Visos partijos be išimties yra didelis mėšlas nes jos išaugo iš labai didelio sovietinio komunistinio mėšlo, tad tikėtis ko nors iš mėšlo yra daugiau nei juokinga.

Tikrai balsuosiu ir dabar jau tvirtai apsisprendžiau už kurios partijos sąrašą ir vienmandatininką atiduosiu savo balsą. Anksčiau balsuodavau už liberalus (paskutinį kartą už Liberalų sąjūdį). Ateinančiuose Seimo rinkimuose balsuosiu už Tėvynės sąjungą(konservatorius). Mat galutinai įsitikinau, kad tai padoriausia ir atsakingiausia partija. Jei ko dabartiniam Seimui ir Vyriausybei nepavyko padaryti (NT mokestis, progresiniai mokesčiai, šeimos rėmimo klausimai)), tai tik todėl, kad neleido abejotini koalicijos partneriai liberalai, už kuriuos balsuodavau. Na ir dar : konservatoriai opozicinių partijų ir parsidavėliškos žiniasklaidos labiausiai puolama, keikiama partija. Kadangi ją koneveikia juodžiausios jėgos, reiškia jos darbai toms jėgoms nepriimtini, o priimtini man. Štai ir visa mano, kaip rinkėjo, apsisprendimo filosofija.

Lietuvoj daugiapartinė sistema yra unikali tuo, kad žmonių grupės tik įsiformina, kaip organizacijos, kurias pavadina partijomis. Tai kas rašoma programose, po rinkimų numetama ...iki kitų rinkimų. Gaila, bet dauguma rinkėjų nesirenka pagal ideologijas, o pagal tai kiek kuri pseudopartija apmulkins ar įteigs, kokie kiti yra blogi. Juk paskutiniuose rinkimuose Valinsko grupuotė labiausiai keikė VISUS. O tai tautai labai patiko. Rezultatas - aukšta vieta.Bet vėliau pasirodė, kad "karalius" super nuogas, nes nežinojo ką su gauta valdžia daryt. Jeigu valinskinė partija būtų tikra partija, ji paprasčiausiai būtų vykdžiusi savo programą. Ir tik tada matytume rezultatą.Dabar "rezultatas" --juokdario krachas.

Ka tas balkus-karpis gali nusimanyti apie partijas. tegu vaziuoja i savo tevyne izraeli ir ten komentuoja. politikas atsirado!!!

Ar partijos ką nors išmano apie valdymą? Juk partijos skęsta valstybiniuose nusikaltimuose. Pasikėsinimas į visuomenės turtą, į žmonių teises, į valdymo struktūras, teisėtvarką, kultūrinį gyvenimą - vadinamas ypatinguoju valstybiniu nusikaltimu, už kurį gresia kalėjimas iki gyvos galvos. 30 Lietuvos partijų yra griaunamosios politinės jėgos.

Pradžioje be pijaro, V.Balkus galėtų grąžinti į pradinę situaciją ar atblokuoti iš yotube filmuotą medžiagą iš Lazdynų bendruomenės savivaldijos susirinkimų, kurią jis filmavo, įdėjo, o paskui pats išėmė ar užblokavo. Taip pat kaip moderatorius LUNI paskaitoje ta pačia tema, jis susirinkimo dalyviams žadėjo, kad tikrai visa filmuota medžiaga iš Lazdynų bendruomenės savivaldijos susirinkimų bus jo patalpinta į jo tinklalapį pilieciai.info, tačiau tos medžiagos ten nebuvo. Tad kaip galimas kandidatas į Seimą, kiek žinau jis svarstė ar net visuomenininkas jis netinkamas.

Nesuprasti, ar V. Balkus tikrai tiki, kad žmonės išsirenka kokią nori valdžią? Manau, priešingai. Rinkiminė sistema nepartiniam primeta kurios tai valdančios partijos dogmas.

,,nepartiniai '' Lietuvos prezidentai ? Kita vertus kam partijos ideologijos , daug kainuojantys rinkimai?Susirinktų Uspaskichas , Romanovas , Antonovas , na dar kokios svarbios valstybės ambasadorius ir paskirtų valstybės valdytoją ,nereikėtų iš biudžeto traukti pinigus , geriau už juos kokį šokių projektą užsakytų , ar per televizorių , kai gyvena elito damos , ar medžioja jų vyrai. Demokratinės partijos yra Vakarų išmislas , carų erdvėje to niekados nebuvo.

“Per rinkimus piliečiai nėra laisvi pasirinkti.”

Taip – Seimo rinkimuose egzistuoja atskiras 70 mandatų rezervatas TIK partijoms. Nepartiniai piliečiai čia negali kelti savo kandidatūrų, o rinkėjai negali už juos balsuoti.

“Lietuvos politinė sistema yra gerai jos pačios apsaugota. Net jei įvyks stebuklas ir Seime atsiras daugiau nei vienas nepriklausomas parlamentaras, pusė Seimo vis tiek bus sudaryta vien iš partijų narių.”

Nevisiškai aišku, ar autorius siūlo tokią situaciją keisti, ar ją išsaugoti.

“Nepriklausomam kandidatui vienoje vienmandatėje apygardoje reikia surinkti tiek šalininkų balsų, kiek pakanka įsteigti politinę partiją.”

Pernelyg optimistiški skaičiai. Pirmas pasitaikęs pavyzdys – 2008m. I. Degutienė Naujamiesčio apygardoje gavo virš 11 tūkstančių balsų, t.y. galėjo įkurti 11 partijų.

“Kandidatuoti per parlamento rinkimus ir tikėtis palankaus rezultato gali tik labai gerai visuomenei žinomas asmuo.”

Na taip, elementari matematika. Tarkime, Seimo mandatui reikia 1/141 balsų (vienmandatėje – pusė balsų kurioje nors vienoje iš 71 apygardos). Akivaizdu, kad tą patį reikalingą balsų kiekį nepalyginamai sunkiau gauti vienoje Vilniaus vienmandatėje nei visame Vilniuje ar tuo labiau visoje Lietuvoje. Kitaip sakant, visi galimi kandidato A rėmėjai “sumažinami” iki jo rėmėjų tik tam tikroje mažytėje teritorijoje. 2009m. Europarlamento rinkimuose nepriklausomas kandidatas Indrekas Tarandas bendroje Estijos apygardoje gavo beveik 26% balsų, tačiau kurioje nors vienmandatėje būtų greičiausiai pralaimėjęs.

Yra ir kitas momentas. Vienmandatėje sistemoje egzistuoja gerai žinomas “mažesnės blogybės pasirinkimo” principas – racionaliai balsuojama tik už tuos, kurie turi šansų. Tuo politologija grindžia Duvergerio dėsnį – vienmandatės apygardos skatina dvipartinę sistemą. Klasikinis pavyzdys – JAV. Ten veikia daug partijų, tačiau į Kongresą patenka tik 2 partijų atstovai. Nepriklausomiems kandidatams irgi nėra jokių galimybių.

Tad tiek matematiškai, tiek psichologiškai, tiek politologiškai sunku paaiškinti autoriaus prieraišumą vienmandatėms apygardoms. Argi naujausia Lietuvos savivaldybių rinkimų tvarka (nekalbu dabar apie jos trūkumus) nėra teisingesnė?