Kai pritrūkstama faktais pagrįstų argumentų, griebiamasi kalbų apie aukštą moralę. Moralė tapo pagrindine Lietuvos ( ir ne ik jos) politikos tema, ir kaip taisyklė, apie moralę bei moralią politiką daug ir garsiai šnekama įvairių krizių laikotarpių, krizės praeina – vieni paskelbiami dorais, kiti nedorais, ir kalbos nutyla.
Pasaulio politikai, aukšto rango Bažnyčios tarnai, iškilūs ir eiliniai visuomenės veikėjai, politikos apžvalgininkai viešai nuolat pasisako už moralią politiką. Kitaip ir būti negali, tai tiesiog politikos etiketo sudedamoji dalis - viešas ištikimybės moraliai politikai ir elgsenai deklaravimas yra tas pats, kaip einant į aukšto lygio priėmimą, apsivilkti nepriekaištingą smokingą, pasipurkšti prabangiu odekolonu, nors kūnas gali būti ir neplautas. Sakysite, kaip nepadoru, bet taip jau būna politikoje, kai karštai dirbant tautos ir valstybės labui, laiko apsivalymui neužtenka.
Apie aukštus moralinius standartus šiandien kalba Prezidentas, Seimo pirmininkas, kiti aukšti valstybės pareigūnai, bet kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, iškilmingos ir kasdienės kalbos apie moralią politiką yra ir konfliktų bei nedarbingo Seimo priežastis . Kodėl taip manau? Todėl, kad moralinės kategorijos politikoje ir ypač aukšto rango vadovų sprendimuose vargu ar gali būti taikomos kaip atskaitos taškas, nes kiekvienas žmogus - Prezidentas, meras, ministras ar eilinis pilietis jis būtų - kitaip suvokia moralumą bei etiką, nors lyg ir egzistuoja bendros normos. Moralė. padorumas –tai visų pirma subjektyvios kategorijos, kurias labai sunku padaryti griežtai įtvirtintomis normomis, kurios būtų visuotinai pripažintos.
Racionalusis pasaulis seniai turi kitas kategorijas – tai teisė ir įstatymas, kurie nebūtinai yra moralūs, bet pagal civilizuotos bendruomenės sutarimą priimami kaip bendri vertinimo kriterijai. Paskelbti karą Irakui buvo įstatymu suteikta JAV prezidento teisė, atrodytų, ir moralinis pagrindas tam yra, nes ginama demokratija bei piliečių laisvės, bet ar toks sprendimas atrodo moralus, kai jį vertiname per konkrečių asmenų išgyvenimo prizmę, kai kalbame apie nelaimingą motiną , kurios dvidešimtmečio sūnaus galva buvo nukirsta Irako smėlynuose, ar žuvusius mažamečius vaikus.
Premjerui ar miesto vadovui priimti sprendimą dėl valdymo aparato mažinimo dažnai yra ekonominė būtinybė, bet kai pažiūrime į pagyvenusį valstybės tarnautoją, kuris ištarnavęs savo valstybei ilgą laiką, netenka darbo, o jo šeima pragyvenimo šaltinio, tuomet vargu ar šio konkretaus asmens ir jo šeimos atžvilgiu toks sprendimas yra moralus. Teisinga ir teisėta reikalauti bausmės kelių policininkui už kyšio paėmimą, bet kita vertus, puikiai suprantame, kad nemoralu reikalauti iš sveiko ir jaunas vyro, kuriam reikia išlaikyti šeimą, pasitenkinti 650 lt atlyginimu ir būti geru pareigūnu. Teisinga ir teisėta bausti, bet ar moralu reikalauti kasdienio pasiaukojimo.
Prieš metus Seime lankėsi ir paskaitą apie politikos ir verslo sprendimų etiką skaitė vienuolis Dr.Samuel Rouvillois, pažangios vadybos konsultantas, Pasaulio ekonomikos forume 1999 pripažintas rytdienos lyderiu. Pacituosiu man labai įstrigusias jo tezes -,, žmogus ieško ir siekia absoliutaus tobulumo, bet tai buvo XX klaida. XXI amžiaus naujiena- pripažįstamas žmogaus pažeidžiamumas. Tai gera mintis. Tai nėra žmogaus silpnumas. Tobulumo nuvainikavimas – tai palikta vieta įvairovei bei žmogaus individualumui.“ Vienuolis pateikė ir ištrauką iš Aleksandro Solženycino kalbos ,,Narsa‘‘ :,, Vakarų pasaulio klaida –žiūrėti tik į teigiamą pusę. Viską pirmiausiai reikia įvertinti realiai (gerai/blogai), o tik po to moralės požiūriu. Šiandien reikalinga –praktinė išmintis‘‘. Būtent šiame teiginyje galbūt ir slypi galimas atsakymas, kodėl moralė politikoje šiandien yra daugiau deklaratyvi sąvoka, nes ji nėra praktiška, o kartu ir išmintinga.
Prieš įstatymą visi privalome būti lygūs, nes dėl įstatyme įtvirtintų nuostatų yra daugmaž visuotinis sutarimas. Tačiau ar galime būti vienodai vertinami iš moralės ir etikos pozicijų jei kiekvieno moralės supratimas yra subjektyvus, suformuotas tėvų auklėjimo, mokyklos ar gyvenimo patirties. Pagaliau kas turi teisę ir kokia informacija bei kriterijais remiantis gali spręsti apie sprendimų moralumą. Šiandien būtina atvira ir sąžininga diskusija apie politikos moralumą, bet jokiu būdu nenusileidžiant iki populizmo lygio, nes būtent populistai sėkmingiausiai žongliruoja moralumo sąvokomis.
Prezidentas savo kalboje aiškiai dar kartą pabrėžė politikos moralumo ir etikos poreikį, tik vėl gi kyla nepatogus klausimas, ar tai anot Dr.S. Rouvillois yra ,,praktinės išminties‘‘ pasireiškimas. Moralės reikalavimai turi būti, bet kaip juos pritaikyti praktiškai. Šiandien visuomenė informuota apie Valstybės kontrolės patikrinimą dėl ES lėšų panaudojimo įmonėse, kurios siejamos su Ūkio ministru. Gal ir nemoralu yra tai, kad apie 40 milijonų lt. gauna su Seimo nariu, Ekonomikos komiteto pirmininku siejamos, tačiau tai gali būti teisėta. Tačiau gal verta atkreipti dėmesio į faktą, kad tos lėšos gautos sąmoningai ir sukuriant dvi įmones tam pačiam tikslui. Baudžiamasis kodeksas sako, kad tai sukčiavimas siekiant ekonominės naudos stambiu mastu. Tai jau ne moralinė kategorija, o teisinis vertinimas. Nei Prezidentas, nei opozicijos lyderis Andrius Kubilius kažkodėl principingai nepareikalauja ikiteisminio tyrimo, nes matyt lemia ,,praktinė išmintis‘‘ – tariamas koalicijos ir valstybės stabilumas.
Neskuba tyrimų pradėti ir šiaip jau aktyvūs moralės ir asmeninės atsakomybės politikoje ieškotojai - Generalinis prokuroras ar jo pavaduotojas Gintaras Jasaitis, nors galėtų panaudoti bent mažytę dalį savo išradingumo ir principingumo, kurį skiria mano asmeniui ar vienai liūdnai pagarsėjusiai kompanijai. Matyt vėl lemia ,,praktinė išmintis‘, nes šios Prokuratūros vadovams tenka atsakomybė ir už daugybės „Microsoft Excel“ lentelėse surašytų skaičiukų ir vardų paviešinimą, nors kažkaip atmintis šlubuoja ir prokurorams, ir politikos ekspertams, ir šiaip moralės politikoje sergėtojams. Pamiršo prokurorai ir numarintas „Jangilos“ bylas dėl nesumokėtų mokesčių, vengia ir reikalavimų skubiai parsigabenti į Lietuvą buvusį EBSW prezidentą Gintarą Petriką, o jo turimas žinias jau dabar sąmoningai siekiama sumenkinti, turbūt gerai suprantant, kad minėtos lentelės yra visiškas niekis palyginus su pabėgusio verslininko turima informacija.Apie kokius visuotinai priimtinus moralės standartus galime kalbėti, kai net įstatymai taikomi nevienodai. Kalbos nieko nekeičia ir nieko nesukuria, nes kaip minėjau, tai politikos etiketo dalis. Pasaulį keičia darbai, o ne kalbos, ir niekur nepabėgsime nuo ,,praktinės išminties‘‘. Kad ir kaip norėtųsi daugeliui aukštos moralės propaguotojų skambiomis pavardėmis ir ypatingai sėdinčių aukštuose postuose, beveik visiems jiems galima priminti, kad jie naudojasi ir labai materialiomis vertybėmis ir paslaugomis.
Suprantu, kad Prezidentas man, kaip prie jo rinkimų kampanijų organizavimo daug prisidėjusiam žmogui, taiko gerokai aukštesnius moralinius reikalavimus nei kitiems, bet nesuprantu, kodėl turiu viešai atgailauti už nepadarytas nuodėmes ir sutikti su neteisinėmis priemonėmis naudojamomis prieš mane esą aukštos moralės vardan.
