Bet pradėkime viską nuo pradžių. Pirmą kartą mus visus „Snoro“ akcininkai „išdūrė“ kai turbūt ne vieną mėnesį tekino milijonus litų iš banko į sąskaitas užsienyje ir bandė slėpti visus pinigų nutekėjimo galus. Tada niekas iš pareigūnų nesuvokė, kad vyksta tokios aferos. Atsiprašau, prokurorai sako, kad vienas žmogus žinojo kas vyksta ir tą informaciją slėpė. O tai buvo komercinius bankus turėjęs prižiūrėti Lietuvos banko prievaizdas Kazimieras Ramonas.
Lietuvos banko ankstesnės vadovybės žiūrėjimas pro pirštus į „Snoro“ akcininkų nusikaltimus padėjo pamatus kelių milijardų litų aferai. Tuo pasinaudoję V. Antonovas ir R. Baranauskas pabėgo į užsienį. Ir būtent šiuo momentu „išdūrė“ Lietuvą dar kartą. Jie nuo pat pradžių buvo suplanavę kaip elgsis ir kur bei kada bėgs nuo mūsų šalies prokurorų, o jei tam proto neužteko, turėdami tiek pinigų galėjo pasisamdyti ne vieną tūkstantį svarų kainuojančius teisininkus, kurie galėjo suplanuoti už juos. Tą bankininkai ir padarė.
Beveik pusę milijardo eurų iš „Snoro“ išgrobstę V. Antonovas su R. Baranausku nusprendė pasukti ne į Rusiją, kuri suteikia praktiškai visiems Lietuvos banditams prieglobstį, o į Didžiąją Britaniją. Turbūt ne be reikalo, nes pirmiausia Londone daug protingų, tarptautinę teisę išmanančių specialistų ir visai kita gyvenimo kokybė. Be to, pabėgęs į Rusiją atrodysi kaip paprastas atsakomybės vengiantis vagis, o Londone gali gintis - esą tave „persekioja“ Lietuvos politikai.
Ir kai V. Antonovas su R. Baranausku buvo aptikti Didžiojoje Britanijoje, mums visiems pradėjo muilinti akis – esą Lietuva susigrąžins įtariamus stambaus masto vagis, reikia tik palankaus anglų teismo sprendimo. Lietuvos pareigūnai ir prokurorai kitaip ir negalėjo sakyti – būtų apkaltinti mažų mažiausiai savo pareigų neatlikimu. Visuomenei reikėjo suteikti viltį, kad tokio masto pinigų vagystė negali likti be bausmės. Tik klausimas - ar jie patys tikėjo tuo, ką kalba.
Tačiau manau, kad tiek pareigūnai, tiek labiau teisę išmanantys žmonės suprato, kad šansų kaltininkus išvysti Lietuvoje – itin mažai. Nes jie nuo pat pradžių žinojo, jog po Londoną galės laisvai vaikščioti bent pora metų, kol anglų teisėjai lėtai nagrinės Lietuvos prašymą juos grąžinti į mūsų šalį. O sulaukę neigiamo sprendimo prieš lemiamą teismo sprendimą, bet kada galės pabėgti į Rusiją, nes prarasti nelabai yra ką – tik keletą dešimčių tūkstančių svarų užstatą ir asmens dokumentus.
Taip ir atsitiko. Anglai tik po kelių dienų apsižiūrėjo, kad Lietuvos bankininkų jau ir pėdos ataušusios. Ir greičiausiai jie saugiai šildosi Rusijoje, ar kitoje egzotinėje valstybėse, kuri nusikaltėlių kitoms šalims neišduoda. Lietuvos prokuratūra ir toliau teigia besitikinti susigrąžinti bėglius, bet šito greičiausiai nesulauksime, nebent jie netyčia nuvyks paslidinėti ne į tą šalį ir juos sučiups Interpolas. Tad likome „išdurti“ ir su apmuilintomis akimis, esą teisingumas bus įvykdytas.
