JAV priešraketinės gynybos (PRG) elementų dislokavimo Europoje klausimas tampa vis aktualesnis ir mūsų šaliai. Kol amerikiečiai negali galutinai susitarti su Lenkija, išlieka galimybė, jog Vašingtonas gali nuspręsti pradėti derybas dėl raketų gaudytuvų patalpinimo Lietuvoje. Jei taip atsitiktų, be abejonių reikėtų tikėtis ir taip jau neidealių santykių su Rusija pablogėjimo. Kalbos apie priešraketinės gynybos elementų dislokavimą Rytų Europos regione veikia Maskvą kaip raudonas skuduras bulių.
JAV jau ne kartą tikino Rusiją, jog PRG Lenkijoje ir Čekijoje bus skirta atremti galimas Irano ar kitų nedraugiškų Artimųjų Rytų regiono valstybių raketines atakas. Tačiau šitie pareiškimai nė kiek nenuramino Rusijos. Maskva yra šventai įsitikinusi, jog priešraketinės gynybos elementai bus nukeipti prieš jos branduolinį potencialą. Tačiau ši Kremliaus pozicija nėra nuosekli.
Kalbant apie PRG elementus Europoje Rusijoje dažniausiai išsakomos dvi pagrindinės mintys, kurios savotiškai prieštarauja viena kitai. Pirmiausiai kalbama apie tai, jog JAV priešraketinė gynybą Lenkijoje ir Čekijoje sudarys pavojų šalies nacionaliniam saugumui. Galima tik pridurti, jei tai tikrai taip – tai Rusijos karinio potencialo būklė turėtų būti apgailėtina. Iš kitos pusės, buvo nemažai pareiškimų, jog karo atveju PRG Europoje nesustabdys branduolinių Rusijos pajėgų. Po tokių pareiškimų negali nekilti klausimas, kodėl gi tiek jėgų aukojama prieštaraujant dėl priešraketinės gynybos dislokavimo Europoje? Ar nebūtų protingiau užimti stipresniojo pozicijos ir reaguoti į sau nepavojingą PRG žymiai ramiau?
Tikriausiai reikėtų sutikti, jog 10 raketų gaudytuvų tikrai nesudarys didelio pavojaus Rusijos branduoliniam potencialui, todėl Maskvos nuogąstavimus dėl PRG galima pavadinti pernelyg išpustais. Tačiau čia pat įžvelgtina ir tam tikra Kremliaus strategija. Pirmiausia, nuolatinis kalbėjimas apie PRG kaip apie „didelę grėsmę“ palaiko Rusijos propagandinę retoriką, kurią trumpai galima apibudinti žodžiais „visur priešai“. Valdžios kontroliuojamoje žiniasklaidoje PRG elementų dislokavimo Rytų Europoje planai pateikiami kaip tiesioginis JAV ir buvusių sovietinio bloko šalių nedraugiškų kėslų įrodymas.
Skausmingą Maskvos reakciją į priešraketinę gynybą galima paaiškinti ir psichologiniu faktoriumi. Ankščiau jau ne kartą teko rašyti apie tai, jog Rusija audringai reagavo į tai, jog NATO įžengė į jos sovietmečio įtakos zoną. Pirmiausiai Šiaurės Atlanto aljansas peržengė buvusios Varšuvos sutarties sieną, o vėliau, kai į aljansą buvo priimtos Baltijos šalis, atsidūrė ir buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Nestokojanti imperinių ambicijų Rusija įvertino tai vos ne kaip „asmeninį įžeidimą“.
PRG klausimas dar kartą atskleidė Rusijos nenorą žiūrėti į Europą ir JAV kaip į partnerius. Maskva vertina Vašingtoną ir Briuselį pirmiausiai kaip konkurentus didžiosiose geopolitinėse žaidimuose, todėl numanomas priešraketinės gynybos elementų dislokavimas Europoje tampa dingstimi gilinti konfrontaciją.
Simptomatiška tai, jog vos po kelių dienų po sutarties dėl PRG elementų dislokavimo pasirašymo Čekija pranešė, jog sulėtėjo naftos tiekimas iš Rusijos. Praha neskuba sieti tai su politiniais aspektais, nors neatmetama galimybė, jog Maskva tiesiog nusprendė pamokyti buvusią sovietinio lagerio valstybę. Visai gali būtų, jog kai Čekijos parlamentas ratifikuos pasirašytą susitarimą dėl PRG, paaiškės, jog „nepataisomai susidėvėjo“ visas naftotiekis „Družba“ (būtent per jį pumpuojama nafta į Čekiją), o ne tik nuo 2006 metų nebeveikianti jo atšaka, teikusi žaliavą „Mažeikių naftai“. Ekonominis šantažas yra gerai atidirbta Rusijos taktika (kitaip tai dar galima būtų pavadinti „vamzdžio diplomatija“).
Tuo tarpu, kol Rusija piktinasi planais patalpinti JAV PRG Lenkijoje ir Čekijoje, Iranas rodo, jog neatisako karingų nuotaikų. Praeitą savaitę buvo pranešta, jog jis įvykdė raketų, galinčių pasiekti Izraelį ir JAV bazes Artimuosiuose Rytuose, bandymus. Tiesa, vėliau pasirodė pranešimai, kad pačių bandymų galėjo ir nebūti, o Irano išplatinti vaizdai iš poligono – suklastoti. Bet kuriuo atveju, Teheranas parodė, jog neatsisako karingos retorikos. Kartu su nenoru nutraukti branduolinę programą, Irano elgesys kelia susirūpinimą daugeliui šalių – tik ne Rusijai. Maskva jau pareiškė, jog Irano raketų veikimo radiusas neleidžia jiems grasinti Europai, todėl ir JAV PRG elementai čia nėra reikalingi. Kartu Rusija kažkodėl nemato reikalo komentuoti tai, jog deklaruojamas didžiausias Irano raketų radiusas (2 tūkst. km.) gali kelti pavojų pačiai Rusijai – šios raketos gali pasiekti kad ir Soči miestą, kur 2014 metais turėtų vykti Olimpinės žaidynės.
Viktor Denisenko
