Geriausia, kad neskaidrių sprendimų stūmėjams „Leo LT“ liktų kaip girnapusė ant jų politinės karjeros kaklo.
G. Kirkilo vyriausybei ir visiems „Leo LT“ šalininkams diskusijas dėl nacionalinio investuotojo į atominę energetiką pavyko paversti aklo pokalbiu su kurčiu. Projektą kritikuojant dėl skaidrumo buvo demagogiškai atkertama laužiantis pro atviras duris, įrodinėjant, kad branduolinė jėgainė Lietuvai yra reikalinga, padės Lietuvai tapti energetiškai nepriklausoma nuo Rusijos - nors didelė dalis kritikų to nekvestionavo.
Įstatymo priėmimas - absurdo teatras
Visi kritikai buvo paskelbti tuo, kas senais ir ne tokiais jau gerais laikais buvo vadinama „liaudies priešų“ vardu. Buvo net pasitelktas kažkokio slapto plano, kurį galima pavadinti „Strekoza-2“, šešėlis. Galų gale ant dalies Seimo narių pasišauta užsiundyti VSD ir kitas specialiąsias tarnybas, kad jos ištirtų tariamą Tėvynės išdavimo faktą.
„Leo LT“ stūmėjai užuot kalbėję argumentų kalba perėjo į triukšmingą kontrpuolimą, o diskusijos dėl tokio reikšmingo projekto virto absurdo teatru, kuriame aidėjo vien šūkiai „už“ ir „prieš“. Priėmus Atominės elektrinės įstatymo pataisas ginčai nesiliovė. Įstatymas skundžiamas Konstituciniam Teismui, Europos Komisijai, bus mėginama dėl jo rengti referendumą. Tai yra minėto susipriešinimo priimant įstatymą pasekmė. Vis dėlto svarbiausias dabar yra klausimas, kokia šio įstatymo ir paties projekto ateitis yra naudingiausia Lietuvai. Kažin, ar nenuslūgusios aistros ir keršto troškimas yra geri pagalbininkai mėginant atsakyti į šį klausimą.
Įstrigo buvusio ministro pirmininko Aleksandro Abišalos, dabar paskirto vadovauti valstybinei komisijai, kuri derėsis dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo, mintis, anksčiau išsakyta vienoje radijo laidoje. Jis, būdamas neskaidriu būdu kuriamo nacionalinio investuotojo priešininkas, vis dėlto kalbėjo, kad peštynės turėtų vykti prieš įstatymo priėmimą, o jį priėmus reikėtų nurimti ir imtis įstatymo įgyvendinimo. Siekiant kiek įmanoma sumažinti žalą, jei yra jos grėsmė - čia galima pridurti. Tokia laikysena būtų racionali, jei pritariame, kad atominė elektrinė Lietuvai yra iš tiesų reikalinga.
Ką duos jėgainė?
Manyčiau, kad atominė jėgainė yra svarbus Lietuvos energetikos objektas. Čia norėčiau išskirti du aspektus.
Tokia jėgainė esmingai sustiprintų Lietuvos energetinį potencialą, sudarytų energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos prielaidas. Tikrų šito įrodymų, studijų, atskleidžiančių, kaip tokia sistema funkcionuos, projekto iniciatoriai nepateikė dėl skandalingos skaidrumo stokos. Kita vertus, tiksliai prognozuoti, kokia padėtis bus energetikoje po penkiolikos metų, vargu ar įmanoma. Skaičių, argumentų, kaštų ir naudos analizės turim reikalauti, tačiau tenka pripažinti ir tai, kad sprendimas dėl šio projekto tam tikra dalimi yra politinis. Naujosios jėgainės gaminama elektra, matyt, bus brangesnė ne tik už tą, kurią perkame šiuo metu, bet ir už tą, kurios šiuo metu galima nusipirkti Rusijoje ar kitose valstybėse. Tačiau ar tai yra argumentas atominės elektrinės nestatyti? Už kiek kitos šalys, visų pirma Rusija, Lietuvai po penkiolikos metų pardavinės elektros energiją tuo atveju, jei turėsim jėgainę, ir tuo atveju, jei jos neturėsim? Čia peršasi palyginimas su Būtingės naftos terminalu, kuris tuo metu, kai buvo statomas, neturėjo ekonominės reikšmės, tačiau dabar virto esmine stambiausios Lietuvos įmonės egzistavimo prielaida. Atominė elektrinė yra kartu ir problema, ir jos sprendimas. Galėtume užsitikrinti energetinę nepriklausomybę ir neturėdami jėgainės, jei būtų nutiestos jungtys su Lenkija ir Švedija. Vis dėlto neabejotina, kad jėgainės statyba stimuliuos tokių jungčių atsiradimą ir įkvėps aktyvesnei veiklai partnerius už sienos, kuriems Lietuvos energetinė nepriklausomybė nerūpi tiek, kiek mums patiems. Nors Atominės elektrinės įstatyme įrašyta, kad rezervines galias naujoji jėgainė turi užsitikrinti daugiausia iš ES valstybių, neretai abejojama, ar tai pavyks. Gali kilti ir daugiau problemų, tačiau jei jos bus aiškios ir apčiuopiamos, manau, kad ES nenorės juokauti su tokiu dalyku kaip atominė energetika: tikiu, kad tokiu atveju atsivers neišsemiami ES išteklių aruodai. Finansavimo iš ES negaunama tik tuo atveju, jei nėra ko finansuoti.
Kitas svarbus faktorius yra tai, kad branduolinės jėgainės projektas yra tarptautinis, o Lietuva yra jo lyderė. Ką besakytume, tarptautinis statusas užtikrina ir didesnį projekto skaidrumą, ir prestižą. Lietuva taptų tam tikra regionine energetikos lydere, neretai - ir mokytoja. Šitai pripažįsta lenkai, patys besirengiantys statyti savo pirmąją atominę elektrinę. Neišvengiamai padidėtų ir Lietuvos politinis svoris, o tai nepakenkė dar nė vienai valstybei. Toks modernus technologinis objektas stimuliuotų atitinkamą Lietuvos mokslo ir studijų kryptį. Tai būtų žingsnis Lietuvai tampant modernia, šiuolaikines technologijas naudojančia valstybe. Norėčiau, kad Lietuva garsėtų šiuolaikinėmis technologijomis, kurios nekelia jokio pavojaus ir nepalieka kenksmingų atliekų, tačiau tokio proveržio nėra ir nežinia, kada jo sulauksim.
Viltis - pilietinė visuomenė
Tad ar dabar būtina siekti, kad įstatymas būtų panaikintas? Geriausia, kad neskaidrių sprendimų stūmėjams "Leo LT" liktų kaip girnapusė ant jų politinės karjeros kaklo. Nesu sužavėtas Europos parlamentarės Onos Juknevičienės žingsniu apskųsti Atominės elektrinės įstatymą Europos Komisijai. Paprastai pati Komisija gaudo nusižengėlius arba viena valstybė skundžia kitą. Kviestis į pagalbą "didįjį brolį" spręsti vidaus reikalus nėra korektiška, juolab kad klausimas nėra toks jau vienareikšmiškas.
Naujosios atominės elektrinės statyba priklausys nuo dabartinės ir būsimų Lietuvos vyriausybių veiklos. Jei bus tvirtas ryžtas ir kompetencija, jokios įstatymo dviprasmybės ir jokios maximos sutrukdyti negalės. Jei vyriausybė bus kaip pašluostė - bus apeitos net ir tvirčiausiai "sukaltos" įstatymo nuostatos. Piliečių santalka pasiryžo ne kovoti su projektu, o reikalauti jo skaidrumo. Iš tiesų toks siekis galėtų išjudinti Lietuvos pilietinę visuomenę, padėti jai telktis siekiant šio reikšmingo ir labai konkretaus tikslo. Dabartinis ministras pirmininkas G. Kirkilas savo neskaidriais sprendimais jau pranoko ir savo pirmtaką A. Brazauską, ir daugelį kitų buvusių ministrų pirmininkų. Jis deklaruoja, kad pilietininkams neatsiskaitinės ir toliau tyčiojasi iš visuomenės sukurdamas projekto priežiūros komitetą: vyriausybės veiklą prižiūrės paties ministro pirmininko vadovaujamas komitetas, kurio nariai, be to, yra septyni ministrai. Dabar jau aišku, kad ir "Leo LT", ir viso Lietuvos demokratijos projekto sėkmę lems pilietinės visuomenės aktyvumas.
