Seime yra svarstomi Dirbtinio apvaisinimo įstatymo (D. Mikutienė, V. Gapšys) bei Pagalbinio apvaisinimo įstatymo (A. Čaplikas) projektai, visuomenėje sukėlę nevienareikšmiškas diskusijas. Dažnai šiose diskusijose yra klaidingai aiškinamas Katalikų Bažnyčios mokymas apie žmogaus gyvybės atsiradimą ir dirbtinį gyvybės pradėjimą. Pagal Bažnyčios mokymą nuo apvaisinimo momento (zigotos susidarymo) Dievas įkvepia sielą.
Atsižvelgdami į nevaisingumo problemą, norime pareikšti, kad solidarizuojamės su nevaisingais sutuoktiniais. Vis dėlto kviečiame visus išsaugoti ištikimybę krikščioniškosios etikos tiesoms. Bažnyčios mokymas dėl gyvybės pradėjimo nesikeičia: žmogaus asmens orumas reikalauja, kad žmogaus gyvybė būtų perduodama asmenišku ir sąmoningu veiksmu.
Toks asmeniškas veiksmas yra tik intymus sutuoktinių susivienijimas meilėje, kai jie, tapdami dovana vienas kitam, pradeda naują gyvybę. Visos priemonės ir intervencijos prokreacijos srityje įmanomos tik kaip pagalba, kad santuokinis aktas pasiektų savo tikslą (pradėtų naują gyvybę), bet ne kaip santuokinio akto pakaitalas. Todėl Bažnyčia niekada nepritars gyvybės pradėjimui mėgintuvėlyje (in vitro), juo labiau kad in vitro procesas dažnai susijęs su lytinių ląstelių „donoryste“, atimant prigimtinę vaiko teisę žinoti biologinius savo tėvus, bei su sąmoningu embrionų naikinimu.
Embrionų šaldymas taip pat nesuderinamas su pagarba žmogaus embrionams, nes didesnė dalis embrionų žūsta juos atšildant. „Perteklinių“ embrionų kūrimas lemia, kad daugiau embrionų, negu įsodinama moteriai į gimdą, yra nepanaudojami ir lieka „našlaičiais“. Visose šalyse, kuriose taikomas apvaisinimas in vitro, yra tūkstančiai užšaldytų embrionų, kuriuos paliko jų tėvai. Toks neatsakingas elgesys su embrionais prieštarauja Bažnyčios mokymui, nuolatos skelbiančiam kiekvienos žmogaus gyvybės šventumą nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties.
Mes jaučiame ganytojišką pareigą priminti tikintiesiems Bažnyčios nariams Seime ypatingos svarbos įstatyminę normą, kuri yra susijusi su perteklinių embrionų sąmoningų sunaikinimu, nes Bažnyčios mokymas prilygina abortui naujausias poveikio žmogaus embrionui formas, tegu ir vykdomas savaime dorais tikslais, tačiau neišvengiamai nulemiančias embrionų sunaikinimą (pal. Jono Pauliaus II enciklika Evangelium Vitae, 63: „Nekaltų žmonių žudymas, tegu ir vykdomas siekiant pagelbėti kitiems, yra absoliučiai nepriimtinas veiksmas“).
Kanonų teisė skelbia, kad asmuo, faktiškai įvykdęs negimusios gyvybės sunaikinimą, užsitraukia ekskomuniką (Kan. 1398). Ekskomunika apima visus, kurie padarė šį nusikaltimą, žinodami apie jiems paskirtą bausmę. Ji apima ir tuos bendrininkus, be kurių pagalbos nusikaltimas nebūtų įvykdytas. Bendrininkavimo, kuris užtraukia bažnytines bausmes, sąvoka apima ir politikus, kurie savo sprendimu įgalintų sąmoningą negimusios gyvybės žudymą dirbtinio apvaisinimo metu (Kan. 1329).
Sąžinės problema atsiranda, kai įstatymų leidėjo balsas galėtų būti lemiamas, priimant griežtesnį įstatymą, skirtą apriboti moraliniam blogiui, kylančiam iš dirbtinio apvaisinimo. Tokiu atveju, išrinktas valdžios atstovas, nors ir iš esmės nepritartų dirbtiniam apvaisinimui mėgintuvėlyje, gali teisėtai remti pasiūlymus, skirtus tokio įstatymo daromai žalai apriboti ir neigiamiems jo padariniams sumažinti. Tai nereiškia bendrininkavimo su neteisingu įstatymu, o greičiau teisėtą ir deramą bandymą apriboti bloguosius jo aspektus (EV,73).
Todėl vertindami du skirtingus Seime pateiktus dirbtinio (D. Mikutienė, V. Gapšys) bei pagalbinio (A. Čaplikas) apvaisinimo įstatymo projektus, turime konstatuoti, kad embriono apsauga ir gimsiančio vaiko teisės labiau užtikrinamos Seimo Sveikatos reikalų komitete tolesniam svarstymui pasirinktame Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekte. Raginame ir tolesniuose svarstymuose išlaikyti pagarbą žmogaus gyvybei, ribojant sukuriamų embrionų skaičių, taip išvengiant perteklinių embrionų šaldymo ir jų sunaikinimo pasibaigus „galiojimo terminui“, taip pat atsižvelgti į gimsiančio vaiko prigimtinę teisę žinoti savo biologinius tėvus.
Viliamės, jog išsakyti argumentai paskatins jus giliai permąstyti svarstomą klausimą, ir jūsų sprendimas, kuris turės ilgalaikius padarinius kultūrai bei viešajai moralei, padės išlaikyti pagarbą didžiausioms vertybėms – žmogaus orumui, gyvybei ir šeimai.
Pagarbiai,
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
