Nors šią šventę įprasta vadinti Joninių pavadinimu, tačiau dažnas pamiršta ir kitą ilgiausios dienos bei trumpiausios nakties pavadinimą – Rasos. Šią dieną nuo senų senovės lietuviai garbindavo tai, kas yra duodama gamtos: mėgaudavosi ryto rasa, kurdavo laužą, pindavo vainikus, eidavo ieškoti paparčio žiedo.
Ugnis
Pasak Vaivos Budraitytės, vienas svarbiausių Rasų šventės atributų būtent ir yra laužas. Jis yra itin svarbus šventės akcentas todėl kad tai yra „viską valanti ugnies stichija“.
„Liepsnai sumažėjus, per laužą buvo šokinėjama: šokdavo ir vaikinai, ir merginos. Tokiu būdu jie save energetiškai apvalydavo, o tai buvo ypač efektyvu nuo nužiūrėjimų ar kitokių energetinių pakenkimų, smulkių susirgimų“, – pasakoja astrologė.
Vaiva pataria, kad šią šventės dieną yra patariama skirti laiko meditacijai prie degančio laužo ir „pakalbėti“ su ugnimi kaip su intelektualia gyvastimi:
„Rekomenduoju šiais metais susikurti nors ir mažiuką lauželį bei pašokinėti per jį kokius aštuonis kartus. Galima ir daugiau, tačiau po to stebėkite kaip jausitės artimiausiu metu. Pašokinėjus, turėtų ženkliai padidėti jūsų energingumas, pagerėti savijauta.
Manau, kad vasarą galite ir dažniau susikurti laužą bei per jį pašokinėti. Tačiau turėkite omenyje, kad efektyviausiai viskas veikia per Rasas. Tos dienos dieną bei išvakarėse visa gamta tampa mistiška, magiška, lyg norinti žmogui pasakyti, kad ji taip pat yra gyvas, intelektualus kosmoso sutvėrimas, kad su ja įmanoma bendrauti ir susišnekėti.“
Pasak būrėjos, tie, kurie supras gamtos kalbą, galės sulaukti neįkainojamos pagalbos dvasiniame ir materialiame lygmenyje: dvasinę ir fizinę sveikatą, sugebėjimą gauti iš begalinių kosmoso platybių viską, ko reikia laimingam ir harmoningam egzistavimui, savęs kaip asmenybės realizavimui, vystymui.
Vanduo
Dar vienas labai svarbus Rasos šventės atributas – vanduo. Vaiva Budraitytė pasakoja, kad yra manoma, jog šią dieną visas pasaulio vanduo tampa struktūruotas, užkalbėtas, šventas ir gyvas.
„Iki pat šių laikų mokslininkai negali paaiškinti to keisto reiškinio, kodėl taip atsitinka. Jie tik išmatuoja savo mandrais aparatais vandens pokyčius ir daugiau nieko. Noriu priminti, kad tas pats su vandeniu žemės rutulyje nutinka ir per Kalėdas, sausio 19-ą dieną, vasario 14-ą dieną ir per Rasas“, – priduria Vaiva.
Nuo senų laikų per šią šventę žmonės stengdavosi išsimaudyti vandens telkinyje, kadangi tikėjo, jog vanduo kaip ir ugnis taip pat suteiks puikią sveikatą, paskatins atjaunėjimą ir nuplaus visas bėdas.
„Ne veltui krikšto metu žmogus buvo panardinamas į vandenį. Noriu pasakyti, kad vanduo mistine prasme visada žmonėms vaidino svarbų vaidmenį. Jau esu rašiusi, kad prieš Rasas, per jas ir po jų galima rinkti rasos lašus. Jie skirti grožiui ir sveikatai, tačiau šių lašų rinkimas reikalauja didelės kantrybės ir išradingumo“, – paaiškina astrologė.
Patogiausiai, anot V. Budraitytės, rasos lašus rinkti yra iš rasakilių ir panašių augalų. Taip pat galima rasą nubraukti ir nuo drėgno lapelio su šiaudeliu:
„Rasų rytą merginos eidavo išsivolioti rasoje, tačiau tą padaryti galima ir porą dienų prieš arba po šventės. Vartytis rasoje galite net ir kelias dienas iš eilės. Be to, prisipilkite trilitrinį stiklainį kokybiško vandens ir papildomai jį per šventę užkalbėkite: dainomis, maldomis, prašymais, meile, gausa ir t. t.
Tuomet visus metus turėsite puikių vaistų – užteks lašelį įlašinti į ąsotėlį ir visas vanduo pavirs į tą, koks yra jūsų baziniame stiklainyje. Atminkite, kad tokio vandens negalima laikyti prie elektros prietaisų ir jo maišymui naudoti metalinių šaukštelių.“
Vaiva taip pat pataria šventės išvakarėse pasėdėti ant vandens telkinio krašto, pamedituoti su vandens stichija, pakalbėti su vandeniu ir pajausti jo gyvybę. „Linkiu sėkmės ir laimės pojūčio bendraujant su motina gamta“, – priduria ji.
Augalai
Magiška šventės atmosfera nesibaigia tik su Rasų dienos pabaiga. Anot būrėjos, iki pat liepos 7 dienos augalai turi maksimalią gydomąją galią, todėl per Rasas jiems yra skiriamas didelis dėmesys.
„Iki švenčių stengiamasi surinkti visus reikalingus tuo metu augalus. Teigiama, kad po švenčių laumės nuo augalų nubraukia gydomąją jėgą perpus, o nuo liepos pradžios augaliukų jėga silpnėja, kol beveik visai sunyksta“, – pasakoja V. Budraitytė.
Joninių arba Rasų šventimas taip pat yra neatsiejamas nuo vaikinų pynimų, kuriuos vėliau arba paleidžia į vandenį, arba toliau nešioja ant savo galvų.
„Juos pina ne tik panelės, tačiau ir vaikinai. Merginos pina iš gėlyčių, žolynėlių, o vaikinai – iš ąžuolo lapų. Vatikanui Rasas pakeitus Joninėmis, iki šiol išliko pagoniškas paprotys dovanoti juos Jonams ir taip papuošti jų galvas ąžuolo vainikais.
Naktį merginos vainikus plukdydavo vandens telkinyje ir žiūrėdavo į kurią pusę plaukia. Tai reiškė, kad iš tos pusės sulauks piršlių. Jei vainikas vis apie kojas sukasi ir niekur neplaukia, tuomet mergina gaus vietinį vaikiną į vyrus“, – rašo Vaiva savo „Facebook“ puslapyje „Vaivos patarimai“.
Be to, Rasos šventę retas lietuvis mėgsta pavadinti ir Kupolėmis. Tačiau mažai kas žino, kad toks pavadinimas kilo nuo augalo pavadinimo. Anot Vaivos, kupole yra vadinama puokštė sudaryta iš devynių pievų augalų:
„Dabar jau mažai kas žino, kad neužtenka nuskinti gražios puokštelės ir ją pavadinti kupole. Yra būtina apibėgti devynias pievas ir iš kiekvienos nuskinti po augalėlį. Tik tokia puokštelė visus metus neša sėkmę ir sveikatą, teikia apsaugą. Praėjusių metų kupolę dažniausiai sudegindavo pečiuje ar Rasų lauže.“
Burtai
Joninės neapsieina ir be smagiausios dienos dalies – burtų, kurie pralinksmina šventės vakarą. Vienas populiariausių burtų, kuris yra likęs iki šiol yra paparčio žiedo ieškojimas. Dažniausiai tokią apeigą darydavo ne bet kada, o būtent vidurnaktį.
„Žmogus privalėjo eiti vienas į mišką ar pamiškę, kur buvo galima rasti paparčių. Negalima buvo einant atsisukinėti. Vienas svarbiausių daiktų einant ieškoti paparčio žiedo – šermukšnio lazda.
Dabar retas atsimena, kad šermukšnio lazda ar net jos kelios visada būdavo namuose ir jeigu žmogui tekdavo kažkur išeiti, jis pasiimdavo šią lazdą su savimi. Ji buvo naudojama kaip atrama, kaip priemonė nuvyti šunims,tačiau svarbiausia jos funkcija – apsauga nuo piktų dvasių, velnių ir panašiai“, – toliau pasakoja būrėja.
Šermukšnio lazda buvo skirta apibraukti paparčiui, o kitur ja save ratu apsibraukdavo ir patys žmonės, ieškantys šio augalo žiedo. Buvo manoma, kad po tokio ritualo – paparčio žiedo ieškojimo ir jo radimo – žmogus tampa intuintyvesnis, įgauna aiškiaregio savybių, tampa ženkliai sėkmingesnis ir laimingesnis, net turtingesnis.
„Kitas populiariausias iki šių laikų išlikęs burtas – būrimas su ramune. Manau, kad nėra nei vienos suaugusios moters, močiutės ar senolės, kuri nebūtų vaikystėje ar paauglystėje būrusi iš ramunės žiedo principu „myli, nemyli“. Šis paprotys atkeliavo iš senosios Rasų šventės. Todėl, mielos moterys, nepamirškite pasiburti, bus smagu“, – šypsosi Vaiva.
Pasak astrologės, ramunė simbolizuoja ilgą gyvenimą ir puikią sveikatą, o anksčiau moterys per Rasas rinkdavo ramunes plaukų šviesinimui arba vaistams. Dar vienas smagus burtas susijęs, vėlgi, su vainikais:
„Labai svarbi šventės dalis buvo vainikų pynimas. Merginos ir vaikinai pindavo po kelis vainikus, nes reikėjo ir galvą papuošti, ir paruošti juos plukdymui. Taip pat merginos mesdavo vainiką į obelį ar kokį kitą medį, kad šis užsikabintų ant šakos. Kuo greičiau pavykdavo užmesti, tuo greičiau buvo manoma, kad ištekės.
Pagrindinį vainiką, su kuriuo panelė atšokdavo visą šventę, pasidėdavo po pagalve, kad susapnuotų būsimą vyrą. Na, o sutemus, vainikus leisdavo į vandens telkinį papuošę jį uždegtomis žvakėmis.“
Moteris juokiasi, kad vainikų plukdymas buvo ištisas mokslas, kadangi paleisti jie turėdavo plaukti viena kryptimi.
„Jei įsimylėję vaikinas ir mergina paleisdavo pasroviui kartu savo vainikus, jie turėjo plaukti šalia vienas kito, nes tai reiškė puikią santuoką ir darną. Blogas požymis, jeigu vainikai išsiskirdavo“, – priduria garsi Lietuvos būrėja.
