„Eurostat“ duomenimis, pernai visu etatu dirbantis žmogus Lietuvoje vidutiniškai dirbo 39,8 val. per savaitę. Palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis, mažiau vidutiniškai buvo dirbama tik Danijoje (38,7 val.). Kaimyninėje Latvijoje vidutiniškai dirbta 40,4 val., o Estijoje – 40,5 val.
Lyderiauja Turkija
Tarp daugiausiai dirbančiųjų Europos Sąjungoje priskirta Graikija (44,4 val.), Austrija (42,7 val.) ir Didžioji Britanija (42,6 val.). Galvojantiems, kad Europoje per daug laiko praleidžiama darbe, reikėtų pasižiūrėti į Turkiją. Skaičiuojama, kad joje vidutiniškai dirbama 49,6 val. per savaitę.
Beje, kaip nurodo „Eurostat“, šie duomenys surinkti atsižvelgiant ir į tai, kiek žmogus dirba papildomų darbo valandų, nesvarbu, ar už darbą mokama ar ne.
Kiek vidutiniškai dirbama skirtingose valstybėse, skaičiuoja ir tarptautinė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Jos skelbiamas rodiklis rodo visu etatu dirbančių žmonių vidutines valandas per savaitę pagrindiniame darbe.
Čia Lietuva patenka į viduriuką su 38,5 val. per savaitę, (Latvija – 39 val., Estija – 38,4 val.). Pagal šį rodiklį 2016 m. mažiausiai dirbo Olandijos (29,2 val.), Danijos (32,4 val.) ir Vokietijos (34,4 val.) darbuotojai.
Tarp daugiausia valandų darbe praleidžiančių šalių pagal šį rodiklį vėl patenka Turkija (47,7 val.) kartu su kai kuriomis Pietų Amerikos šalimis (Kolumbija, Meksika, Čile).
Lyginti pagal darbo valandas nekorektiška
Nepaisant skirtingų rodiklių vertėtų pasidomėti, ką jie atspindi. Juk dirbant ilgas valandas galima sukurti mažai produkto. O ta pati darbo valanda gali būti ne vienodai produktyvi. Apie tai tinklaraščiui Euroblogas.lt sako Lietuvos socialinių tyrimo centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas dr. Boguslavas Gruževskis.
Pašnekovas pirmiausia mini, kad šiuolaikinėje visuomenėje skaičiuoti vien darbo valandas ir darbe praleistą laiką ir pagal tai lyginti valstybes yra nekorektiška dėl dviejų priežasčių.
Pirma, pasak pašnekovo, ne viską galima išmatuoti tik tuo, kiek žmogus praleidžia laiko darbe. Be to, dalis gyventojų, pavyzdžiui, vadovai, dirba ne tik darbo metu darbo vietoje.
„Tokią formą buvo galima taikyti industrinėje visuomenėje iki XX a. pabaigos. Tuomet galbūt valstybes ir buvo galima lyginti pagal darbo valandas. Tačiau dabar dėl technologinių pokyčių vertinti darbo naudą pagal valandas nėra korektiška“, – sako B. Gruževskis.
Antra, šalių lyginimas pagal vidutines darbo valandas nėra teisingas ir dėl darbo apmokėjimo ir darbo našumo skirtumų.
„Pavyzdžiui, būtų galima lyginti panašiai išsivysčiusias šalis, kur atlyginimai ar darbo našumas yra panašūs. Tuomet darbo valandos gali parodyti darbo organizavimo kokybę, – toliau tęsė pašnekovas. – Dabar yra siekiama, kad darbas būtų derinamas su šeima, privačiu gyvenimu, todėl geriau atrodo tos šalys, kur žmonės praleidžia mažiau laiko darbe, bet pajamos ir šalies nacionalinis turtas yra didesni“.
Ką parodo tokie rodikliai?
Vis dėlto B. Gruževskis pripažįsta, kad pagal savaitės darbo valandų skaičių skirtingose šalyse tam tikras išvadas padaryti galima.
Pavyzdžiui, jei žmonės praleidžia daug laiko darbe, o šalyje pagaminama mažai, tai parodo valstybės žemą išsivystymo lygį. Tokiu atveju galima daryti išvadą, kad valstybėje daug nekvalifikuoto darbo, mažai aukštųjų technologijų pramonės ir nekuriama daug aukštos pridėtinės vertės produktų ir paslaugų.
Taip pat neigiamą tendenciją galima įžvelgti, jei žmonės praleidžia daug laiko darbe, tačiau jų pajamos yra mažos, šalyje aukštas skurdo lygis ir nelygybė. Tai parodo, kad žmonės dirba daug, o šalyje yra įtampa dėl visuomenės socialinės padėties.
„Tačiau jei žmonės dirba trumpiau, pavyzdžiui, Olandijoje, Skandinavijos šalyse, bet tai nedaro neigiamo poveikio nacionaliniam turtui, bendro vidaus produkto (BVP) augimui, gyventojų pajamoms, matome gerą tendenciją. Tokiu atveju ir toliau auga darbo našumas, bet trumpėja vidutinis laikas darbe, bet ir toliau auga vartojimas ir gyventojų pasitenkinimas“, – argumentavo B. Gruževskis.
Darbas darbui nelygus
Pašnekovas priduria, kad besikeičiančios tendencijos darbo rinkoje keičia ir vidutinių darbo valandų rodiklio svarbą: „Vis daugiau žmonių dirba nuotoliniu būdu ir taip dirbant darbo laiko fiksavimas tampa sudėtingas, nes darbas susimaišo su buitinės erdvės laiku“.
Be to, juk kai kurie darbai (konferencijos telefonu, elektroninių laiškų rašymas) vyksta ne tik darbo vietoje, o, pavyzdžiui, automobilyje, keliaujant.
B. Gruževskis pastebi, kad seniai svajota, jog technologijos leis darbo laiką darbe sutrumpinti gana stipriai. Vis dėlto kol kas didžiulio poveikio šioje srityje iš statistinių duomenų nesimato.
„Nereikia pamiršti, kad ir darbas nėra lygus darbui. Čia nėra taip paprasta“, – toliau kalbėjo pašnekovas.
Pasak jo, net ir trumpesnės valandos darbe nereiškia didesnio darbuotojų gėrio.
„Laisvas laikas turi vertę, kai turime pajamų. Jei negalime patenkinti savo ir šeimos poreikio, mes mažiau vertiname laisvą laiką. Kai žmonėms trūksta pajamų, jie aukoja savo laisvą laiką ir gyvenimo kokybę, kad tik gautų daugiau pajamų“, – teigia B. Gruževskis.
Kita vertus, daliai darbuotojų darbas gali būti ir savirealizacijos vieta, todėl ne visada ilgos darbo valandos rodys mažą gyventojų pasitenkinimą.
„Daliai žmonių, kuriems darbas yra savirealizacijos erdvė, darbo laikas yra malonus. Darbas yra blogis tada, jei jis prieštarauja tavo poreikiams ir jei darbe nemaloni aplinka, nepagarba. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad kai kurie žmonės į darbą bėga nuo blogų santykių šeimoje“, – pabrėžė jis.
