatvei. 2007 metų pradžioje privačių pensijų fondų sistemoje draudėsi daugiau kaip pusė visų dirbančiųjų. Privačių pensijų fondų sistemą galima traktuoti kaip dalinį Sodros privatizavimą. Pensijų reformą Lietuvoje galima vertinti kaip tipišką globalizacijos pasekmę, kapitalo rinkos interesų sklaidą ir savotišką “Naujosios viešosios vadybos” elementų įvedimą, kai atskiros socialinės paslaugos (šiuo atveju – senatvės pensijų suteikimas) yra perduodamos į privačių subjektų rankas tikintis, kad tai padidins būsimas senatvės pensijas dėl sėkmingų privačių investicijų grąžos ir sumažins naštą valstybinei socialinės apsaugos sistemai. Tačiau daugybė privačių fondų išlikimo ar galimo bankroto dėl nepalankios ekonominės konjunktūros ar išgrobstymų klausimų lieka neatsakyti nepaisant nemažos dalies ekonominių ir administracinių saugiklių, kurie buvo įdiegti norint apsaugoti pensijų klientus nuo rizikų. Dideli privačių pensijų fondų administravimo kaštai, lyginant su Sodra, o taip pat socialinio solidarumo paneigimas visuomenėje yra dideli privačių pensijų fondų reformos minusai. Taip pat aiškėja, kad dalis privačių pensijų fondų investicijų tenka ne Lietuvai, kaip buvo propaguojama anksčiau, o tarptautinei, faktiškai – užsienio kapitalo rinkai.
Globalizacija ir Naujoji viešoji vadyba plinta ir į socialinės paramos struktūrinę dalį, kurią sudaro ribotos socialinės pašalpos, nemokamas mokinių maitinimas ir stacionarinės bei nestacionarinės socialinės paslaugos. Senajam administraciniam modeliui buvo būdingos stacionarinės paslaugos ir didelis stacionarines paslaugas gaunančiųjų skaičius. Lietuvoje stacionarinių paslaugų plitimas buvo sustabdytas 1998 metais, kai stacionarinių paslaugų įstaigų skaičius stabilizavosi, o įvairių rėmimo projektų sumažėjo iki minimumo. Globalizacijai ir Naujajai viešajai vadybai yra būdingesnė nestacionarių socialinių paslaugų sklaida, daugiausia dienos centrų ir paslaugų namuose būdu. Didelį postūmį nestacionarių socialinių paslaugų stiprėjimui suteikė 1999 metais priimtas Viešojo administravimo įstatymas, kuriame savivaldybių socialinės paramos skyriams buvo numatyta pasidalinti į socialines paslaugas organizuojančius ir socialines paslaugas teikiančius dalinius, ką savivaldybės greitai ir įgyvendino. Tai sudarė savivaldybėms geresnes sąlygas vystyti socialines paslaugas programų, kontraktų ir nevyriausybinių bei privačių organizacijų samdymo socialinėms paslaugoms teikti būdu.
Tai – tipiškas Naujosios viešosios vadybos devoliucijos, decentralizacijos ir dekoncentracijos pavyzdys, kuris atitinka globalizacijos epochos fragmentacijos ir pliuralizmo siekius. Galima paminėti tą faktą, kad kai kuriose užsienio šalyse (pvz. Norvegijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje) ne tik savivaldybių lygmeniu, bet ir labiau centralizuotose valdymo institucijose kartais iš reikalo, kartais iš mados siekiama decentralizacijos. Taip Norvegijos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje egzistuoja jau ne du – A (politinio pasitikėjimo) ir B (viduriniosios administravimo grandies), bet ir C padalinys, kuris yra skiriamas netipiškiems klientų poreikiams tenkinti. Tai – savotiška “greitoji pagalba” ir alternatyva sustabarėjusiam tradiciniam administravimo modeliui, kuris yra žinomas kaip labai reglamentuotas veberinis hierarchinis modelis. Naujoji viešoji vadyba susiaurina politinį ir teisinį aspektus ir iškelia vadybinį bei ekonominį aspektus. Akivaizdu, kad anglo-saksiškose šalyse, kur vadybinė ir ekonominė paradigma dominuoja, įgyvendinti Naujosios viešosios vadybos metodus yra lengviau nei administracinės teisės dominuojamoje kontinentinėje Vakarų Europoje, o ypač Prancūzijoje ir Vokietijoje. Tačiau nuneigti pastarųjų šalių indėlį į socialinių programų vystymą yra neišmintinga. Akivaizdu, kad kontinentinės Europos šalys, o ypač Šiaurės Europa, nepaisant mažesnių Naujosios viešosios vadybos aspiracijų, ir toliau pirmauja anglo-saksiškųjų šalių atžvilgiu, todėl iškelti vieną modelį kito modelio atžvilgiu galima tik konkrečiai apibrėžtu klausimu.
Atskiro aptarimo reikalauja anachronistiškas specialių papildomų socialinių išmokų sistemos egzistavimas Lietuvoje. Jos egzistavimas yra visiškai atgyvenęs ir jokiais argumentais nepateisinamas reiškinys globalizacijos ir Naujosios viešosios vadybos sąlygomis. Specialios papildomos išmokos Lietuvoje skiriamos nusipelniusiems asmenims, įvairių jėgos struktūrų atstovams, teisėjams ir pan. Beveik kiekvienais metais ši sistema dar išsiplečia (paskutinis atvejis – paskiriant signatarų rentas, dabar planuojamos Seimo narių rentos). Ši protekcionistinė klientelistinė sistema nesiremia jokiu draudiminiu principu ir atitinka jeigu ne sovietinės nomenklatūros tradicijas, tai yra panaši į atskirų Pietų Europos (Graikijos) ar Lotynų Amerikos šalių nomenklatūrines pensijas. Niekur išsivysčiusiose Vakarų šalyse tokios sistemos nėra ir ji yra ydinga tiek dėl savo finansinių įsipareigojimų, tiek ir ir dėl vertybinių bei moralinių priežasčių. Tačiau bėga metai, ir ši sistema yra ne siaurinama, o atvirkščiai – plečiama.
Kaip matyti iš aukščiau pateiktų pavyzdžių, socialinėje sferoje veikia daug skirtingų veikėjų ir pasireiškia viena kitai prieštaringos tendencijos. Globalizacijos skatinami nauji elementai persipina su istoriniais, atgyvenusiais elementais. Tačiau kai kurie “senoviniai” reiškiniai ir sprendimo būdai nepraranda aktualumo ir šiomis dienomis. Nepaisant didesnio nevyriausybinių ir privačių organizacijų vaidmens organizuojant ir teikiant socialines paslaugas bei labdarą, valstybinės socialinės apsaugos institucijos ir jų funkcijos tebelieka svarbiausios. Tačiau Naujosios viešosios vadybos sąlygomis keičiasi vietomis akcentai. Jeigu pripažinsime, kad viešasis administravimas pasižymi penkiomis funkcijomis – paskirstymo, perskirstymo, reguliavimo, institucijų kūrimo ir paslaugų, tai Naujosios viešosios vadybos sąlygomis yra akcentuojama penktoji – paslaugų funkcija, kai viešojo (socialinio) administravimo klientai yra traktuojami kaip socialinių paslaugų “vartotojai”, o paslaugų suteikimo greitis ir kokybė tampa lemiamais kriterijais įvertinant socialinės apsaugos efektyvumą. Ne visada tokioje situacijoje globalizacija fragmentuoja ir skaido, kartais jai reikalingi ir nacionaliniai ar labiau centralizuoti sprendimai, tuo labiau, kad Europos Sąjunga socialinę apsaugą palieka nacionalinei jurisdikcijai ir kompetencijai. Europos struktūrinių fondų – Europos socialinio fondo ir Europos regioninės plėtros fondo parama remiant socialinius sprendimus Lietuvoje irgi pasižymi tam tikromis centralizuojančiomis, reguliuojančiomis ir nukreipiančiomis tendencijomis. Vietiniame lygyje socialinėje sferoje yra irgi įmanomi įvairūs vienijantys, “apjungiantys” sprendimai ir projektai. Taip, esant lėšų pertekliui, sekant Norvegijos pavyzdžiu, būtų įmanoma visų socialinių paslaugų teikimą “apjungti po vienu stogu” tam, kad klientui būtų labiau prieinama ir patogu.
Bet kokiu atveju socialinės apsaugos kritikai netektų argumentų tuo atveju, jeigu valstybinės socialinės apsaugos organizatoriai ir teikėjai plačiau naudotųsi įvairiais privačiame versle taikytais metodais. Vienu iš jų galėtų būti “benchmarkingo”, t.y. geriausios praktikos siekimo ir sekimo metodas, dar kitaip vadinamas “sugretinimo” metodu. Taip tarp įvairių struktūrinių valdymo lygmens, šakos ar organizacijos dalių yra “atrandama” geriausia praktika (ar praktikos), kuria yra rekomenduojama (arba privaloma) sekti labiau atsilikusiems. “Sugretinimo” metodas, kai yra siekiama įtakoti atsiliekančiuosius, skatina konkurenciją socialiniame administravime ir įgalina dirbti efektyviau. “Sugretinimo” metodas teoriškai ir praktiškai susišaukia su ES socialinėje politikoje priimtu atviro koordinavimo metodu, kuris skatina aktyvų mokymąsi vieni iš kitų. 2004 metais Mykolo Romerio universiteto ir Lietuvos savivaldybių asociacijos tyrėjams atlikus “sugretinimo” tyrimą “Socialinių paslaugų tobulinimas Lietuvos savivaldybėse” išaiškėjo, kad organizuojant ir teikiant socialines paslaugas Lietuvoje susiformavo trys – geriausiai, vidutiniškai ir blogiausiai dirbančios miestų ir rajonų savivaldybių grupės. 2004 metais atliktas “Ekonominių svertų Lietuvos savivaldybėse” tyrimas parodė tam tikrus organizacinius nesklandumus organizuojant socialines paslaugas ir įvertinant jų normatyvus. Tačiau 2004 metais atliktos socialinių paslaugų namuose klientų apklausos neparodė paslaugų vartotojų nusivylimo paslaugų kokybe – didžioji dauguma klientų buvo patenkinti suteikiamų paslaugų namuose kokybe.
Tarp žinomesnių Naujosios viešosios vadybos metodų būtina išskirti ISO 9000 standartų taikymą, Visuotinę Kokybės Vadybą, prioritetinį planavimą ir “globalaus biudžeto” sudarymą. Sekant Naująja viešąja vadyba sutaupytos tais metais viešosios organizacijos lėšos gali būti perkeltos į kitų metų biudžetą – priešingai senojo administracinio modelio nuostatai, kad sutaupytos lėšos yra nepanaudotos lėšos, ir jų pagrindu turi būti sumažintas kitų metų biudžetas. Prioritetinis planavimas, plačiai taikomas Šveicarijos vokiškuose kantonuose, pasižymi išlyginamuoju poveikiu, kai atsilikusios tais metais veiklos sritys kitų metų plane yra “pastatomos” į pirmas pozicijas tam, kad būtų įveiktas atsilikimas. Taip, sakysime, penkios planinės dalys metai iš metų keičiasi, o atsiliekančios sritys pasiveja pirmaujančias. Socialiniam administravimui prioritetinis planavimas yra ypač aktualus, turint omenyje, kad atskiri regionai arba gyventojų grupės pastoviai arba laikas nuo laiko atsiduria socialinėje atskirtyje. Kiti būdai gerinant socialinį administravimą Naujosios viešosios vadybos šviesoje Lietuvoje turėtų būti iš socialinių tyrimų srities. Tikriausiai, daugelis sutiks, kad socialinių tyrimų lygis Lietuvoje yra nepakankamas.
