Konferencija buvo skirta KGB veiklai ir šios tarnybos bendradarbiavimui su kolegomis iš Rytų Europos (buvusios Varšuvos Pakto organizacijos) iki pat 1989 m. Pranešimų buvo įdomių. Istorijoje liko daug neišaiškintų temų, kurių kontekstas susijęs su šiomis slaptosiomis tarnybomis. Pavyzdžiui, buvo keletas pranešimų, skirtų KGB ir čekų, bulgarų, rumunų bendradarbiavimui ir veiklai Vatikane. Visų pirma tai, kas susiję su sovietų nekęstu popiežiumi Jonu Pauliumi II-uoju ir minėtų tarnybų įsiskverbimu bei įtaka. Kai kurie pranešimai atskleidė netikėtai didelį šnipų įsiskverbimo mastą. Prieš bene pačią mažiausią pasaulio valstybę Italijoje veikė didžiulė rezidentūra ir agentūrinis tinklas.
Ar galima sakyti, kad ne visada adekvačiai įsivaizduojame KGB ir jų satelitinių struktūrų įsiskverbimo ir veiklos mastą?
Ko gero, jo tiksliai nesužinosime niekada. Norėčiau dar pabrėžti, kad konferencija buvo grynai mokslinis profesionalų renginys. Jokių „bėdavojimų“ dėl to, kad archyvai neprieinami ar nepakankami ten nebuvo. Visi supranta, kad slaptosios tarnybos archyvas išlieka tiek, kiek ji to nori arba nespėja likviduoti, paslėpti. Kiekvienoje tarnyboje buvo savos taisyklės. Viso vaizdo nei viena šalis neturės gal ir niekada, tačiau dalis atskleistų dokumentų yra labai iškalbingi.
Kokie buvo įdomesni pranešimai?
Kalbėta apie KGB veiklą Austrijoje, Rytų Vokietijoje, Čekoslovakijoje, techninį šnipinėjimą. Buvo pranešimas, kuriame nagrinėta sovietų ir Čekoslovakijos žvalgybos bendradarbiavimo, būtent techninio šnipinėjimo srityje, tema. Mano pranešimas buvo irgi panašus, tik apie Lietuvą. Tačiau Čekija ir Lietuva – skirtingi lygiai. Dabar jau žinoma, kad čekų žvalgyba labai siekė išgauti technologines Vakarų kompanijų paslaptis ir panaudoti jas savo nemenkam gamybiniam potencialui. Ir darė tai sėkmingai. Buvo pateikti pavyzdžiai, įrodantys, jog garsios įmonės „TESLA“ mikroprocesoriai tiesiog identiški tiems, kurie buvo gaminami Vakaruose.
Aš pats daugiau kalbėjau apie techninio šnipinėjimo sąlygas ir kryptis, susidariusias 1986-1989 m. – „perestroikos“ metu. Tuomet atsivėrė naujos galimybės. Besisteigiančios bendros su užsieniu įmonės, laisvosios ekonominės zonos, užsienio prekybos monopolijos panaikinimas sudarė visai kitokias sąlygas, nei iki tol. Juk tai buvo ne tik galimybės verslui, bet ir šansas įsiskverbti į tas bendras įmones, gauti įvairią, ypač techninio pobūdžio, informaciją. Verta prisiminti, kad sovietams Šaltojo karo metu, buvo įvesti tam tikri apribojimai. Dvigubos paskirties technologijų (kurias galima panaudoti ir kariniais tikslais) eksportas į SSRS buvo uždraustas iki pat jos griūties. KGB nedelsiant ėmė naudotis naujomis galimybėmis. Maskvoje buvo telkiami žmonės, buvo rengiami šio šnipinėjimo šulų-organizatorių pasitarimai.
KGB, suprantama, šiam satelitinių šalių žvalgybos paradui vadovavo. Tačiau įdomu, kokio masto buvo tas pavaldumas? Ar viskuo dalintasi šimtu procentų? O gal konkreti šalis dalį informacijos panaudodavo savo reikmėms ir Maskvai neperduodavo?
KGB ne tik teikė metodinę pagalbą, bet ir kontroliavo – tai faktas. Archyvuose išlikę Maskvoje pagaminti mokomieji filmai. Tuo pat metu reikia atsiminti, jog tam tikras suverenumas visgi buvo. Paslaptimis dalijosi, bet nepasakyčiau, kad čekai viską atiduodavo Maskvai ir veikė tik jos nurodymu. Veikiama buvo atsižvelgiant ir į savo poreikius – pavyzdžiui TESLOS arba ŠKODOS gamyklų. Tiesa, buvo ir stambių bendrų projektų, pavyzdžiui su čekais buvo kuriama „bendra duomenų apie priešininką apskaitos sistema“.
Istorijoje buvo ir tokių tarpsnių, kaip Vengrijos 1956-ųjų arba Čekoslovakijos 1968m. Įvykiai. Kaip tada KGB ir Maskva vertino šių šalių žvalgybų patikimumą?
Tie įvykiai, be abejo, atsiliepė slaptosioms tarnyboms. Po tokių įvykių, kuriuos minėjote, žvalgybos ten buvo kuriamos beveik iš naujo, stipriai atnaujinant kadrus. Satelitinėse šalyse veikė ištisos sąjungininkų žvalgybų stebėjimo misijos. Ne vienas ar keli stebėtojai, o nuolatinės tam skirtos struktūros su vadovais, stebėtojais, tarpininkais, patarėjais, mokytojais. Apie tai išlikę daugybė liudijimų. Susitikimai ir bendravimas vyko nuolat. Aukšto rango pareigūnai palaikė labai tvirtus santykius. Draugaudavo jei ir ne šeimomis, tai labai artimai.
Kaip tame atsispindi Lietuva?
Iš buvusios SSRS erdvės buvau ten vienas. Lietuvos KGB nebuvo savarankiška žvalgyba, o tik struktūrinis padalinys, pavaldus centrui absoliučiai. Kalbėjau tik apie vieno KGB struktūros padalinio veiklą, o kiti pasakojo apie atskiros žvalgybos veiklą. Lietuvoje jokių stebėjimo misijų nereikėjo. Buvo visiškas pavaldumas. Netgi palaikomas balansas, neleidžiantis, kad daugiau nei 50 proc. kadrų būtų lietuviai, net jei jie visiškai atsidavę sistemai.
Daugelį tuomet domina klausimas – kiek Lietuvos KGB buvo pavaldus Lietuvos komunistų partijos Centro Komitetui. Neretai sakoma, kad labiau reikia kaltinti ne LTSR saugumiečius, o kompartijos vadus, nes šie vadovavo vietiniam KGB ir gaudavo jų ataskaitas.
Pabrėšiu, kad KGB buvo pavaldi kompartijai. Tik stalininiais laikais spec. tarnyba galėjo vykdyti savarankišką partinės nomenklatūros sekimą. Visa partinės nomenklatūros viršūnė buvo įtraukta į sąrašą pareigybių, apie kurį KGB buvo tiesiog uždrausta rinkti bet kokią informaciją.
Kompartija, taip pat ir vietinė, vietiniam padaliniui irgi keldavo tam tikrus uždavinius. Pavyzdžiui, užtikrinti saugumą, turint omeny, kad „nebūtų jokių išsišokėlių“ – disidentų ir pan. Buvo reikalaujama, kad grįžusieji iš tremties būtų nustumiami į pašalį, stebima, kad jie neužimtų tam tikrų pareigų.
Žodžiu, ko Maskvos CK reikalavo iš Lietuvos CK, tą šis formuluodavo Lietuvos KGB – kad „negadintų rodiklių“?
Be abejonės. Tiesioginio pavaldumo gal ir nebuvo, tačiau sekretorius visada galėjo paprašyti surinkti atitinkamą informaciją apie išeivius, pateikti siūlymus dėl padėties Lietuvoje.
