Tarptautinių žodžių žodyne parašyta, kad tai reiškia beprasmį žodį, kuriam senovėje ir viduramžiais buvo priskiriama magiška galia. Atrodo, tokį abrakadabrišką stilių pasirinko Prezidento rinkimų kampanijos favoritė Dalia Grybauskaitė.
Specialistė, savo srities profesionalė, iki šiol nedalyvavusi politikoje arba tiesiog viltis ir vertybė, - choru skelbia jos palaikymo komanda. Tuo tarpu kiti kandidatai jiems viso labo „Biškį-Nesusigaudau-Bet-Palyginti-Doras“ (Virgis Valentinavičius, „Lietuvos žinios“, 2009-05-06, Nr.102). Indrė Makaraitytė apskritai šįkart net linkusi ignoruoti tokį politinį reiškinį, kaip rinkimų kampanija, nes kandidatas ir taip aiškus, kadangi kiti net ne kandidatai, o tik šiaip asmenys susireikšminantys „iki valstybės vadovo, nors ši pozicija jiems šviečiasi kaip vilkui pilnaties blynas“. Kuo daugiau D.Grybauskaitę liaupsinančių ir jai pataikaujančių nuomonių teko pažinti, tuo stipriau kirbėjo mintis: kažkur aš tai jau girdėjau. Pagaliau po Virgio ir Indrės komentarų prisiminiau Salomėjos Nėries mistinę legendą apie Mariją Melnikaitę. 1944 metais poetės eilėraščio pamatiniai posmeliai po šešiasdešimt penkerių metų puikiai perteikia minėtos kandidatės į Prezidentus rinkimų kampanijos liaupsių choro dvasią.
Kaip „specialistės“ ar „savo srities profesionalės“ vertinimą Europos Komisija yra pateikusi: pirminis tuometinio Europos Komisijos pirmininko Romano Prodi sprendimas buvo neskirti Lietuvos atstovės D.Grybauskaitės dirbti finansų ar ekonomikos srityje. Beje, apie tai 2004 m. vasario mėnesį rašė ir I.Makaraitytės redaguojamas „Atgimimas“. Keistai atrodo teiginys, kuomet dirbusi iš eilės trijose vyriausybėse – konservatorių, liberalų-socialliberalų ir galiausiai ministre A.Brazausko vyriausybėje – politikė laikoma „iki šiol nedalyvavusi politikoje“. Ko gero, jei nebūtų aukštų D.Gybauskaitės reitingų ir su jais siejamų asmeninių interesų, pavyzdžiui, V.Valentinavičius pats aršiai kritikuotų kandidatę dėl principų, politinių pažiūrų ar idėjų neturėjimo.
Viena viešųjų ryšių specialistė atkreipė dėmesį į tai, kad „kai ji (D.Grybauskaitė-aut.) sėdi su kai kuriais keistais kandidatais vienoje studijoje, ne jie iki jos pakyla, o atvirkščiai. Kai ji atskrisdavo iš Briuselio, tai tikrąja to žodžio prasme nusileisdavo iš dangaus. (...) Net D.Grybauskaitė atvyko švytėdama, o dabar darosi vis pilkesnė. Tai kas bus po metų? (...) Tik tikros asmenybės gali atsilaikyti prieš labai stiprų pilkos ir ydingos aplinkos spaudimą...“. Tai yra atsakymas, kaip D.Grybauskaitės realūs gebėjimai akivaizdžiai atsilieka nuo jai sukurto įvaizdžio. Studijoje matome tą patį – įvaizdis stipriai lenkia realią kompetenciją. Tiesa, galbūt ne visi mato, o tik tie, kurie gilinasi į turinį. Kitiems gi, pakanka vien įvaizdžio.
Asmeniškai su D.Gybauskaite teko bendrauti viso labo vieną kartą telefonu. Tai buvo beveik prieš dešimt metų, kai būdamas Seimo nariu, bandžiau padėti „Mažeikių naftos“ profsąjungai pasirašyti kolektyvinę sutartį su naujuoju įmonės šeimininku, liūdnai pagarsėjusia kompanija „Williams“. Klausimą teko derinti su ūkio, socialinių reikalų ir darbo bei finansų ministerijomis. Ministras rekomendavo kalbėtis su finansų viceministre D.Grybauskaite. Padėtis „Mažeikių naftoje“ buvo įtempta. Kolektyvinės sutarties pasirašymo vilkinimas pykdė įmonės darbuotojus. Virš 3000 dirbančiųjų ruošėsi išeiti į gatves. Deja, viceministrės kategoriškas tonas – „tegul eina – bus atleisti..., kas čia per profsąjungos, kad su jomis reikėtų tartis ir kažką pasirašinėti..., apskritai „Mažeikių nafta“ – laužas ir reikia tik džiaugtis, jog „Williams“ ją paėmė...“ – akivaizdžiai vedė link įtampos didinimo, o ne kompromisų paieškos. Pusvalandžio trukmės pokalbio pabaigoje susidarė toks įspūdis, kad kalbuosi su autoatsakovu: kartojamos vis tos pačios griežtos, kategoriškos frazės. Praėjus dešimčiai metų tenka girdėti ir matyti tokį pat stilių.
Demonopolizacija, deoligarchizacija, deLeonizacija – pagrindiniai D.Grybauskaitės magiški žodžiai, kuriais ji bando užburti visuomenę. Tikra abrakadabra, nes per visą rinkimų kampaniją žmonėms nebuvo pasakyta kokiomis konkrečiomis priemonėmis ir veiksmais turi būti kovojama su blogybėmis. „Daug įvarių būdų“ – nėra rimtas ir tinkamas paaiškinimas, greičiau primenantis L.Brežnevo laikais madingą lozungą „ekonomika turi būti ekonomiška“. Beje, Algirdas Brazauskas Prezidento rinkimų kampanijos prieš Stasį Lozoraitį metu taip pat vartojo magiškus žodžius: savo pasisakymus ar atsakymus į užduodamus klausimus dažnai pradėdavo fraze „kalbėkim konkrečiai“. Ir nesvarbu ką toliau kalbėdavo A.Brazauskas, žmonės tvirtindavo, kad Algirdas kalba konkrečiai.
Tenka pastebėti, jog daugumos Prezidento rinkimų kampanijai ir kandidatų prisistatymui skirtų laidų (tipiškas pavyzdys LTV pasisakymai ar atsakymai į klausimus po 1 min.) scenarijus skirtas tik lozungų ir tezių išsakymui, bet ne turinio atskleidimui. Tai yra palanku D.Grybauskaitei. Rinkimų kampanijos metu jos leksikoje jau atsirado ir naujas niuansas, tiesa, girdėtas R.Pakso prezidentavimo laikais – „kalta aplinka“. Šįkart kalta žiniasklaida, nes „aš taip nesakiau“. Tokiu būdu D.Grybauskaitė stengiasi išsisukti nuo kai kurių ankstesnių savo pasisakymų. Nenuoseklumas, išsižadėjimas savo ankstesnių pozicijų, pažadų Lietuvos politikoje įprastas dalykas. Rimtos diskusijos padėtų atskleisti tą dirbtinumą, tačiau jų visaip vengiama.
Žiniasklaidos eteris – brangiai kainuojantis malonumas. Oligarchų valdomoje žiniasklaidoje D.Grybauskaitė laiko ir vietos gaudavo tiek, kiek reikėdavo. Keletą mėnesių trukęs šou pavadinimu „ar sutiks D.Grybauskaitė kandidatuoti?“ eurokomisarės reitingus iškėlė į fantastines aukštumas. D.Grybauskaitės ir oligarchų simbiozė buvo abipusiai naudinga. Ji oligarchams – tinkamas ir parankus ruporas, o jie savo ruožtu žiniasklaidos dėka jai kūrė įvaizdį ir didino populiarumą. Kadangi dauguma D.Grybauskaitės pasisakymų tebuvo jau įvykusių faktų kritika, tokia pozicija tiko ir didžiajai visuomenės daliai, nes iš eurokomisarės lūpų jie girdėjo tai, ką norėjo girdėti.
Pirmieji požymiai, kad D.Grybauskaitė gali būti kandidatų į LR Prezidentus tarpe pasirodė dar 2006 m., kai tapo aišku, jog mums nebus leista įsivesti euro 2007 metais. Prisipažinsiu, kad Europos Komisijos komisarės, atsakingos už biudžetą bei finansinį programavimą, abejingumas Lietuvai nustebino. Į žurnalisto klausimą („Veidas“ 2006-05-25, Nr. 21): „Ir vis dėlto – pusė ar vienas procentas infliacijos buvo Vyriausybės rankose?“ D.Grybauskaitė ramiausiai atsakė: „Tai turite vertinti jūs, turi vertinti politikai. Taip pat ir pati Vyriausybė – ar viską padarė. Europos Komisija ir aš, kaip Komisijos narė, konstatuojame: jeigu Vyriausybė deklaruoja, kad nori įsivesti eurą, mes pasitikime tokia Vyriausybe“. Buvo keista girdėti, jog į savo šalies reikalus D.Grybauskaitė žiūrėjo taip atsainiai ir neatsakingai, nors tvirta ir principinga eurokomisarės pozicija galėjo išspręsti tų dešimtųjų dalių infliacijos problemą, kuri pakišo koją euro įvedimui. Tačiau ji užėmė patogią sau, bet ne valstybei stebėtojos, vertintojos ir kritikės iš šalies poziciją. Tai tiko oligarchams. Jie suprato, kad savo rankose gali turėti ne tik tinkamą ruporą, bet perspektyvoje ir kandidatę į Prezidentes. Tereikėjo tik suformuoti reikiamą įvaizdį. Valdant pagrindines žiniasklaidos priemones tai nebuvo sudėtinga. Stebėtojos ir kritikės komentarai vis dažnėjo, reitingai augo. Priešrinkiminis D.Grybauskaitės susitikimas su Pramonininkų konfederacija taip pat buvo išskirtinis. Nė vienas kitas kandidatas į Prezidentus nebuvo taip sutiktas ir išlydėtas. D.Grybauskaitės pozicija susitikimo metu ne kartą virto Pramonininkų konfederacijos vadovo Bronislovo Lubio dėstytų minčių pakartojimu. Tuo ji pademonstravo ne tik savo lojalumą, bet ir imlumą daromai įtakai.
Kategoriška, griežta laikysena – ne tik įvaizdžio, perrišto juodu rytų kovų diržu, dalis, bet, atrodo, ir širma vidaus psichologinėms problemoms bei kompleksams pridengti. Vengimas išsamesnių ir platesnių komentarų, nepatogių klausimų baimė D.Grybauskaitę lydi visą rinkimų kampaniją. Jos nepasirodymas debatuose „Žinių radijo“ laidoje primena mokinuko pabėgimą iš neišmoktos pamokos. O juk D.Grybauskaitė, kaip savo laiku A.Brazauskas, buvo pasiekusi tokį įvaizdį, kad prie jos neliptų niekas: nei biografijos, nei veiklos šešėliai. Tačiau šia klaida pati eurokomisarė parodė, jog ji yra pažeidžiama.
Dar viena rimta problema ir pavojus (beje, pačiai eurokomisarei taip pat), tai aplink vaikštinėjantys pataikūnai. Nuo tokių asmenų liaupsių iki išdavystės tebūna vienas žingsnis. Taip pat kaip nuo aklos meilės iki neapykantos. Nemaža dalis visuomenės yra nuoširdžiai įtikėję D.Grybauskaitės įvaizdžio tikrumu. Tačiau tiek pasaulio, tiek Lietuvos istorijoje apstu pavyzdžių, kuomet tauta tampa negailestinga juos nuvylusiems favoritams. Paskutiniai A.Valinsko ar Argentinos Prezidentės Kristinos Kiršner pavyzdžiai išties pamokantys. Argentiniečiai taip pat buvo euforijoje po 2007 m. pabaigoje pasibaigusių rinkimų. K.Kiršner populiarumas siekė virš 80 proc. Praėjus vos metams reitingai buvo kritę aštuonis kartus, o pikta tauta jau reikalavo Prezidentės nušalinimo.
Artėjant rinkimų dienai D.Grybauskaitė vis labiau ir pati ima pataikauti rinkėjams, žada visiems ir viską. Sudėjus visus vienos telelaidos eurokomisarės pažadus į vieną krūvą, taptų akivaizdu, kad juos įvykdžius šalyje turėtume visišką suirutę ir chaosą. O neištesėti pažadai labai erzina ir pykdo žmones.
Teisingai pastebėjo Vilniaus Universiteto dėstytojas Romas Sakadolskis, kad „Lietuvoje rinkimų kampanijoje – kaip žirgų lenktynėse: svarbu viena – kas laimės“. Kas bus po to, jau nesvarbu. Ten pat savaitraštyje „Veidas“ (2009-05-11, Nr. 19) paminimas įdomus faktas: „Piliečių santalka pakvietė susitikti su dviem rinkimų lyderiais. „A.Butkevičius padarė geresnį įspūdį, nei tikėjausi, D.Grybauskaitė menkesnį, nei tikėjausi, bet tai nekeičia tikrovės – ji akivaizdžiai pirmauja“, - sako Piliečių santalkos atstovas R.Sakadolskis.“ Tuo tarpu tą renginį aprašiusi žiniasklaida A.Butkevičiaus pasirodymą nupiešė tik tamsiomis spalvomis, o D.Grybauskaitė, anot jos, eilinį kartą „parodė lygį“.
Manau, kad šiems Prezidento rinkimams būtų neprošal antras rinkimų turas. Jo reikšme ne kartą jau teko įsitikinti. Tai pasitarnautų ir demokratijai Lietuvoje. Visame civilizuotame pasaulyje demokratija kainuoja, bet ji yra valstybės pažangos garantas. Todėl net ir tiems, kurie šiandien yra už D.Grybauskaitę dar trys savaitės ją geriau pažinti tikrai praverstų.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
