„Visą gyvenimą iki brolio savižudybės niekaip nesuprasdavau žmonių, kurie pasirinkdavo tokį kelią – savo noru pasitraukti iš gyvenimo. Galvodavau, kaip taip įmanoma? Juk pasaulyje yra tiek daug gražių dalykų. Klausdavau, kaip tokie žmonės nepagalvoja apie savo šeimos skausmą, tačiau kada tai palietė ir mane, ėmiau mąstyti kitaip“, – prisimena Simona Savickienė.
Psichozės priepuolis
Broliui pasitraukus iš gyvenimo Simona suvokė, kad jam viduje buvo taip blogai, kad apie išgyvenimus, kurie laukia artimųjų, jis net negalėjo galvoti. Pasireiškus pirmajam psichozės priepuoliui, kada ištinka haliucinacijos, baimė, sudėtinga atskirti realų pasaulį nuo nerealaus, Simona pagalvojo, jog brolis pavartojo narkotikų.
„Tuomet maniau kad išlauksime naktį, ryte nuvyksime į priklausomybės ligų centrą ir ten viską išspręsime. Per daug to nesureikšminau, nes per greitai pasidariau išankstines prielaidas. Vis dėlto, ten nuvykus ir išgirdus, jog kreipiamės į netinkamą įtaigą, mane apėmė šokas. Tada prasidėjo specialistų paieškos psichozės gydymui“, – kalba moteris.
Ligos gydymas truko pusantrų metų ir Simona neslepia, jog labai džiaugėsi, kad brolis buvo drąsus ir kreipėsi pagalbos, nebijojo artimiesiems pranešti, kada situacija pablogėdavo ir reikėdavo ieškoti išeičių.
„Vis dėlto, mums jo išgelbėti nepavyko. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad psichoze sergančių nėra galimybės išgelbėti, tačiau dalindamasi savo patirtimi noriu mažinti tylą, skatinti nebijoti apie tai kalbėti garsiai“, – sako Simona.
Laikui bėgant vis sunkiau
Po brolio savižudybės moteris prisimena draugės, patyrusios tokią pat netektį šeimoje, perspėjimą, kad su laiku viskas bus tik blogiau.
„Draugė sakė suprantanti, kad sužinojus apie brolio savižudybę, atrodo, kad jausti dar didesnio skausmo nebeįmanoma, tačiau tikino, kad po mėnesio ar dviejų bus tik blogiau. Tuo metu atrodė, kad jau esi visiškame dugne, kasdien galvodavau kaip išgyventi dar vieną dieną, tačiau pasirodo, draugė buvo teisi.
Pradžioje patyrus netektį jauti užuojautą ir palaikymą iš aplinkinių, tačiau po kiek laiko visi grįžta į savo gyvenimus ir atrodo, kad su savo nepakeliamu skausmu lieki vienas.
Jautiesi lyg su prikabintu inkaru, kuris tave vis tempia žemyn ir niekaip neleidžia išnirti iš skausmo. Tokiu metu nieko nesinori ir tik bandai protu suvokti, kas įvyko ir kaip reikės gyventi toliau“, – išgyvenimais dalinasi Simona.
Anot moters, dažnai žmonės puola savižudžius teisinti arba atvirkščiai – nepateisinti jų poelgio bei klausti artimųjų, kodėl tai įvyko, tačiau jos nuomone, tokiais atvejais nieko panašaus nereikėtų daryti.
„Prieš nelaimę man atrodė, kad esame penkių asmenų laiminga šeima, kurie nepaisant to, kuriame šalies kampe yra, visada sekmadienį susirenka prie bendro pietų stalo. Tačiau po savižudybės šeimoje atsiranda baimė, nerimas, jog šeima gali subyrėti.
Pirmiausia artimieji ima jausti kaltę, baimę, gėdą ir iš pastarosios kyla labai didelė stigma, kadangi aplinkiniai dažnai pradeda net nejučiomis šalia esančius žmones kaltinti dėl įvykusios savižudybės.
Mano atveju tėvai galvojo, kad jiems nepavyko išsaugoti sūnaus, aš mąsčiau, ką galėjau padaryti geriau. Ištikus tokiai nelaimei svarbu neužsiimti kaltų ieškojimu, o apsikabinti ir palaikyti vienas kitą“, – nurodo Simona.
Simona teigia, kad išgyventi netektį jai padėjo kalbėjimas apie tai su psichologu, kitais artimiausiais savitarpio pagalbos grupėje, jos mamai – knygos, o tėtis užsisklendė savyje. Kad ir koks kankintų skausmas, tokiais sunkiais etapais svarbu atrasti, kas galėtų padėti viską išgyventi ir nekentėti vienam.
Kaip atpažinti galimą savižudybę?
Savižudybių priežasčių, pasak habil. dr., profesorės Danutės Gailienės, yra daug ir įvairių, tačiau daugumoje situacijų išryškėja viena esminė problema, jog lietuviai yra įpratę kentėti vieni, nesikreipti pagalbos ir viską kaupti savyje tol, kol nebegali pakelti sunkumų.
Norint kaip įmanoma sumažinti savižudybių riziką artimoje aplinkoje ir atpažinti ankstyvus savižudybės ženklus, profesorė akcentuoja, jog svarbiausia šioje vietoje – nebijoti.
„Galvojantiems apie savižudybę reikia nebijoti spręsti sunkumus, kreiptis pagalbos ir nebijoti apie tai kalbėti.
Tie, kurie nerimauja dėl kito, reikėtų nebijoti žmogaus kančios. Jei pastebite, kad žmogaus elgesys pasikeitė, jis kalba užuominomis apie savižudybę, siekia parodyti, kad yra nereikalingas, į šiuos ženklus būtina reaguoti. Tokiu atveju meskite į šoną baimes, ypač tokiame krašte kaip Lietuva, kur su savižudybėmis susidurti yra labai didelė tikimybė, ir apie pradėkite kalbėtis su žmogumi“, – pataria Danutė Gailienė.
Profesorė pateikia tris žingsnius, kaip kalbėtis su žmogumi, kuris galimai mąsto apie savižudybę.
Pirmasis – sakyti, jog matote, kad su žmogumi kažkas vyksta, jis pasikeitęs ir pastebite neigiamus pokyčius. Antrasis – nuoširdžiai parodyti ir pasakyti, kad jums žmogus rūpi, susikoncentruoti į jį. Galima pripažinti ir savo bejėgystę, jog nežinote ką daryti, tačiau žmogus turi pajusti, kad jo skausmas matomas.
Trečiasis – drąsiai paklausti, ar žmogus galvoja, kad nebenori gyventi. Tuomet jis suvoks, kad suprantate rimtus dalykus ir išties nesate abejingas. Šiuo atveju reikėtų mokėti įvertinti rizikos laipsnį ir jei atsakymas bus teigiamas, sekantis klausimas turėtų būti – kaip?
Tai leis įvertinti, kiek žmogaus mintys yra pavojingos. Galbūt sužinosite, kad jis jau turi planą, tikslų laiką, yra prisikaupęs vaistų ar pasislėpęs ginklą, tuomet jokiu būdu negalima jo palikti vieno ir kuo skubiau kreiptis į specialistus pagalbos.
Kitas galimas atvejis, kada žmogus apie tai tik galvoja, tačiau tikslaus plano neturi ir tada betarpiškos rizikos nėra. Visgi, su juo būtina pradėti kalbėtis, negalima pažadėti laikyti to paslaptyje ir taip pat skubiai ieškoti pagalbos.
