Jaunimo judėjimai, apie kuriuos rašiau anksčiau, būdavo labai glaudžiai susiję su roko muzika. Kas kita hip hopas, kuris atsirado skurdžiuose juodaodžių ir išeivių iš Lotynų Amerikos kvartaluose JAV, vadinamuosiuose getuose. Ilgą laiką šis pogrindinis judėjimas virė savo sultyse, mažai žinomas pasauliui ir baltųjų publikai. Dabar padėtis smarkiai pasikeitė.
Baltieji paaugliai masiškai klauso hip hopo muzikos ir stengiasi imituoti juodaodžių elgesį. Judėjimas išėjo iš pogrindžio ir tapo svarbia pop industrijos dalimi. Antra vertus, rūsiuose ir apleistuose namuose toliau gyvuoja hip hopas undergroundas. Tai būdinga ir Lietuvai. Daugiau nei prieš dešimtmetį svarbiausia hip hopo kultūros sudedamoji dalis - repo muzika - atėjo į mūsų šalį visų pirma kaip pop grupių žaisliukas. Tokie kolektyvai, kaip “Pompa”, sulaukė didelio pasisekimo, naudodami savo muzikoje repo klišes.
Be pop kultūros grimasų, Lietuvoje egzistavo ir tikrųjų hip hopo pasekėjų judėjimas, tik ilgą laiką jis sėdėjo pogrindyje. Koncertai ir grupės buvo žinomi daugiau išrinktųjų ratui nei plačiajai publikai. Kertiniais galima laikyti 1996 m. Tada įsikūrė įrašų studija “Porno sound”, leidusi įvairių stilių muziką, bet ilgainiui susikoncentravusi ties hip hopu. Tais pačiais metais atsirado grupė “G&G Sindikatas”. Jie nuėjo ilgą kelią nuo veiklos pogrindyje iki vienos populiariausių šalies grupių statuso. Dabar grupę žino kiekvienas, bent kiek besidomintis Lietuvos muzikine scena. Be kita ko, 1999 m. jų lyderis Svaras įkūrė šalies hip hopo organizaciją “Sindikatas”.
Nors ir vėlai pasiekusi platų pripažinimą, hip hopo subkultūra ilgaamžiškumu nenusileidžia kitoms. Pradžią galima sieti su didžėjų (DJ) veikla. 1969 m. savo kūrybą Niujorko gyventojams parodė išeivis iš Jamaikos DJ Kool Herc. Įtaką muzikai turėjo juodaodžių stiliai: funk, soul, rytm&blues. Didžėjai demonstruodavo savo meistriškumą rūsiuose, garažuose. Tai būdavo pačių organizuoti klubiniai vakarėliai, skirti šokiams. Jie suteikdavo progą atsipalaiduoti neturtingiems getų gyventojams.
Kad būtų patogiau šokėjams, didžėjai ištęsdavo kai kurias instrumentines plokštelių dalis iki 10 minučių. Jų metu publika prasiskirdavo ir į salės vidurį išeidavo geriausi šokėjai, išdarinėję neįtikėtinus triukus. Taip atsirado breikas (break dance). Jo ištakos siekia dar XIX a. laikus, kai Naujajame Orleane panašiai šokdavo vergai. Vėliau šokis papildytas bugio ir kung fu judesiais. Breikerių brigados pasidalino getus į atskiras teritorijas ir kiekviena šoko savoje.
Maždaug 8-ojo deš. pradžioje tas pats DJ Kool Herc per pasirodymus pradėjo rečitatyvu kalbėti į mikrofoną paprastus tekstus. Juo pasekė kiti, tekstai darėsi sudėtingesni, tapo eilėmis ir išrutuliojo į repo muziką. Buvo pradėtos rengti muzikinės reperių dvikovos, kurias kino mėgėjai galėjo stebėti filme “8 mylia”. Šis paprotys irgi turi gilias tradicijas. Praeito amžiaus 4-ame deš. panašios varžytuvės buvo rengiamos Harlemo gatvėse. Jų dalyviai stengdavosi kuo labiau išgirti save ir įžeisti priešininką. Jei nugalėtojas nepaaiškėdavo, viskas baigdavosi fanų muštynėmis.
Šokių vakarėliai didele dalimi paveikė įvaizdį. Reikėjo laisvų, judesių nevaržančių drabužių. 8-ame deš. susiformavęs stilius populiarus iki šiol. Tai sportiniai kostiumai ir batai, keliais dydžiais per didelės striukės, atvirkščiai apsuktos beisbolo kepurės. Iš funky pasekėjų perimti siauri plastmasiniai akiniai nuo saulės ir sunkios grandinės. Vėliau išpopuliarėjo bliuzonai su kapišonais ir plačios kelnės. Dalis reperių nešioja juodus drabužius.
Iš pradžių hip hopas buvo tiesiog būdas neturtingiems jaunuoliams išreikšti save per šokį ir muziką. Vėliau įvyko keletas mėginimų susieti hip hopą su viena ar kita ideologija. 1974 m. Dj Africa Bambaataa sukūrė organizaciją “Zulu Nation”. Tai buvo pusiau religinė organizacija, bandžiusi breiku, graffiti ir kitais judėjimo atributais sukelti juodaodžiams pasididžiavimą savo šaknimis ir praeitimi. Muzika ir šokiu siekta atitraukti geto gyventojus nuo nusikaltimų ir prievartos. Religiniu požiūriu “Zulu Nation” buvo islamo, vudu ir kitų tikėjimų mišinys.
Kadangi tarp geto gyventojų ir pasiturinčių baltaodžių egzistavo priešprieša, kaip alternatyvą jų religijai krikščionybei daugelis juodaodžių pasirinko islamą. Dalį įtraukė dar 4-ame deš. įkurta “Islamo nacijos” organizacija, teigusi, kad juodaodžiai - tikrieji musulmonai, o Afrika - tikroji Meka. Maždaug pusė JAV reperių dabar priklauso šiai organizacijai.
Nuo 9-ojo deš. pradžios hip hope, ypač repo muzikoje, atsirado politinis kontekstas. Kaip ir daugelis iš neturtingų šeimų kilusių muzikantų, reperiai pradėjo savo tekstams naudoti socialines temas, akcentuodami nelygybę ir rasizmą. Dešimtmečio antroje pusėje grupė “Public Enemy” pradėjo propaguoti marksizmo ir militarizmo mišinį. Militarizmą reiškė sukarinta apranga, skustos galvos, o marksizmą - revoliuciniai antikapitalistiniai tekstai. Kartais pasitaikydavo antisemitizmo. “Public Enemy” skelbė revoliuciją, bet patys jos nesistengė sukelti, kaip ir jų pasekėjai.
Dėmesys bet kokiai ideologijai sumažėjo, 9-ojo deš. pabaigoje atsiradus ir greitai išplitus gangsta repui. Jo atstovai daugiausiai repuodavo apie nusikaltimus, narkotikus, merginas, afišavo savo ryšius su nusikalstamu pasauliu. Siūlyti kokių nors pozityvių idėjų gangsta reperiai nesistengė. Dauguma senosios mokyklos reperių jų nepalaikė, tačiau būtent gangsta repas sugebėjo masiškai patraukti baltųjų jaunimą, ypač priemiesčiuose gyvenančias turtingų tėvų atžalas.
Hip hopas dažnai siejamas su nusikalstamumu. Šis stereotipas iš dalies turi pagrindą. Tarp teritorijomis getą pasiskirsčiusių gaujų nuolat vykdavo susirėmimai. Nusikaltimų banga ypač išaugo išpopuliarėjus gangsta repui. Grupės atvirai propaguodavo prievartą, tačiau valdžia bijodavo būti apkaltinta rasizmu ir nesiimdavo griežtų priemonių. Kadangi gangsta repas atsirado Los Andžele, prasidėjo dar ir konfliktas su senosios Niujorko mokyklos atstovais. 1996 m. Las Vegase nušautas vienas garsiausių gangsta reperių Tupacas Shakuras. Keršijant nužudytas Niujorko reperis Biggi Smallas. Reikia pažymėti, kad tokios glaudžios hip hopo ir nusikalstamumo sąsajos būdingos daugiausiai JAV. Lietuvoje kol kas tokių problemų nėra.
Dabar hip hopas siejamas daugiau su tokiomis žvaigždėmis kaip Eminem’as, o ne su pogrindžiu. Judėjimo senbuviams tai kelia nerimą, nes paaugliai vis mažiau rodo iniciatyvą, pasitenkindami garsenybių garbinimu. Galima sakyti, hip hopas šiuo metu turi atlaikyti sunkų išbandymą šlove ir pinigais. Ar jis išliks kaip subkultūra, ar taps tik pop industrijos dalimi, kol kas anksti spręsti.
Šis straipsnis yra Pilietinių iniciatyvų centro projekto “Pažink mane, pažink save” dalis.
