Greičiausiai esu naivus kvailys, kuris vis dar nori tikėti, kad politinės partijos nėra nei verslo struktūros, nei įdarbinimo biurai ir kad į jas žmonės stoja vedini pasaulėžiūros bei idėjų bendrumo. Todėl labai gerai, kad tarp mūsų politikų atsiranda atvirų iš sąžiningų žmonių, kurie pasiruošę išsklaidyti mano iliuzijas.
Vos buvo paliestas politinių partijų finansavimo klausimas, Seimo kuluaruose pasigirdo siūlymas: „Jei uždrausite juridiniams asmenims finansuoti partijas – panaikinkite vienmandates rinkimų apygardas“. Stulbinantis atvirumas, kuomet tiesiog sakoma: „Užtikrinkite, kad mes patektume į valdžią“.
Per pastaruosius 10 metų politinės partijos nepatenka į apatinę visuomenės nuomonės apklausų rezultatų eilutę tik tuo atvejų, jei atsakymo variantas „politinės partijos“ nebūna įrašytas apklausos lape. Ne ką geriau piliečiai vertina ir nacionalinį parlamentą, sudarytą iš partijų narių. Kartais bandoma apeliuoti į tai, kad patys piliečiai tą parlamentą ir išrenka, tačiau akivaizdu – pasirinkimo galimybės yra pernelyg ribotos, kad visą kaltę dėl nevykusio Seimo būtų galima suversti patiems piliečiams.
Nors apie tai ne kartą rašyta, tačiau negaliu nepasikartoti primindamas, kad nepriklausomam kandidatui vienoje vienmandatėje apygardoje reikia surinkti tiek šalininkų balsų, kiek pakanka įsteigti politinę partiją, galinčią kelti kandidatus visoje Lietuvoje. Argi šis faktas neramina partinių politikų širdžių? Juk puikiai suprantame, kad kandidatuoti per parlamento rinkimus ir tikėtis palankaus rezultato gali tik labai gerai visuomenei žinomas asmuo. Net jei įvyks stebuklas ir Seime atsiras daugiau nei vienas nepriklausomas parlamentaras, pusė Seimo vis tiek bus sudaryta vien iš partijų narių. Ko gi tuomet bijomasi? Priešingai – esant tokiam mažam pasitikėjimui, partijos turėtų viešai išsiplakti arba bent atvirai nesiekti papildomų valdžios garantijų. Tačiau šiandien vis dar tikimasi, kad papildomi įstatymų saugikliai leis joms neribotą laiką likti valdžioje.
Puikiai suprantu, kad be kelių tradicinių parlamentinių partijų, t.y. partijų, kurios tradiciškai patenka į parlamentą, yra ir tokios, kurios neturi nei valstybės finansavimo, nei stambių rėmėjų. Jos pačios susiranda savo veiklai reikalingų lėšų ir pernelyg nepergyvena dėl perspektyvos tvarkytis be rėmėjų. Priminsiu, kad partinės struktūros tradiciškai būdavo išlaikomos savo narių, mokančių nario mokestį. Sutikite, kad šis principas buvo ir yra teisingas, ypač žinant, kiek mažai piliečių dalyvauja partijų veikloje.
Apie ką galime kalbėti, jei piniginėmis problemomis skundžiasi didžiausių partijų, turinčių po kelis tūkstančius narių, vadovai? Peršasi tik viena išvada – patys partijų nariai nenori išlaikytu savo organizacijų. Tuomet kyla logiškas klausimas – kodėl piliečiai, nepriklausantys jokiai partijai ir sudarantys absoliučią daugumą, turi išlaikyti organizacijas, kurių nenori išlaikyti jų pačių nariai? Šis klausimas dar aktualesnis už klausimą dėl juridinių asmenų paramos partijoms.
Rašydamas šį tekstą dar kartą peržiūrėjau kelias partijų rinkiminių kampanijų finansines ataskaitas ir dar kartą įsitikinau, kad didžiosios partijos apskritai galėtų nustoti rinkti nario mokesčius, jei juos dar renka. Kai finansinė jos narių parama partijai nesiekia ir dešimtadalio partijos pajamų, galime kalbėti ne apie partijas, kurios vienija sąmoningus narius, pasiruošusius investuoti į jų veiklą, o apie projektų valdymo struktūrą, kurios tikslas – rinkodaros priemonėmis pasiekti teigiamą rezultatą per rinkimus.
Todėl kalbėdami apie partijoms skiriamų pinigų (rėmėjų ar iš valstybės biudžeto) panaudojimą, galime drąsiai teigti, kad šie pinigai pirmiausia panaudojami konkurenciniam pranašumui didinti. Iš verslo terminologijos galėtume prisiminti dvi pagrindines reklamos strategijas, kurios sako, kad reklamuoti galima produktą arba prekės ženklą. Jei partijų „žaliava“ laikysime ideologiją, o „produktu“ – siūlymus, kaip pakeisti šalies gyvenimą, tuomet suprasime, kodėl taip bijomasi atviros idėjų kovos ir plačiai praktikuojami metodai, leidžiantys pinigais uždusinti potencialų oponentą.
Jei vis dėto vadovausimės prielaida, kad politinės partijos yra gyvybiškai reikalingos visuomenės institucijos (nors tuo aš labai abejoju), neišvengiamai turėsime nuspręsti, ar norime iš jų konkretaus rezultato įstatymų leidyboje, ar jos reikalingos tik kaip valdymo kadrų šaltinis, užpildantis valstybės tarnybos etatus. Pirmuoju atvejų būtina kuo rimtesnė ir kuo atviresnė partijų konkurencija, antruoju pakanka, kad susiformuotų kelios nomenklatūrinės grupės, galinčios pakeisti viena kitą ir žinančios visas valdymo žaidimo taisykles.
Štai čia mes aptinkame paradoksą pačioje mūsų visuomenėje. Retas Lietuvos gyventojas palaiko vieną ar kitą partiją vien dėl to, kad šioji tiesiog buvo valdžioje, tačiau realus veiksmas – balsavimas – rodo ką kita. Mūsų bendrapiliečiai demonstruoja stulbinantį vieningumą atiduodami savo balsus už „valdymo kadrus“, t.y. partijas, jau buvusias valdžioje ir galinčias užtikrinti ramią politinio proceso raidą.
Jau minėjau, kad per rinkimus piliečiai nėra laisvi pasirinkti ir kad tradicinė Lietuvos politinė sistema yra gerai jos pačios apsaugota, tačiau yra ir gilesnė priežastis. Mes gyvename postautoritarinės visuomenės sąlygomis ir vis dar vadovaujamės įsitikinimu, kad valdžia ir piliečiai – tai atskiri visuomenės dariniai, kur įtakos vektorius nukreiptas iš viršaus į apačią. Vienpartinės tarybinės sistemos sąlygomis įsigalėjo dvigubos pilietinės pozicijos principas, kuomet tas pats pilietis būdavo ir opozicionierius savo virtuvėje, ir valdančiosios grupuotės šalininkas viešumoje. Be to, mus slegia istorijos nulemta permainų baimė, nes kelių kartų patirtis rodo, jog visos didžiosios permainos Lietuvoje veda tik į bloga.
Grįžkime prie valdžios kuluaruose nuskambėjusio siūlymo dar labiau sumažinti ir taip nepakankamas piliečių valdymo galias. Toks siūlymas visiškai prieštarauja dabar vykstantiems pasaulio procesams. Panaikinę vienmandates rinkimų apygardas mes taptume keistu nesusipratimu. Ispanai, įkvėpti arabų revoliucijų, nuvertusių dešimtmečius valdžiusius režimus, išėjo į gatves su šūkiu „Demokrácia Real Ya“, kuris dimė kaip atsakas į mums puikiai pažįstamus „sąrašinius“ rinkimus. Neformalaus pilietinio aktyvumo banga Vakarų šalyse tik didėja. Piliečiai išeina į gatves ne tik dėl to, kad yra nepatenkinti krizės metu pablogėjusia ekonomine padėtimi. Jie nepatenkinti ir savo menku vaidmeniu priimant visuomenei svarbius sprendimus. Jie nori patys dalyvauti valstybės valdyme.
Visai tikėtina, kad dabartinis politinis Lietuvos bomondas vis dar tikisi išlikti užuovėjoje ir savo kailiu nepajusti permainų. Tai bus didžioji jo klaida.
Tiesa, norėčiau nuliūdinti pernelyg revoliucingai nusiteikusius skaitytojus – lietuviai tradiciškai linkę atrasti naują mesiją ir atiduoti jam visas savo politines galias, o ne reikalauti daugiau savarankiškumo. Jei politinė šalies sistema bus įstumta į dar didesnę stagnaciją ir įvyks rimtas sukrėtimas, piliečiai ant savo pečių į valdžios Olimpą gali užnešti tokį „mesiją“, kuris palaidos net ir tuos šleivos bei kreivos demokratijos likučius. Tokios perspektyvos tikimybė turėtų irgi tapti paskata valdančiosioms partijoms. Jos turi rimtai pagalvoti, ar iš tiesų verta uzurpuoti valdžią.
