„Gaila, bet drįstu pasakyti: esu nusivylęs ir labai nusivylęs Seimu“, – neseniai interviu Lietuvos televizijai pareiškė kadenciją baigęs Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. Pripažinkime, tai labai skaudus mūsų įstatymų leidėjų vertinimas. Ar yra kokia nors išeitis? Yra – atsakingiau rinkti savo atstovus Seime. Bet prasidėjus rinkimų kampanijai, tai dažniausiai pamirštama.
Kita vertus, net kadenciją baigęs Prezidentas pripažino, kad Seimas, kad ir kaip ten būtų, yra atspindys, kitaip tariant, veidrodis to, kas mes esame. Ko gero, buvęs šalies vadovas teisus – tol, kol Lietuvos žmogus apsispręs ir išsirinks tokį savo atstovą į Seimą, kuris jaus vertybes, jaus atsakomybę žmogui, valstybei, tokį Seimą ir turėsime.
Paklaustas, ar po kitais metais vyksiančių Seimo rinkimų, jo nuomone, kas nors pasikeis, Prezidentas pripažino, kad į šį klausimą nuoširdžiai atsakyti labai sunku. „Didelių vilčių nededu, nes nematau pagrindo, arba laiko gal trūksta tam esminiam pokyčiui, kuris yra reikalingas“, – buvo atviras V.Adamkus.
Ne taip seniai, vos užsiminus, kad turime tokią valdžią, kokios esame verti, galėjai nuo oponentų gauti per galvą. „Kaip galima taip sakyti, argi iš tiesų mes tokie?“ – išgirsdavai pasipiktinimą. Piktintis, žinoma, galima, gal net ir reikia, nes tikrai ne kiekvienas parlamentaras yra geresnis, doresnis už paprastą, toli nuo valdžios esantį žmogų, kuris, anot V.Adamkaus, labiau negu kai kurie dabartiniai politikai gerbia kitą, įstatymus, visuomenę ir valstybę.
Išeitų, kad aukštos moralės, sąžiningų ir veiklių žmonių Lietuvoje visgi yra. Tai kodėl jie ne valdžioje, kodėl jiems diriguoja kitos, neretai kur kas prastesnės prabos, pilkesnės asmenybės? Todėl, kad tokius kažkodėl mes renkame. Vieni – į viską numoję ranka, palikę valdžią rinkti kitiems, antri – šventai pasitikėdami partijomis ir jų kandidatais. Štai taip ir atsitinka, kad valdžioje atsiduria ne tikrieji valstybės patriotai, galintys deramai valdyti šalį, kreipti ją gerovės link, o tik „visuomenės atspindžiai“.
Ar galime ką nors padaryti, kad tas veidrodis rodytų bent kiek gražesnį vaizdelį? Galėtume, bet, matyt, dar nenorime, todėl ir turime tokią valdžią, kokios nusipelnome. Atidžiau pažiūrėkime, kas šiuo metu vyksta mūsų politinėse partijose.
Ne vienas dėl įvairių priežasčių politikos užribyje su savo partijėle atsidūręs veikėjas, pagaliau įsitikinęs, kad valdžios Olimpą matys kaip savo ausis, bando šlietis prie stipresniųjų, kad tokiu būdu galėtų peržengti parlamento slenkstį.
Tik ar galima tikėtis, kad toks politikas, ant stipresniojo sparnų šiaip ne taip įskraidintas į Seimą, netaps tuo nelabai žmonių mėgstamu „atspindžiu“? Tikriausiai ne, nes jei rinkėjai nuo jo nusisuko dar tada, kai skleidė savo partijos idėjas, vargu ar tas politikas sužibės originalesnėmis, gražesnėmis spalvomis naujajame politiniame darinyje.
Kartais atsitinka netgi savotiškų kuriozų. Lietuvos liaudies partijai vadovaujanti ekspremjerė Kazimira Prunskienė, Rusijoje tituluojama kunigaikštiene, neseniai viešai pareiškė, kad dėl bendro darbo kalbasi su šiuo metu aukščiausią reitingą turinčiais socialdemokratais. Kitaip tariant, politikė suka ienas ten, kur kažkada buvo, bet pabėgo, kūrė savas partijas, matyt, tikėdama, kad jos taps populiaresnės. Bet taip neatsitiko.
Oficialiuose partijos pranešimuose spaudai buvo skelbiama, kad K.Prunskienė būtent Socialdemokratų partiją laiko labiausiai tikėtina ir realiausia partnere rinkimuose. Tačiau jos bandymai grįžti į didžiąją politiką kol kas nesėkmingi. Rusijos kunigaikštienei kol kas niekaip nepavyksta prisišlieti prie kurios nors didžiosios partijos, su kuria kandidatuodama Seimo rinkimuose galėtų tikėtis vietos parlamente. Socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius pareiškė, kad artėjančiuose Seimo rinkimuose Socialdemokratų partija yra apsisprendusi dalyvauti viena ir jokių planų bendradarbiauti su Lietuvos liaudies partija nėra.
Blaškosi ieškodami prie ko prisišlieti ir kai kurie iš politinės arenos jau dingstančios Naujosios sąjungos atstovai. Dauguma rado prieglobstį pas „darbiečius“, kiti suka pas liberalcentristus. Ką gi, kuo arčiau nauji Seimo rinkimai, tuo daugiau ieškančiųjų vietos po politine saule. Kitaip prie valdžios pyrago neatsisėsi. Tačiau nesinorėtų vėl apsigauti ir paskui kaltinti nelabai gražiai rodantį veidrodį.
