„Šeimoje esu pirmas policininkas“, – šiuo teiginiu generalinis komisaras nubraukia bet kokias žurnalisto pastangas surasti tokios profesijos pasirinkimo užuomazgas A. Paulausko šeimoje.
Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu statybos studijas baigusiam A. Paulauskui teko ieškoti, kur galėtų įsidarbinti, mat, anot jo, tuo metu sektorius išgyveno sąstingį. O viską aukštyn kojomis apvertė bičiulio pasiūlymas.
Kokioje aplinkoje prabėgo jūsų vaikystė ir kada pirmą kartą susidūrėte su teisėsaugos sistema?
Gimiau ir augau Vilniuje, Naujininkuose, labai smagiame rajone (šypsosi – aut. past.). Kieme su draugais daugiausia kalbėdavome rusų kalba. Šeimoje esu pirmas policininkas. Ir tikrai neturėjau tos svajonės tapti policijos pareigūnu.
Gimiau 1973 m., augau sovietmečiu, tuo metu veikė sovietinė milicija. Tos organizacijos mes būdami vaikai labai bijojome. Eidavai su tėvais gatve ir prasilenkdamas su milicininku bijodavai net akis pakelti. Stengdavaisi nudelbti žvilgsnį, kad tik neužkliūtum dėl kažko.
Turėjau asmeninės patirties, kai buvau uždarytas į miliciją. Tuomet buvau 15 metų. Su draugais nusprendėme pažaisti krepšinį vienos mokyklos lauko aikštelėje. Buvo sekmadienis. Pradėjo lyti. Pamatėme, kad sporto salės langas atidarytas ir kopėčios paguldytos šalia.
Mes pasistatėme tas kopėčias ir sulipome visi į tą salę bei pradėjome žaisti krepšinį. Bet sargas išgirdo ir iškvietė miliciją. Atsidaro durys ir mes tokie 4 paaugliai su kamuoliu. Sako, vaikinai, važiuojam. Nuvežė į komisariatą prie Halės turgaus.
Uždarė į laikino sulaikymo kamerą, pamenu turėjome su savim ir tą krepšinio kamuolį. Iškvietė nepilnamečių reikalų inspektorių. Laukėme gal 2-3 valandas. Kaltino, kad esą bandėme apvogti mokyklą. Bet tada iškvietė vieną iš tėvų ir jam mus visus perdavė. Jis mus išsivežė. Laimei didelių pasekmių gyvenimui toks įvykis neturėjo. Bet tai buvo pirmasis toks tiesioginis susidūrimas su milicija.
Kitas atvejis buvo 1988 m. per vadinamąjį „bananų balių“. Katedros aikštėje vyko mitingas. Buvau įstojęs į aukštesnę statybos mokyklą. Mus surinko visus. Teko greitai bėgti, nes vijosi milicininkai su lazdomis per visą tuometinį Sereikiškių parką. Pavyko išvengti lazdų, nes greitai bėgau. Lankiau lengvąją atletiką savo laiku. Todėl ir pabėgau. Į kovą nestojau, nes būčiau gerai malkų gavęs. Tokios tos patirtys.
Kaip pats atsidūrėte policijos sistemoje?
Atgavus nepriklausomybę, pabaigiau statybos studijas. Buvo tikrai sunkūs mokslai. Teko nemažai mokytis. Bet Lietuvoje tuo metu statybų daug nevyko. Ieškojau, kur galėčiau įsidarbinti. Bičiulis jau apie metus dirbo policijoje, jis ir pasiūlė man.
Pagalvojau, o kodėl gi ne. Pasibandysiu. Tikrai nebuvau tas, kuris eitų į tarnybą degančiomis akimis. Nesvajojau apie tai visą gyvenimą, bet pasibandžiau ir užtrukau čia jau daugiau kaip 30 metų.
O kuo norėjote tapti būdamas vaiku?
Man norėjosi vairuotoju būti. Tuo metu atrodė labai romantiška profesija. Vaikui taip atrodė, kad visada važiuoji, keliauji kažkur. Laimei, kad neišsipildė ta vaikiška svajonė. Buvo laikas, kai mano sūnus baigė mokyklą ir uždaviau jam klausimą: „Ar tu ateityje matai save policininku?“. Jis atsakė, kad „tikrai ne“. Todėl nei įkalbinėjau, nei atkalbinėjau jo. Vaikai patys turi pasirinkti kryptį, kuri jiems atrodo patraukliausia.
Kai pasirenki policijos pareigūno profesiją, turi susitaikyti su keletą dalykų – nebus lengva, bus daug streso ir nebus tas darbas švarus. Netampi dideliu vadovu iškart, negauni švaraus kabineto. Tam tu turi daug metų pradirbti gatvėje ir pamatyti šviesiąsias ir tamsiąsias šio darbo puses. Tai toks darbas, kur tu turi susitaikyti, kad niekada nebūsi turtingas žmogus. Tavo pajamos visada bus ribotos. Todėl nei sūnaus, nei dukros neįkalbinėjau. Jie nuėjo kitu keliu ir aš labai dėl to džiaugiuosi.
Kaip jūsų žmona anksčiau reaguodavo į tai, kad dirbdamas gatvėje rizikuodavote net savo gyvybe?
Gal niekada apie tai daug negalvodavome. Manyčiau, kad šiandien žmona išgyvena labiau nei prieš 20-25 metus. Dabar yra daug viešumo, daug tam tikrų jautrumų. O tada suvokdavai, kad rizika visada egzistuodavo. Ačiū Dievui, kad Lietuvoje policininkai žūsta retai. Gal žmona kažkur ir išgyveno, bet niekada to neparodė.
Visko būdavo tarnybos metu. Ginklą teko išsitraukti 2 ar 3 kartus. Laimei, kad neteko panaudoti. Kuo labai džiaugiuosi. Kiekvienam tai yra sunkus žingsnis. Bet teko ir su mėlynėmis grįžti namo, ir su pamušta lūpa.
Kiek svarbus psichologinis parengimas pareigūno profesijoje?
Iš tiesų, daugelio jaunų pareigūnų bėda, neadekvati reakcija į tam tikras situacijas. Pavyzdžiui, perdėta agresija. Kai pareigūnui 22-23 metai, jis gali nesusivaldyti, pasiduoti provokacijoms. Vyresni pareigūnai jau geba sukontroliuoti situaciją. Iš savo patirties kalbant, būnant jaunam, tikrai ne visą laiką pavykdavo derybų būdu pabaigti vieną ar kitą situaciją.
Pati profesija užgrūdina. Yra tekę „forminti“ žmonių kūnus, važiuoti į butus, kur jie pragulėję savaitėmis. Teko ir kraupių avarijų padarinius matyti. Gal nesu jautrus tiems dalykams. Aišku, neseniai buvo situacija, kai viena pareigūnė nusižudė. Tai jautrūs dalykai. O tu kaip vadovas apie tai turi pranešti ir artimiesiems.
Labai džiaugiuosi, kad kažkada atradau sportą, kuris padėjo sumažinti streso lygį. Sportuoju tik dėl savęs. Man tai yra kova tik su savimi. Kova su vakarykšte savo versija dėl to, koks būsi rytoj. Būta sudėtingų gyvenimo etapų ir man tai labai padėjo. Tos kelios valandos sporto salėje nuima stresą.
Būdamas 51-erių jaučiuosi itin gerai. Nesu abstinentas, kuris visai nevartotų alkoholio. Kartais vyno vieną kitą taurę išgeriu. Kažkada buvau ir stiprus rūkalius, bet jau 24 metai neberūkau. Kodėl mečiau? Tai buvo 2000-ųjų sutiktuvės. Dar gruodžio 31-ąją surūkiau, o sausio 1-ąją jau nebe ir taip iki šiandien.
Tuo metu buvau jau ir vedęs, ir vaikų turėjau. Man buvo 27-eri. Jaučiau neigiamas pasekmes rūkymo. Ateidavo žiema, bronchitai prasidėdavo, kosėdavau. Metus rūkyti, pirma savaitė buvo sudėtingesnė. Bet nuėjau į sporto salę. Tada pajutau dvigubą efektą. Po 11 metų mečiau rūkyti ir dėl to visiškai nesigailiu. Po to visus agituodavau: „Chebra, varom sportuoti, metam rūkyti.“. Juk rūkantieji tampa vis labiau atsiduria užribyje. Nebegali bet kur to daryti. Esame savo įpročių vergai. Jei įprotis teisingas, tada viskas ok. Bet rūkymas tikrai nėra geras įprotis.
Ar sutinkate, kad šiais technologijų laikas yra sudėtingiau daryti nusikaltimus?
Nusikalstamumo statistika rodo, kad per pastaruosius 10 metų nusikaltimų sumažėjo kone dvigubai. Nuo kažkur 80 tūkst. iki 40 tūkst. Tai yra teigiama tendencija. Aišku, priklauso ir nuo nusikaltimo pobūdžio.
Pavyzdžiui, vagystę ar plėšimą įvykdyti šiais laikais yra sudėtingiau. Esi filmuojamas daug kur, policija gali panaudoti technologijas, kurios padėtų įtariamąjį nustatyti. Tarkime, dabar pavogti „iPhone“ neapsimoka. Jo nulaužimas kainuos turbūt brangiau nei pats telefonas vertas.
Būdavo populiarios magnetofonų vagystės iš automobilių. Šiandien jau dedamos multimedijos. Iš buto televizorių išnešti nepastebėtam dėl dydžio irgi yra sudėtinga. Namuose mažėja grynųjų pinigų, viskas guli banko sąskaitose.
Kas lengviau šiais laikais – elektroniniai sukčiavimai. Čia nusikaltėlių didelis interesas rasti būdų, kaip įsilaužti ir ištuštinti banko sąskaitą. Kartais įtikinami žmonės susiinstaliuoti programėlę, kuri nuotoliu nusikaltėliui leidžia daryti viską, ko jis tik nori.
Kiek aštri išlikusi narkotikų problematika?
Prieš 20 metų taboras tiesiog klestėjo. Čia buvo dešimtys tūkstančių narkomanų, kurie dėl dozės vykdydavo nusikaltimus. Taip, šiandien taip pat yra narkomanų, bet tikrai nebe tokiais kiekiais. Šiais laikais tarp pirkėjo ir pardavėjo kartais net nebelieka tiesioginio kontakto. Sumokami pinigai ir atsiunčiamos koordinatės, kur reikės pasiimti narkotikus.
O prisiminus taborą, tai pasitaikydavo įvairių istorijų. Pamenu su „Audi 100“ taksi atvažiavo, iššoko mergina ir pradėjo lakstyti po namus. Bet tada buvo pareigūnai ir niekas jai nieko nepardavė. Priėjau prie taksi, o ten sėdi moteris, kuri, pasirodo, į taborą atvežė savo nuo narkotikų priklausomą dukrą. Motina vežė dukrą, kad jai palengvintų kančias. Moteris net papriekaištavo, kodėl mes trukdome, ar nematome, kaip tai 19-metų merginai sunku.
Kaip yra stebimi seksualiniai nusikaltėliai, kurie po kelerių metų būna paleidžiami į laisvę, tačiau visuomenė dėl siekio apsaugoti aukas apskritai dažnu atveju net nežino tokių asmenų?
Turime visas IT technologijas. Jei tarkime Antanas grįžta iš kalėjimo, tai apie jį sulaukiame Probacijos tarnybos pranešimo, kuris talpinamas tam tikrose sistemose. Jei geografinėje lokacijose pradeda raudonuoti tam tikros vietos ir Antanas teoriškai turėtų ten gyventi, turime signalą, nuo ko pradėti tirti nusikaltimus.
Įrašai apie seksualinius nusikaltimus taip pat lieka. Jei nori įsidarbinti mokytoju ar darbuotis vaikų stovykloje, toks asmuo negaus reikiamos pažymos. Bet ar pakabinti tokio asmens nuotrauką viešai, prieš visuomenės akis ir pasakyti apie jo seksualinius nusikaltimus, čia jau jautrus bei atviras klausimas.
Čia susikerta keli interesai – visuomenės noras žinoti ir to asmens noras nebūti nulinčiuotu. Realiai, žmogus įvykdė nusikaltimą, atliko bausmę. Ar tas etiketės užklijavimas nepadarys meškos paslaugos?
