Rusija netoli Ukrainos sutelkė daugiau kaip 100 tūkst. karių ir daug sunkiosios karinės technikos. Ji Vakarų reikalauja užkirsti tokioms šalims kaip Ukraina ir Sakartvelas galimybę tapti NATO narėmis ir sumažinti Rytų Europoje dislokuotas pajėgas.
Be to, sausio viduryje Rusija pradėjo telkti savo pajėgas Baltarusijoje, prisidengdama bendromis karinėmis pratybomis.
Ko nori Rusija?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Laurynas Jonavičius pripažįsta, kad šiuo metu situacija regione yra įtempta ir įtampa kol kas nemažėja. Vis dėlto politologas akcentuoja, kad pats savaime karas nėra tikslas, tai – įrankis tikslui pasiekti, todėl prieš atsakant į klausimą, ar Rusija imsis puolimo prieš Ukrainą, reikia atsakyti, koks Rusijos tikslas.
„Žiūrint bendrajame kontekste ir istoriškai plačiau, galima atsekti – Rusija, paprastai tariant, nori pripažinimo, visų pirma, iš amerikiečių, Vakarų plačiąja prasme, kad jie yra lygiaverčiai žaidėjai, su kuriais privalu tartis dėl to, kas vysta pasaulyje. Jie nori būti viename lygyje, sprendžiant pasaulio problemas.
Antras dalykas, ar Kremliaus tikslas yra okupuoti Ukrainą – turbūt ne. Nes ką reikštų okupacija, tai greičiausiai reikštų partizaninį karą. Partizaninis karas tokioje teritorijoje kaip Ukrainos – didžiuliai kaštai ir daug kitų problemų, kaip papildomos sankcijos iš Vakarų ir kiti dalykai“, – Lietuvos socialdemokratų partijos surengtoje diskusijoje kalbėjo L. Jonavičius.
Politologas konstatuoja, kad Rusijai nėra naudos iš karo, todėl jis įžvelgia, kad grasinimas karu – Rusijos priemonė pasodinti oponentus prie stalo ir išsiderėti tai, ko nori.
„Mano supratimu, jau pats faktas, kad sėdama prie derybų stalo, Rusijai jau yra pasiekimas. Nes pas juos dabar visi važiuoja – prancūzai, vokiečiai, amerikiečiai. Jie jau gauna pripažinimą, kad jie yra svarbus žaidėjas, į kurio interesus reikia, jei ne atsižvelgti, tai kreipti dėmesį. Nes, jei nekreipsi, atsiranda visokių įtampų.
Vienas papildomų tikslų – Baltarusijos klausimas. Nes dabar, kai atsirado Ukrainos įtampa, to kontekste mes matome, kas darosi Baltarusijoje – karinės pajėgos sutelktos tokios, kokios niekada nebuvo suteiktos. Žiūrint į istoriją, Baltarusijos karinė kontrolė buvo ir yra Rusijos tikslas. Šituo momentu jis yra įgyvendinamas. Reikia žiūrėti, ar nuslūgus įtampai kariai ir technika bus atitraukta“, – pridūrė L. Jonavičius.
Ar galima tikėtis puolimo?
Kad pajėgų telkimas Baltarusijoje bei pasienyje su Ukraina veikiausiai yra Rusijos būdas išprovokuoti pokalbį, o ne pulti, mano ir VU TSPMI docentas, karo sociologas Deividas Šlekys.
„Tikrai nuoširdžiai sunkiai įsivaizduoju Rusijos pilno masto invaziją į Ukrainą. Bet gal dėl to, kad nesu toks susipažinęs su Ukrainos vidaus politika. Nes manau, kad Ukrainoje nėra kritinės masės, kuri padėtų rusų okupantui valdyti okupuojamą kraštą, nes patys rusai neturi tiek žmonių, kad galėtų administruoti, prižiūrėti užimtą kraštą“, – vieną iš argumentų pateikia D. Šlekys.
Kita vertus, net jei nesiimtų pilno masto invazijos, Rusija, pasak D. Šlekio, galėtų Ukrainą apšaudyti raketomis, į kurias Ukraina neturi pajėgumų atsakyti. Ką tuomet tektų daryti Vakarams?
„Žiūrėdamas į Rusijos karinę doktriną, pirmiausiai tikrai nesitikiu jos tankų ir pėstininkų invazijos į Ukrainos teritoriją. Ko aš pirmiausiai tikėčiausi, tai rimto ugnies apšaudymo iš Rusijos, Baltarusijos teritorijos į Ukrainos teritoriją, pasitelkiant įvairias artilerines raketines sistemas.
Kas keltų rimtą klausimą – jeigu rusai fiziškai karių nesiunčia, jų negali bausti fiziškai. Ką darome mes, JAV, Ukraina? Ukraina neturi tokio nuotolio raketų, kad šautų atgal. Tą turi Vakarai. Ar Vakarai atidengia ugnį į Baltarusijos ir Rusijos teritoriją?“ – svarstė D. Šlekys.
Galiausiai karo sociologas neatmeta galimybės, kad Rusija prieš Ukrainą, jei ir nesiims puolimo ginklu, panaudos kitas karines priemones.
„Norėčiau kad mes mąstytume apie ne karines spaudimo priemones – kibernetiką, energetiką, politines suirutes, politinių įtampų viduje skatinimą. Mes puikiai žinome, kad Rusija geba tokius dalykus daryti.
Tam tikra prasme koncentracija ties tankais ir raketinėmis sistemomis truputėlį iš mūsų atima fokusą užduoti klausimą, kas trukdo Rusijai pritaikyti kibernetinę ataką prieš Lietuvą, kuri kaštų prasme būtų mažesnė, bet politinio atsako prasme daug daugiau komplikuota tiek iš Lietuvos pusės, tiek iš NATO pusės. Tas pats galioja ir Ukrainos kryptimi“, – pažymėjo D. Šlekys.
Tarsime sudie V. Putinui?
Tuo metu Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Giedrius Česnakas abejoja, ar Rusija apskritai turi aiškią veiksmų strategiją. Jo supratimu, dabartiniai Kremliaus veiksmai valstybei kainuoja didžiulius pinigus, o nepasiekus jokio tikslo – rizikuojama iššaukti valstybės gyventojų nepasitenkinimą.
„Nežinau, iš kur mes turime prielaidą, kad Rusija turi aiškią strategiją. Nes, jeigu mes pasižiūrėtume į tai kas vyksta – daugiau 100 tūkst. karių prie Ukrainos sienos jau daugiau kaip du mėnesius, o kai kurie daliniai – nuo praėjusio metų balandžio, ir vis dar telkiama. Mes turime suprasti, kad kariuomenės išlaikymas tokiomis sąlygomis kainuoja labai, labai brangiai ir daug resursų reikalauja. Tai nėra pigus malonumas.
Turime kalbėti apie Rusijos režimą kaip apie jėgos struktūrą. Problema būna, kad tokie režimai negali pasitraukti kažko nelaimėję, jie turi parodyti kažkokią pergalę. Nes jeigu tu tiek šimtų tūkstančių karių sutelki, tiek resursų sunaudoji, ką tu už tai gavai? Jeigu Vladimiras Putinas negaus kažko apčiuopiamo, manau, gali būti ir labai radikalių sprendimų. Čia turiu omenyje nebūtinai invaziją, o rūmų perversmą. Pradedu nebeatmesti tokios situacijos, todėl, kad pačioje Rusijoje, daryčiau prielaidą, yra labai daug nepatenkintų tokia situacija. Atsitraukimo kelią reikia surasti, o tokio kelio kol kas nesimato“, – konstatavo G. Česnakas.
Vakarų lyderiai įspėjo Rusiją, kad įsiveržimo į Ukrainą atveju jos lauktų „sunkios pasekmės“, įskaitant itin griežtas ekonomines sankcijas.
Kremlius tikina neplanuojantis surengti naujo įsiveržimo, nors prieš beveik aštuonerius metus aneksavo Ukrainai priklausantį Krymą.
Nors Ukraina bando nesureikšminti invazijos pavojaus, įtampa yra išaugusi po to, kai ketvirtadienį Pentagonas paskelbė turintis įrodymų, jog Maskva planuoja nufilmuoti surežisuotą neva ukrainiečių pajėgų ataką prieš rusus, kad galėtų pateisinti savo puolimą.
Rusijos užsienio reikalų ministras penktadienį „kliedesiais“ pavadino pastaruosius JAV pareiškimus.
