Arterinė hipertenzija – pavojinga padidėjusio kraujospūdžio liga

Arterinė hipertenzija (AH) yra gerai įrodytas širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnys, ypač reikšmingas KŠL, insulto ir širdies nepakankamumo išsivystymui. Kuo didesnis kraujospūdis, tuo didesnė tikimybė susirgti. Jeigu kartu yra ir kitų rizikos veiksnių (kraujo riebalų pagausėjimas, rūkymas) – pavojus dar padidėja. Nustatyta, kad kraujospūdį didina gausus valgomosios druskos, nesaikingas alkoholio vartojimas, antsvoris. Įtakos turi paveldėtas polinkis hipertenzijai.  Pavojinga yra tai, kad dauguma žmonių nežino, kad jų kraujospūdis padidėjęs, o jeigu ir žino, tai nesigydo, nes gana gerai  jaučiasi. Skundai papras­tai atsiranda tik tuomet, kai širdis, kraujagyslės ir kiti organai negrįžtamai pažeidžiami. Labai svarbu anksti nustatyti padidėjusį kraujospūdį ir laiku pradėti sistemingai gydyti.

Kas tai yra kraujospūdis? Tai kraujo slėgis į kraujagyslės sienelę, ritmiškai augantis ir krentantis sulig kiekvienu širdies dūžiu. Deguonį nešantį kraują širdis  turi išstumti tam tikru spaudimu tam, kad jis pasiektų vidaus organus ir grįžtų atgal. Jei tas spaudimas per didelis, pakenkiamos kraujagyslių sienelės, storėja širdies raumuo, atsiranda pokyčių inkstuose, smegenyse, akyse. Padidėja kraujagyslių plyšimo ir kraujo išsiliejimo pavojus.

Negydoma hipertenzija gali sukelti organų–taikinių pažeidimą:

·             širdies raumens (miokardo) infarktą;

·             galvos smegenų insultą;

·             inkstų nepakankamumą;

·             širdies nepakankamumą;

·             regos sutrikimą.

Kraujo tėkmės jėga kiekvieno širdies susitraukimo pradžioje didėja, o vėliau mažėja. Todėl kraujo spaudimas išreiškiamas dviem skaičiais. Pirmasis, didesnysis skaičius, atspindi širdies susitraukimo sukurtą spaudimą ir yra vadinamas  sistoliniu, o antrasis, mažesnysis skaičius, atspindi spaudimą kraujagyslėse širdžiai ilsintis ir yra vadinamas diastoliniu. Kraujospūdis matuojamas gyvsidabrio stulpelio milimetrais (mmHg). Norma­lus suaugusio žmogaus kraujospūdis yra apie 120/80. Pavojaus nėra, jeigu jis neviršija 140/90, tačiau jei kraujospūdis didesnis už 140/90 – jį būtina mažinti. Jaunesniems žmonėms ypač linkęs didėti diastolinis kraujospūdis (jis dar vadinamas „apatiniu„).

Vyresniems nei 65 metų žmonėms dažniau didėja sistolinis („viršutinis“) kraujospūdis.  Jei sistolinis viršija 140 mmHg, o diastolinis išlieka normalus (<90 mmHg) – tai vadinama izoliuota sistoline hipertenzija. Ją nulemia sustandėjusios, nepakankamai elastingos arterijos. Dėl to padidėja ne tik sistolinis, bet ir pulsinis kraujospūdis – t.y. sistolinio ir diastolinio spaudimų skirtumas.  Senyviems žmonėms negalima sumažinti kraujospūdžio staiga, nes gali pablogėti smegenų kraujotaka. Sergantiesiems koronarine širdies liga pavojingas staigus diastolinio kraujospūdžio sumažėjimas, nes tuomet nepakankamai kraujo priteka į koronarines kraujagysles,  gali pasireikšti krūtinės angina.

Padidėjęs kraujospūdis dažniausiai atsiranda be aiškios priežasties (iki 90 proc.visų ligos  atvejų). Tada nustatoma pirminė arterinė hipertenzija. Išaiškinta daug vidinių organizmo mechanizmų, nulemiančių kraujospūdžio padidėjimą: simpatinės nervų sistemos, įvairių hormoninių medžiagų įtaka, arterijų vidinio dangalo (endotelio) funkcijos sutrikimas, druskos beiu skysčių susikaupimas organizme ir t.t.

Retai kraujospūdžio padidėjimą sukelia persirgtos inkstų ar kitos ligos (apie 10 proc. atvejų) – tuomet kalbama apie antrinę arterinę hipertenziją.

Pirminei hipertenzijai įtakos gali turėti paveldimas polinkis, amžius (> 35 metų). Iš visų rizikos veiksnių labiausiai kenkia rūkymas, mažas fizinis aktyvumas, per didelė kūno masė, cukrinis diabetas, padidėjęs kraujo riebalų kiekis, psichoemocinė įtampa, asmenybės A tipas (agresyvus, konkuruojantis). Nereikėtų užmiršti ir pomėgio valgyti sūrų maistą, kuris sulaiko organizme skysčius ir tuo didina kraujospūdį.

Kraujospūdis nėra pastovus dydis. Vienas ar du  jo pakilimai – tai  dar ne liga. Taip gali atsitikti susijaudinus, parūkius, geriant daug kavos, dirbant, sportuojant. Kraujospūdis laipsniškai didėja ir su amžiumi. Kar­tais jis pakyla tik gydytojo kabinete ir yra vadinamas „baltojo chalato“ hipertenzija. Dėl to neretai išsigąstama. Norint įsitikinti, kad tai tikrai „baltojo chalato“ hipertenzija, kraujospūdžio matavimą reikia pakartoti  10–15 min. ramiai pasėdėjus kabinete arba namuose. Geriausia, kad atliktų ne gydytojas, o slaugytoja. Kai kurie tokią hipertenziją turintys žmonės ilgainiui suserga stabilia arterine hipertenzija

Kai kuriems pacinetams būdinga paslėpta (maskuota) hipertenzija – kai gydytojo kabinete kraujospūdis yra normalus, o namuose – padidėjęs. Tai įvertinti galima matuojant kraujospūdį namuose arba monitoruojant jį visą parą specialiu aparatu.

Ypač rizikingas naktinis kraujospūdžio pakilimas. Naktį miegant kraujospūdis turi kristi, tačiau daliai pacientų jis arba nepakankamai sumažėja, arba nesumažėja visai. Naktinė hipertenzija ypač žalinga vidaus organams: širdžiai, inkstams, kraujagyslėms, akims.

Ambulatorinis kraujospūdžio monitoravimas 24 valandas gali geriau atspindėti paciento riziką, negu kraujospūdis kabinete ir „baltojo chalato„ hipertenzija.

Sistolinis kraujospūdis yra ne mažiau galingas rizikos faktorius už diastolinį, ypač vyresnio amžiaus pacientams. Įrodyta, kad izoliuota sistolinė hipertenzija didina KŠL ir insulto riziką. Taip pat yra duomenų, kad pulsinis spaudimas (skirtumas tarp sistolinio ir diastolinio), kurį labiausiai nulemia arterijų standumas, taip pat yra rizikos prediktorius.

Ar padidėjęs kraujospūdis, ar ne, turėtų spręsti gydytojas, regu­liariai jį matuodamas. Kiekvienas suaugęs žmogus bent kartą per metus turėtų pasitikrinti kraujospūdį. Nustačius jo  padidėjimą, patartina įsigyti matavimo aparatą ir ryte bei vakare pasimatuoti pačiam. Tai nėra sudėtinga ir kiekvienam prieinama.

Kaip taisyklingai matuoti krau­jos­pū­dį? Prieš tai patartina ne­rū­kyti, negerti stiprios kavos, pa­il­sėti bent 5, o dar geriau 10–15 mi­nučių, ne­var­to­ti krau­­jo­spū­dį vei­kian­čių vaistų. Ma­tuo­ja­ma sė­din­t, pa­dė­jus dešinę ranką ant sta­lo (žas­tas šir­dies aukš­tyje).

Klasikinis krau­jos­pū­džio ma­ta­vi­mo apa­ra­tas su­si­de­da iš tri­jų da­lių: ma­no­metro su pa­da­lo­mis, man­že­tės su kriau­še orui pri­pūs­ti, fo­nendo­s­ko­po (juo išklau­so­mi te­kan­čio krau­jo gar­sai ar­te­ri­jo­je). Apa­ra­to man­že­tė tu­ri bū­ti tin­ka­mo plo­čio (80 proc. žas­to), ji apvyniojama aplink žastą (jos apatinis kraštas turi būti 1 ‑ 2 cm virš alkūnės linkio) ir užfiksuojama.

·      Fonendoskopo galvutė dedama alkūnės linkyje virš arterijos.

·      Į manžetę pučiamas oras tol, kol ar­terijoje visiškai sustabdoma kraujo tėkmė (išnyksta pulsas). Tuomet spaudimas manžetėje viršija spaudimą arterijoje.

·      Toliau  lėtai iš manžetės oras išleidžiamas, stebint mano­met­ro parodymus ir klausantis fonendoskopu kraujo pulsavimo garsų.

·      Išgirdus pirmuosius garsus (kai arterijoje pradeda tekėti kraujas)  – manometro parodymas atitinka  sistolinį („viršutinį„) spaudimą, o ties riba, kai garsai visiškai išnyksta (kraujo srovė tampa normali) – diastolinį („apatinį“) spaudimą.

Namų sąlygomis patogiausi automatiniai aparatai, po mygtuko paspaudimo patys pripučiantys manžetę ir parodantys ekranėlyje ne tik kraujospūdį, bet ir pulso dažnį.

Nepaty­ru­siems matuotojams gali pasitaikyti matavimo klaidų. Geriausiai, kad pirmą kartą pacientas tai atliktų gydytojo ar medicinos sesers priežiūroje. Jeigu jis nepasitiki savo aparato parodymais, patartina atsinešti prietaisą ir pasitikrinti medikams padedant.

Matuoti reiktų porą kartų dienoje visuomet toje pačioje rankoje: ryte tik pabudus (bazinis kraujospūdis) ir vakare  po darbo dienos. Paprastai kraujospūdis šiek tiek didesnis dešinėje rankoje (skirtumas iki 10 mmHg), kairiarankiams gali būti didesnis kairėje.

Išsamiau kraujospūdį galima ištirti specialiu kompiuteriniu aparatu, kuris pritvirtinamas visai parai (paros kraujospūdžio monitoravimas). Toks tyrimas padeda nustatyti naktinį kraujospūdį žmogui miegant,  paros kraujospūdžio vidurkį, jo „šokinėjimo“ ribas.

Lengvą kraujospūdžio padidėjimą galima pradėti mažinti be vaistų:

·         mažinant kūno masę,

·         metus rūkyti,

·         reguliariai mankštinantis,

·         sumažinus druskos ir sočiųjų (gyvulinės kilmės) riebalų kiekį maiste,

mėsos patiekalus keičiant žuvimi;valgant daug žalių daržovių, vaisių, ypač turtingų kaliu;atsisakant alkoholio ar jį maksimaliai apribojant;

·         išmokus at­sipalaiduoti, pailsėti, nepulti į paniką stresinėse situacijose.

Kardiovaskulinė rizika didėja kylant arteriniam kraujospūdžiui (AKS). Sprendimas, ar pradėti hipertenzijos gydymą medikamentais priklauso ne tik nuo AKS pakilimo lygio, bet ir nuo bendrosios kardiovaskulinės rizikos bei organų–taikinių pažeidimo. Jei pacientas jau serga širdies ar kraujagyslių  liga, vaisto pasirinkimas priklauso nuo ligos pobūdžio.

Jei sistolinis AKS > 180 mmHg ar diastolinis >110 mmHg gydymas vaistais pradedamas iš karto, neatsižvelgiant į bendrąją riziką.

Pacientams, kurių  AKS > 140/90 mmHg ir didelė rizika, taip pat pradedamas medikamentinis gydymas.

Esant mažai rizikai be organų–taikinių pažeidimo neženklus AKS pakilimas gydomas gyvensenos korekcijos priemonėmis.

Jei AKS <140/90 mmHg dažniausiai gydymas vaistais nepradedamas. Tačiau pacientams, kurių rizika didelė ar labai didelė bei sergantiems cukriniu diabetu ar esant inkstų pažeidimui tikslinga pradėti mažinti jau aukštą normalų AKS  ir palaikyti jį < 130/80  mmHg.

Antihipertenziniai vaistai turi ne tik mažinti AKS, bet ir būti saugūs, patogūs vartoti ir mažinti kardiovaskulinį sergamumą ir mirtingumą.

Kasdieninėje praktikoje dažniausiai prireikia vaistų derinių. Jei pacientas serga keliomis ligomis, svarbia problema tampa daugybės vaistų tarpusavio sąveikos. Tokiems pacientams reikalinga ypatingai gera klinikinė priežiūra.

Hipertenzija turi būti gydoma pastoviai, o ne pripuolamai. Gydant kraujospūdis turi būti tolygus, kraujagysles blogai veikia jo šokinėjimas. Laikantis rekomendacijų ir pastoviai jį kontroliuojant, galima išvengti atokių hipertenzijos komplikacijų.

Klaidos, daromos gydant arterinę hipertenziją:

daugelis turinčiųjų aukštą kraujospūdį apie tai nežino, nes nematuoja;žinantieji, kad jų kraujospūdis padidėjęs, nesigydo, nes nieko nejaučia;paskirtus vaistus vartoja nereguliariai, tik tada, kai pajunta simptomus;vartoja per mažas vaistų dozes, nepasiekia reikiamo kraujospūdžio sumažėjimo;reguliariai nematuoja kraujospūdžio namie; užsiima „savigyda“, nutraukinėja gydymą, klauso draugų ir kaimynų patarimų.

Padidėjęs kraujospūdis ypač pagreitina aterosklerozės vystymąsi tiems žmonėms, kurių kraujyje yra per daug lipidų, rūkantiems, sergantiems cukriniu diabetu ar metaboliniu sindromu. Padidėjęs kraujospūdis turi būti nuolatos kontroliuojamas, gydomas vaistais ir kitomis priemonėmis. Negydomas ilgainiui jis pažeidžia širdį, smegenis, akis, inkstus.

LŠA prezidentė prof. Žaneta Petrulionienė