Pati vasario pabaiga... Kalendorius skaičiuoja paskutines žiemos dienas – tiesa, kalendorinės žiemos, tokios lyg ir ne visai tikros, žmonių sugalvotos. Sakytum, mūsų protėviai, ėmęsi kurti kalendorius, nežinojo, kad žiema trunka ne 3, o visus 4 mėnesius, kad ji yra ilgiausias metų laikas?
Dabar, žvalgydamiesi atlydžių ir galimų kitų pavasario ženklų, mes jų tikrai randame. Tai –ne tik šviesa, bet ir visai kitoks saulės švytėjimas, atspindžiai nuo sniego, varvekliai ir dienos vidury prie nulio sustojantis termometro stulpelis. Tokie ženklai, žinoma, yra paviršutiniški, iš jų neką sužinosi. Tačiau jeigu norėsime suprasti, ar dabar jau esame pavasario priešaušryje, teks keliauti į gamtą ir apsižvalgyti.
Praėjusi savaitė nelepino šiluma: net ir giedros dienos nešė šaltį ir žvarbą. Ko gero, tik mūsų namuose pro langus tryško šiluma. Tačiau neturėtume tuo stebėtis, nes gamtai nenaudingas labai ryškus temperatūrų pokytis. Tik įsivaizduokime: jeigu dieną bus iki dešimties laipsnių šalčio ir sukrus augalų pumpurai, po žieve pradės atgimti gyvybė, naktį dvidešimties laipsnių šaltis ne tik sustabdys šiuos procesus, bet ir pražudys gyvybingąsias ląsteles. Žiemai baigiantis, beje, šie dalykai –ne iš piršto laužti. Daugelio produktyvių obelų, kriaušių ir ypač abrikosų, persikų veislių vaismedžiai anksti atsiliepia į saulės viliones, tad nuo žievės skeldėjimo, nuo rimto pažeidimo juos apsaugoti gali tik šiaudų ar nendrių kūliais aprišti kamienai. Tiesa, šiuos medžius galima baltinti, kad saulė juose nepažadintų gyvybės.
Vasarį skamba varveklių vargonai. Nuo stogų, nuo medžių kamienų tekėjęs sniego tirpsmo vanduo yra labai švarus ir grynas, todėl varvekliai “išeina" labai skaidrūs, melodingai skambantys. Visą žiemą jų laukiame, nes žinome, kad jie reiškia žiemos pabaigą. Kai po keleto dienų temperatūra pakils aukščiau nulio, varvekliai kris žemėn, žvangėdami suduš. Bet –vakarais vietoj jų spindės nauji ledo pakabukai.
Artėjanti šiluma, tokia dar nedidelė ir menkai pajaučiama, staiga pažadins daug gyvybės. Sniegu ims lakstyti voriukai, ropinės lyg aksominės juodos minkštvabalių lervos ir į nieką nekreipdami dėmesio keliaus drugių vikšrai. Atrodo, sniegas turėtų būti labai šaltas, vargu ar galėtų pagelbėti pūkai ir stangrūs akuotai, supantys vikšro nugarą. Tačiau jis tikrai nejaučia šalčio. Taip pat visai nebijo zylių ir kitų paukščių, kurie dabar, sakytum, tik ir laukia šviežio maisto. Vidury šviesios dienos pusnyno ketera lėtai šliaužiantis drugio meškutės vikšras tarytum žino, kad jo niekas nelies – jeigu tik pabandytų, turėtų didelių nemalonumų. Ir žvėriui, paukščiui, ir žmogui, bandančiam paimti šį vikšrą, į odą susmigtų aštrūs, nuodų prisotinti šeriai. Vikšrui tai nereikštų nieko, o mums labai stipriai perštėtų, graužtų, ir nerastume priemonių nuo tokio jausmo atsiginti.
Kol laukiame atšilimo ir tikro pavasario ženklų, turime laiko sukalti inkilą. Zyliukei inkilas kalamas (arba daromas iš tuščiavidurio medžio kamieno) 30 centimetrų aukščio 11 centimetrų skersmens viduje, jo landelė –35 milimetrų skersmens. Inkilas pelėdoms –pusės metro aukščio, skersmuo viduje –30 centimetrų, landa –15 centimetrų skersmens. Inkilus dabar ir kelkime, sukalę juos dovanokime draugams – tegul jie iškelia savo soduose. Kuo daugiau paukščių suras namus, tuo smagiau bus ir mums. O kol mes būsime užsiėmę tokiais darbais, žiūrėk, ir tikras, jau ne kalendorinis pavasaris ateis.
