2013 m. birželio 27 d. LR Seimas svarstė LR Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo siekiama iš esmės pakeisti LR Teritorijų planavimo įstatymą. Projektas ypatingas tuo, jog įstatymų leidėjas pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje teisės akte ryžosi apibrėžti viešojo intereso sampratą. Žinoma, tai įvardijama tik konkrečioje teritorijų planavimo srityje. Samprata pateikiama minėto įstatymo projekto 8 straipsnyje. Čia konkrečiai nurodoma, jog visuomenės (viešąjį) interesą planuojant teritorijas sudaro visuomenės gyvenimo kokybė, pagrįsta objektyviais jos poreikiais, nuosavybės teisių apsaugos prioritetas, kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo naudojimas, valstybės ir savivaldybių funkcijoms ar teritorijų funkcionavimui reikalinga socialinė ar inžinerinė infrastruktūra, šių teritorijų plėtojimas, valstybei svarbūs projektai.
Dar 2006 metais tautos išrinktieji stengėsi priimti LR Viešojo intereso gynimo civiliniame ir administraciniame procese įstatymo projektą. Tuometinis Seimo narys Remigijus Žemaitaitis prie šio įstatymo projekto pasiūlė fundamentalų viešojo intereso sampratos apibrėžimą – tai objektyviai egzistuojantys teisės saugomi ir ginami visuomenės ar jos atskirų esminių grupių bendri neindividualizuoti socialiniai poreikiai, kuriuos nulemia visuotinai reikšmingi stabilumo ir pozityvių pokyčių visuomenėje siekiai. Panašias sampratas yra suformulavę ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis (KT) bei Aukščiausiasis (LAT) teismai. Deja, šis įstatymas Prezidento plunksnos nepasiekė, todėl sunku spėlioti, ar jo priėmimas būtų iš esmės išsprendęs šiandienines problemas.
Vertintinas Seimo drąsus žingsnis įstatyme nustatyti ir apibrėžti viešojo intereso sampratą, nepaisant to, kad KT eilėje nutarimų yra pabrėžęs, jog viešasis interesas yra dinamiškas ir kintantis.
Ramybės neduoda ketvirtadienį svarsto projekto 8 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai, kuriuose numatoma, jog viešasis interesas, tai valstybei svarbūs projektai bei valstybės ir savivaldybių funkcijoms ar teritorijų funkcionavimui reikalinga socialinė ar inžinerinė infrastruktūra, šių teritorijų plėtojimas. Lieka neaišku, kas ir kaip nusprendžia, jog atitinkamas projektas yra valstybei svarbus, ar ne. Taip pat neaišku, ar tikrai valstybės ir savivaldybės funkcijoms atlikti yra reikalinga konkreti socialinė ar inžinerinė infrastruktūra. Šis dalykas, tikriausiai, kaip ir daugelis kitų, paliekamas Parlamento kompetencijai spręsti. Juk de iure gyvename teisinėje valstybėje, todėl visi tautai svarbūs sprendimai yra priimami per demokratiškai išrinktus atstovus. Tie patys tautos atstovai puikiai atspindėjo visuomenės nuomonę apie skalūninių dujų žvalgybą bei kitus numatomus energetikos projektus. Viešasis interesas teritorijų planavime yra itin svarbus. KT yra pažymėjęs, jog natūralią gamtinę aplinką, gyvūniją ir augaliją, atskirus gamtos objektus ir ypač vertingas vietoves Konstitucija traktuoja kaip visuotinę reikšmę turinčias nacionalines vertybes. Šių objektų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Toks teismo išaiškinimas leidžia teritorijų planavimą laikyti viešuoju interesu. Viešojo intereso įgyvendinimą užtikrina 2001 m. Lietuvos ratifikuota Orhuso konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais. Šios konvencijos tikslas yra saugoti ne „aplinką pačią savaime“, o užtikrinti kiekvieno šios ir būsimų kartų žmogaus teisę gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje. Orhuso konvencija reglamentuoja visuomenės teisę gauti informaciją, dalyvauti priimant sprendimus ir kreiptis į teismus aplinkos klausimais. Tačiau iki 2010 metų ši teisė buvo ribojama dėl valstybės institucijų aplaidaus konvencijos traktavimo. Pati Konvencija į lietuvių kalbą buvo išversta su terminų vertimo netikslumais. Lietuvoje Orhuso konvencija ilgą laiką buvo vertinama kaip aplinkosaugos konvencija, taip susiaurinant suinteresuotos visuomenės ir Nevyriausybinių organizacijų teisę ginti tai, kas yra susiję su visa aplinka. Vadovaujantis ankstesniuoju Konvencijos vertimu į lietuvių kalbą, kultūros paveldas, kraštovaizdis, gamtinės vietovės negalėjo būti viešojo intereso gynimo objektais. Tik nevyriausybinių organizacijų reikalavimu Orhuso konvencija buvo dar kartą išversta į lietuvių kalbą ir 2010 m. paskelbta „Valstybės žiniose“. Neteisingai išverstos sąvokos „aplinkosauga“, „gamtos objektai“, „kultūros objektai“, „statiniai“ naujame vertimo variante atitinkamai pakeistos į „aplinka“, „kraštovaizdis“, „gamtinės vietovės“. Šios klaidos lėmė ir klaidingą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką viešojo intereso gynimo klausimais. Nors esant neteisingam tarptautinės teisės akto vertimui į nacionalinę kalbą privaloma vadovautis originalo kalba, Lietuvoje teismų praktika buvo formuojama pagal lietuviškąjį Konvencijos vertimo variantą. Todėl Administracinių teismų praktikoje gausu pavyzdžių, kur nevyriausybinių organizacijų teisės ginti viešąjį interesą buvo aiškinamos susiaurintai, t.y. tik aplinkosaugos kontekste. Paskelbus naują Konvencijos vertimą į lietuvių kalbą, daugelio administracinių bylų nagrinėjimas, net ir tų, kurių sprendimai jau įsiteisėję, buvo atnaujintas. Deja, minėtos Orhuso konvencijos naujas vertimo į lietuvių kalbą variantas iki šiol nėra paskelbtas nei Seimo, nei Aplinkos ministerijos tinklapyje. Pastarajame tėra nuoroda, jog „Lietuva ištaisė buvusias klaidas“.
Tačiau keisčiausia ne tai. Keisčiausia tai, jog Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, socialdemokratas Algimantas Salamakinas, pasiūlęs LR Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą svarstymui, viešai pareiškė, jog Orhuso konvencija yra rekomendacinio pobūdžio. Ir ne tik ši, bet ir visos kitos Lietuvos Respublikos ratifikuotos konvencijos.
Priminsiu, jog Orhuso bei kiekviena kita Lietuvos Respublikos ratifikuota konvencija, yra tiesioginio taikymo teisės aktas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją tarptautinė sutartis, kurią ratifikavo Seimas, yra Lietuvos teisės dalis.
Naivu tikėtis, kad viešasis interesas bus tinkamai apsaugotas priimant atitinkamą teisinį reguliavimą, kai Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas viešai pasisakydamas niekina bei žemina Lietuvos teisinę sistemą, pabrėždamas, jog nėra privaloma vadovautis Lietuvos tarptautinėmis sutartimis. Naivu būtų tikėtis ir teisinės valstybės principus atitinkančio naujo reguliavimo. Viešojo intereso apsaugos ir gynimo problematikos aktualėjimą Lietuvoje valstybėje akivaizdžiai rodo faktai, turintys didžiulę įtaką mūsų tautinei savimonei galiausiai ir Lietuvos valstybingumui – tai nacionalinės kultūros paveldo naikinimas, masiniai žmogaus teisių, teritorijų planavimo pažeidinėjimai, savavališkos ir neteisėtos statybos nacionaliniuose parkuose bei draustiniuose, stambaus masto valstybės (mokesčių mokėtojų) lėšų švaistymas ir pasisavinimas, lietuvių kaip valstybinės kalbos menkinimas.
Ryški problema matoma aukštų valstybės pareigūnų kompetencijose ir kvalifikacijose. Tautos atstovai turi dideles kompetencijas. Viena iš jų, kuria sėkmingai pasinaudojo A. Salamakinas yra įstatymų leidybos iniciatyvos teisė. Tačiau didelių galių (kompetencijų) turėjimas įpareigoja būti pakankamai kvalifikuotiems tam, kad būtų galima tinkamai atstovauti tautai, ginti jos interesus, puoselėti teisinės valstybės principus. Mokslo potencialo bei akademinės bendruomenės problema ta, jog pastaroji yra pakankamai kvalifikuota, kad spręstų visuomenines problemas, tačiau neturi tam reikalingų kompetencijų, negali veiksmingai dalyvauti valstybės valdyme, daryti įtaką svarbių sprendimų priėmimui.
Vytautas Budnikas M. Romerio universiteto teisės magistras
