Liepos 6-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji – trys datos, simbolizuojančios Lietuvos valtybę. Jei Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji simbolizuoja dabartinės Lietuvos valstybės kūrimą ir atkūrimą, tai Liepos 6-oji – senosios Lietuvos valstybės, kurios istorinis paveldas priklauso visoms kartoms ir yra valstybingumo kaip vertybės, simbolis.
Kokie mes ją pasitinkame šiemet? Apie ką mąstome, jau daugiau kaip 20 metų gyvendami Nepriklausomoje atkūrusioje šalyje? Kas veja mus iš namų laimės ieškoti svetur? Ir ar susitelktume vėl visi į vieną tvirtą kumštį, vadinamą tauta, jeigu to prireiktų?
To „Balsas.lt“ žurnalistai klausė politologų ir sociologų, eilinių XX a. pabaigos įvykių dalyvių ir tų, kurie gimė jau po Kovo 11-osios.
Žiupsnelis istorijos: Mindaugas – vienintelis vainikuotas Lietuvos karalius
Legendinis senosios Lietuvos valstybės karalius Mindaugas (gimė apie 1200 m.) išaukštintas politikų, istorikų, apdainuotas poetų. Nors istorikai spėja, kad Lietuvos valstybė buvo sukurta ir vieno valdovo suvienyta anksčiau, tikslių istorijos duomenų turime tik apie jį – Lietuvos karalių Mindaugą.
Anot istorikų, XIII a. jis vykdė tokią lanksčią politiką, kad niekais pavertė Kryžiuočių ordino planus. Vienu iš reikšmingiausių žingsnių praeities tyrinėtojai laiko Mindaugo sprendimą krikštytis 1251 m. – tada Livonijos ordino magistras iškilmingai pakrikštijo Mindaugą su žmona Morta ir dviem sūnumis.
Sulaukęs popiežiaus leidimo, 1253 m. jis buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi. Jo vainikavimo diena ir yra Lietuvos valstybės diena – istorinę Lietuvos valstybę simbolizuojanti šventė.
Iš Lietuvos gena ekonominės priežastys
Sandra, vilnietė dizainerė: „Žmonės ieško didesnių galimybių, nori geriau gyventi. Aš, pavyzdžiui, turiu gerą darbą, uždirbu, todėl neieškau kelių išvykti. Bet kaip bus ateityje – nežinau. Jeigu finansinė situacija pasikeitų, turbūt neatmesčiau galimybės ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Manau, pagrindinės priežastys, dėl kurių tiek daug žmonių išvažiuoja iš Lietuvos, ir yra finansinės.“
Darius, panevėžietis: ,,Aš kartais pagalvoju, kad išvažiuoti į užsienį jau tampa mados reikalu. Pavyzdžiui, ateina pas mus į įmonę jauni žmonės – dirbti nieko nemoka, o pinigų didelių nori. Kai negauna – išvažiuoja. Kad ir žemės ūkyje – jie ten 3-4 kartus daugiau gaus... Bet kai kas užsidirba, o kai kas pradirba, sveikatą susigadina. Žiūrint koks specialistas“.
Kodėl nemažai jaunų žmonių skuba kuo greičiau išvažiuoti?, – „Balsas.lt“ klausė būsimųjų studentų.
Ana ir Miroslavas iš Nemenčinės: „Manome, visų pirma lemia ekonominės priežastys, o ne savo krašto išsižadėjimas. Studijos labai brangios, jeigu nepatenki į valstybės finansuojamą vietą. Darbą lengviau užsienyje susirasti. Kitur žmonės taip pat mokosi, dirba, bet gyvena geriau. Tai kodėl mes turėtume čia kentėti?“
Aneta iš Nemenčinės: „Viską lemia finansiniai motyvai – čia ką nors pasiekti ar geresnį darbą susirasti be „blato“ neįmanoma. Norisi gyventi geriau“.
„Apklausos rodo, kad dauguma žmonių išvažiuoja dėl paprastų dalykų – susimokėjo už šildymą, susimokėjo už paskolą, bet juk ir pavalgyt kartą į mėnesį reikia, – „Balsas.lt“ sakė sociologijos mokslų daktaras Vladas Gaidys. – Išvažiuoja juk ne taip, kaip tarpukary su lagaminais. Dažniausiai – sezonui, pusei metų, 2 metams. Tokių, kurie su lagaminais išvažiavo – mažuma. Nedaug ir tokių, kurie mano, kad svetur geriaus galės realizuoti save kaip specialistai“.
Anot sociologinius tyrimus atliekančios įmonės „Vilmorus“ vadovo, žmonės išvažiuoja ne todėl, kad nemyli savo krašto, tiesiog taip susiklostė aplinkybės.
„Ne iš gero gyvenimo jie ten važiuoja. Jeigu Lietuvoje būtų palankesnės sąlygos smulkiajam verslui, šeimos verslui – nebūtų tokio didelio išvykstančiųjų srauto“, – daro prielaidą V. Gaidys.
„Aš esu tikras, kad išvykimas iš Lietuvos – tai ekonominių socialinių problemų sprendimo būdas, – pritaria politologas Lauras Bielinis. – Kaip žmonės gali, taip tas problemas ir sprendžia. Bet tai visai nereiškia, kad jie atsižada savo tautybės, savo šalies. Tai tik reakcija į kasdienybės problemas“.
Lietuva – namai ar tarpinė stotelė?
Miroslavas: „Čia mano namai, bet jeigu pasitaikytų gera proga, važiuočiau į užsienį padirbėti. Visam laikui tikrai neišvažiuočiau“.
Ana: „Mes turime galvoti, kaip užsidirbti, išgyventi, todėl ir ieškome darbo svetur. O vėliau grįžtume čia, nes čia tėvai, šeima. Namai yra čia“.
Aneta: „Studijuosiu Vilniuje, o vėliau važiuosiu į užsienį. Jeigu įsitvirtinsiu – pasiliksiu. Ir tėvus pasiimsiu. Aš nesijaučiu Lietuvos pilietė, tiesiog gyvenu čia“.
Indrė, būsimoji studentė iš Švenčionių rajono: „Man Lietuva – tai vieta, kur gimei, augai. Ir neketinu niekur iš jos išvažiuoti. Man čia gerai. Baigsiu studijas ir dirbsiu vaikų darželio auklėtoja“.
Sandra: „Tas išvažiavimas yra priverstinis, o emocinis ryšys išlieka. Daug draugų išvažiavo, bet visi galvoja apie grįžimą. Grįžta atostogų ir būna labai liūdni, kai reikia vėl išvažiuoti“.
„Ir mano vyresnysis sūnus studijuoja užsienyje, – sakė politologas L. Bielinis. – Bet lietuvybę puoselėja ir nenustygsta, kada grįš namo. Mane džiugina ir Lietuvoje studijuojantis jaunimas – jie pereis visas privalomas jaunimo problemas ir bus normalūs piliečiai“.
TSPMI dėstytojas tvirtina, kad patriotizmo Lietuvoje ne mažėja, o daugėja.
„Gal jis užgožtas buitinių problemų ir kartais emocingi žmonės pasisako neigiamai, bet patriotizmas kaip reiškinys, meilė tėvynei, savęs suvokimas ir priskyrimas tam tikrai kultūrinei bendruomenei, egzistuoja. Net išvažiuojantys demonstuoja meilę ir savo identifikaciją – iš kitų šalių ateina labai daug signalų, kaip jiems trūksta kalbos, kultūros, kaip jie jautriai reaguoja tiek į senąją, tiek į dabartinę Lietuvos istoriją“.
„Lietuva kaip idealas ir Lietuva su savo problemomis – du skirtingi dalykai, – paklaustas, kas jam yra Lietuva, sakė sociologas V. Gaidys. – Tėvynė, kalba, istorija visuomet išlieka svarbūs, bet kasdienybė verčia priimti konkrečius sprendimus. Kita vertus, prieš 9 mėnesius Lietuvoje buvo gerokai mažiau optimizmo ir daugiau pesimizmo negu dabar“.
Anot sociologo, didžiosios vertybės nekinta.
„Prieš kelerius metus klausėme, ar žmonės norėtų, kad jų vaikai ir vaikaičiai, įgiję kitos valstybės pilietybę, išliktų Lietuvos piliečiais? „Taip“ atsakė 88 proc. apklaustųjų. O „,ne“ atsakė tik 3 proc. Tiesa, į klausimą, ar didžiuojasi savo valstybe, teigiamai atsakė šiek tiek mažiau respondentų, bet vistiek tokių atsakymų buvo labai daug“.
Į neviltį žmones varo valdžios elgesys
Darius: „Man, pavyzdžiui, čia gerai, bet kai pasižiūri, kas darosi valdžios sluoksniuose, apmaudas ima. Visa Lietuva išparduota, su korupcija niekas nekovoja. Atrodo, tiek nedaug reikėtų padaryti, ir visi galėtume gyventi geriau. Girdėjau, kad vienas parlamentaras automobilį visur nemokamai stato, kažkokį leidimą turi. Kelių litų nesusimoka. Absurdas.“
Paklaustas, ko reikia, kad padėtis bent jau pradėtų keistis, Darius sakė:
„Arba valdžia pradės keistis, arba žmonių smegenyse kažkas pasisuks, ir jie pradės normaliau elgtis per rinkimus. Dabar yra taip: „Kubilius blogai buvo, Brazauskas blogai buvo – išrinksim Valinską“. Paskui žiūrim – vėl nesąmonės... Aš irgi galiu daug prižadėti, bet žinau, kad nieko nepadarysiu. Vien gerų norų neužtenka“.
Tyrimai liudija, kad nuo valdžios elgesio, nuo jų požiūrio į mus labai priklauso ir mūsų pasitikėjimas jais.
„Per pastaruosjius 20 metų labai sumažėjo pasitikėjimas Seimu. Jeigu 1990 m. Aukščiausiosios Tarybos veiklą žmonės vertino itin palankiai, tai dabar jiems labai nepatinka tai, kas vyksta Seime. Žmonėms gėda dėl kai kurių valdžios vyrų poelgių. Labai žemas ir pasitikėjimas teismais – dabar jis pats mažiausiais per visą matavimo istoriją“, – komentavo tyrimų rezultatus V. Gaidys.
„Balsas.lt“ sociologas prisipažino nesistebintis, kad žmonės nepatenkinti tuo, kas vyksta šalyje.
„Jeigu manęs paklaustų, ar man patika dabartinis Seimas, atsakyčiau, kad tikrai ne. Tokių žmonių, kurie tik apie save galvoja, seniai esu regėjęs. Dėl pieštuko gali ginčytis paromis, jeigu tai asmeninis pieštukas, – ironizuoja V. Gaidys. – Suprantu žmones, kuriems tai nepatinka“.
Bet ar bent šį tą galime padaryti patys?
Miroslavas: „Reikia, kad jauni, išsimokslinę žmonės pasiliktų Lietuvoje. Jeigu visi pabėgsime, tai nieko ir nebus“.
Ana: „Deja, mūsų karta 19-mečiai – 20-mečiai dabar galvoja tik apie tai, kaip iš čia pabėgti. Mūsų bendraamžiai nemotyvuoti ką nors daryti. Gal mūsų vaikai grįš ir ką nors sugalvos...“
Darius: „Ne valdžia juk išdaužo autobusų stotelių stiklus, ne ji pridergia, šiukšlina. Štai, pavyzdžiui, siena nutepliota – ne valdžia juk čia padarė. Mums elementarios kultūros stinga. Bent nuo to galime pradėti“.
Susivienijome tada – susivienytume ir dabar
Sandra: „Deklaratyviai patriotizmo demonstruoti nedera. Visų pirma, tai reikia jausti širdimi – kad tavo namai yra Lietuva, kad tu moki himną. Viešą išraišką tai turėtų įgauti tik tam tikrais atvejais – per tautines šventes. Arba krepšinis. Vienas iš gražiausių man dalykų – visiems sugiedoti himną prieš varžybas“.
Darius: „Prieš 20 metų Lietuvoje buvo daug patriotizmo, euforijos. Tai kiekvienas jautėme širdyje. Ar būtume vėl visi kaip vienas kumštis? Lietuviams matyt reikia, kad būtų kuo blogiau, tada jie ir susivienija, o kai gerai – kas sau“.
Sandra: „Dabar tas patriotizmas paslėptas, tai kasdienybė. O jeigu susiklostytų kokia nors ekstremali situacija, manau, ir susirinktume ir pakovotume, jeigu reiktų, už Lietuvą“.
,,Emociniai motyvai per 20 metų nepasikeitė: pagarba savo kalbai, istorijai buvo, yra ir bus, – tvirtina sociologas V. Gaidys. – Nepaisant to, kad žmonės neretai pasako esantys nusivylę, nematantys teigiamų pokyčių, kai klausiame, ar jūs didžiuojatės savo valstybe, 71-77 proc. atsako ,,taip“. Šie skaičiai nekinta nuo pat 2006 m.“
Politologas L. Bielinis taip pat įsitikinęs, kad mūsų patriotizmas niekur neišgaravo. Tiesiog tam, kad jis pasireikštų, reikia ypatingų aplinkybių.
„Aš nesakyčiau, kad patriotizmas rusena. Jis natūraliai egzistuoja, tiesiog tam, kad jis pasireikštų labai ryškiai, reikalingi tokie patys įvykiai, kokie buvo prieš 20 metų. Tada mes matėme, kaip staiga visa tauta susiėmė už rankų. Klysta tie, kurie sako, kad dabar mes taip nesielgtumėme. Esu tikras – pasielgtume“.
L. Bielinio teigimu, patriotizmą nebūtina ritualizuoti. Tačiau būtent ekstremalioje situacijoje išryškėja tai, ką jaučiam iš tikrųjų.
„Yra valstybių, kur patriotizmas ritualizuotas: vėliavos pakėlimas kas rytą, mokyklose giedamas himnas ir panašiai. Pas mus to nėra, bet tai nereiškia, kad nėra patriotizmo. Jis giluminis, pasireiškia staiga, netikėtai. Pavyzdžiui, M. Mikutavičiaus daina apie 3 milijonus – argi ji mūsų nesužadino? Arba kita jo daina „Aš myliu Lietuvą“ – mes visi puikiai į ją sureagavom. Viskas tvarkoj – patriotizmo testas įvyko“, – neabejoja politologas.
O netrukus mūsų laukia dar vienas patriotizmo testas.
„Kiekvieną dieną juk negali švęsti, o kiek mumyse yra patriotizmo ir pasididžiavimo savo valstybe, įsitikinsime rudenį, kai krepšinis bus, – primena sociologas V. Gaidys. – Vėliavos pasirodys ant automobilių ir visur kitur. Kokio įrodymo daugiau bereikia? Bus tikra patriotizmo šventė“.
