Šių metų pabaigoje priimti Rusijos ir Lenkijos sprendimai leidžia kalbėti apie didėjantį šių valstybių energetinio bendradarbiavimo aktyvumą. Spalio 29 d. Rusija ir Lenkija pasirašė sutartį dėl rusiškų gamtinių dujų tiekimo iki 2022 metų. Remiantis šiuo dokumentu, Lenkija įsipareigojo nuo 2011 m. iš Rusijos gamtinių dujų milžino „Gazprom“ kasmet pirkti 11 mlrd. kubinių metrų dujų (šiemet įsigijo tik 9,7 mlrd. kubinių metrų).
Sutarta ir dėl rusiškų gamtinių dujų, skirtų Vakarų Europai, tranzito Lenkijos teritoriją kertančia dujotiekio Jamalas–Europa atkarpa iki 2019 metų. Pasirašant šią sutartį Rusija pakvietė Lenkiją dalyvauti vasarį pradėtoje branduolinės jėgainės Kaliningrado srityje statyboje. Gruodžio pradžioje duodamas interviu Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas pareiškė, kad Rusija ir Lenkija jau artimiausioje ateityje ketina pasirašyti memorandumą dėl elektros tinklų plėtojimo Kaliningrado srityje.
Gruodžio 6 d., per viešnagę Lenkijoje, Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas priminė, kad Rusijos verslo subjektai domisi galimybe investuoti Lenkijoje. Prezidento teigimu, Rusijos investuotojus itin domina galimybė įsigyti kontrolinį antros pagal dydį Lenkijos naftos perdirbimo kompanijos „Lotos Group„ akcijų paketą ir kitos investavimo sritys.Šie ir kiti pastarojo meto Rusijos ir Lenkijos sprendimai leidžia kalbėti apie Maskvos ir Varšuvos dvišalių santykių pagyvėjimą arba atšilimą energetikos srityje.
Vis dėlto pabrėžtina, kad tai nėra gerokai užtrukęs mėginimas kurti draugiškus kaimyninius dviejų slaviškų valstybių santykius ar juo labiau siekis atsikratyti „istorinių baimių“. Taip šiuo metu vykstančius pokyčius Rusijos ir Lenkijos dvišaliame politiniame, ekonominiame ir energetiniame dialoge yra įvardijęs Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis. Abi valstybės veikia vedamos šiuo metu energetiniam bendradarbiavimui palankių strateginių interesų, nebūtinai sutampančių su politizuota ir skambia aukštų pareigūnų retorika.
Ko siekia Rusija?
Vis labiau įsitvirtindama Lenkijos energetinėje rinkoje, Rusija neabejotinai siekia stiprinti savo pozicijas Europos energetinėje erdvėje. Kaip vieną iš daugybės šiame kontekste aktualių pavyzdžių galima nurodyti Rusijos siekį plėtoti elektros jungtis su Kaliningrado sritimi. Remiantis Rusijos valstybinės branduolinės energetikos įmonės „Rosatom“ pateikiama informacija, pirmasis Kaliningrado branduolinės jėgainės blokas turėtų būti paleistas jau 2016 m., o dar po dvejų metų – ir antrasis. Jeigu šie Rusijos planai virs tikrove, antroje kito dešimtmečio pusėje į Europos rinką plūstels milžiniškas kiekis naujai pagamintos elektros energijos.
Šiuo metu svarstoma elektros jungčių su Lenkija plėtra plačiai atvertų duris rusiškai elektrai į Vidurio ir Rytų Europos, o per numatomą statyti Lietuvos ir Švedijos jungtį – galbūt ir į Skandinavijos rinką. Taip pat būtina paminėti nuolatines Rusijos pastangas torpeduoti ES pastangas diversifikuoti energetinių išteklių importą, didinti savo įtaką vamzdynų energetiniams ištekliams transportuoti į Vakarus valdyme ir kita.
Varšuvoje įsikūrusio Tarptautinių reikalų instituto eksperto Jaroslavo Karpovicziaus teigimu, pasaulinė ekonominė krizė parodė Rusijai jos energetinio verslo modelio, pagrįsto žaliavų eksportu, trūkumus. Skaudi patirtis skatina Maskvą ieškoti naujų įsitvirtinimo Europoje galimybių. Šiuo požiūriu Rusijai Lenkija – patogi tarpininkė.
Pastaruoju metu gerėjantys Rusijos ir Lenkijos santykiai kuria galimybę rusiškam kapitalui toliau skverbtis į ES valstybių energetines rinkas. 2009 m. sausį Rusijai nutraukus gamtinių dujų tiekimą Europai per Ukrainą, ES pradėjo akcentuoti valstybių narių importuojamų energetinių išteklių diversifikacijos svarbą. Vis dėlto Rusijai ir toliau sėkmingai įgyvendinant savo monopolinę energetinę politiką Lenkijoje, ES energetinė politika jau artimoje ateityje gali pasirodyti esanti neveiksni. Kartu būtų sukurtas precedentas kitiems neskaidriems Rusijos energetiniams sandoriams su atskiromis ES valstybėmis.
Įvairūs dvišaliai Maskvos ir Varšuvos susitarimai taip pat leidžia Rusijai spausti valstybes, kad jos priimtų Maskvai patogius ekonominius, energetinius ir politinius sprendimus. Pavyzdžiui, didindama Lenkijos priklausomybę nuo Rusijos tiekiamų energetinių išteklių, Maskva didina ir politinę Varšuvos priklausomybę. Pasak Rusijos ambasadoriaus Lenkijoje Aleksandro Aleksejevo, Lenkija Rusijoje suvokiama kaip įtakinga NATO ir ES narė. Todėl Rusija norėtų, kad „draugai lenkai pasinaudotų savo potencialu skatinti Rusijos suartėjimą su šiomis organizacijomis“. Perfrazuojant šio Rusijos pareigūno žodžius, mainais už nuolaidas energetikos sektoriuje Maskva jau greitu metu gali paprašyti Varšuvos paramos tarptautinės politikos srityje.
Kita vertus, šių metų spalio pabaigoje Lenkijai ir Rusijai susitarus dėl Jamalo–Europos dujotiekio naudojimo, Rusija įgijo dar vieną spaudimo Kijevui svertą. Per Ukrainos teritoriją šiuo metu eina 80 proc. rusiškų dujų tranzito į Europos valstybes. Vis dėlto pasitelkdama Jamalo–Europos dujotiekio kortą, „perjunginėdama“ dujų į Vakarus tiekimo srautus, Rusija gali spausti Ukrainą dėl jos gamtinių dujų transportavimo sistemos privatizavimo.
Aišku, tai vos pora pavyzdžių, vis dėlto jie atspindi bendrą tendenciją. Rusija, jau senokai naudojanti energetinius argumentus politiniams klausimas spręsti, šios praktikos atsisakyti tikrai neketina. Veikiau priešingai – stengiasi ją stiprinti pasitelkdama visas galimas priemones ir svertus. Maskvos dialogas su Varšuva – jokia išimtis.
Pateikti argumentai byloja, kad po Maskvos ir Varšuvos energetiniu flirtu paslėpti Rusijos strateginiai interesai siekia toli už Lenkijos sienų. Rusijai Lenkija trumpuoju laikotarpiu itin svarbi kaip vartai į Vidurio ir Rytų Europos energetinę rinką, be kitos naudos, duodantys ir politinių dividendų. Todėl ceteris paribus Maskva turėtų ir toliau siekti dvišalį energetinį bendradarbiavimą su Varšuva išlaikyti intensyvų.
Kodėl Lenkija eina į kompromisą?
Lenkijos pasiryžimas plėtoti energetinį dialogą su Rusija gali būti grindžiamas kur kas labiau pragmatiniais argumentais. Viena vertus, Lenkijai, savo reikmėms sunaudojančiai išties nemažai gamtinių dujų (kasmet jai reikia apie 14–15 mlrd. kubinių metrų), svarbu užsitikrinti stabilų šių išteklių tiekimą. Be Rusijos, tiekiančios apie du trečdalius Lenkijai būtinų dujų, tai vargu ar būtų įmanoma. Kol kas tam nėra ir realios alternatyvos.
Kitus energetinius projektus, galinčius sumažinti rusiškų dujų vartojimą, Lenkijoje planuojama įgyvendinti tik vidutinėje ar net ilgalaikėje perspektyvoje. Skalūnų dujų žvalgyba ir pasirengimas gavybai gali trukti dešimtmetį ir ilgiau. Pasaulio branduolinės energetikos asociacijos ekspertų teigimu, branduolinės jėgainės statyba Lenkijoje gali būti baigta iki 2030-ųjų.
Taigi šių metų pabaigoje suaktyvėjusį Varšuvos ir Maskvos energetinį dialogą, viena vertus, galima vertinti kaip neišvengiamą procesą baigiantis Rusijos ir Lenkijos sutarties dėl dujų tiekimo galiojimui. Derėtų priminti, kad ankstesnė Maskvos ir Varšuvos sutartis dėl gamtinių dujų tiekimo Lenkijai neteko galios šių metų spalio 20-ąją.
Svarbiu poveikio Varšuvai svertu Maskvos rankose tebėra ir didžiosios kaimynės tiekiama nafta. Remiantis naujienų portalu „European Dialog“, Rusija nuo kitų metų turėtų pradėti vis intensyviau eksploatuoti du Baltijos vamzdynų sistemos naftotiekius (BVS-1 ir BVS-2).
Šie vamzdynai, aplenkiantys Vidurio ir Rytų Europos valstybes, ilgainiui gali perorientuoti rusiškos naftos eksporto srautus į jūrų kelius. Tai jau artimiausioje ateityje gali leisti Maskvai intensyviau spausti Varšuvą dvišalėse derybose dėl rusiškų dujų kainų, privatizuojant Lenkijos energetikos infrastruktūros elementus ir kitais klausimais. Todėl šiuo metu plėtojama Varšuvos ir Maskvos „draugystė“ gali būti vertinama ir kaip Lenkijos mėginimas užkirsti kelią naujų Rusijos energetinio spaudimo priemonių taikymui.
Galiausiai, Paryžiuje įsikūrusio Prancūzijos tarptautinių santykių instituto analitiko Thomo Gomarto teigimu, ši valstybė tampa svarbia veikėja Rusijos santykiuose su ES. Panašiai kaip Berlynas, Paryžius ir Roma. Svarbus užsienio politikos svertas Varšuvos rankose yra tolesnės Rusijos ir Lenkijos energetinių santykių plėtros klausimas.
Tinkamai manipuliuodama šylančių santykių su Rusija korta, Varšuva gali tikėtis Maskvos paramos Lenkijos užsienio politikai, siekti padidinti savo politinę įtaką Bendrijos valstybių tarpe, įtraukti kitas ES valstybes į energetinio saugumo bei kitų probleminių klausimų sprendimą ir kita. Konstruktyvus dvišalis dialogas su Rusija energetikos srityje Varšuvai gali duoti ir politinės naudos.
Taigi pastarųjų mėnesių Lenkijos valia plėtoti energetinį dialogą su Rusija vertintina kaip žingsnis, būtinas Varšuvai įgyvendinant savo strateginius interesus. Tarp jų – ir siekį apsisaugoti nuo galimo Rusijos energetinio spaudimo Lenkijai įvairiais (ekonominiais, energetiniais ir/ar politiniais) aspektais. Todėl tikėtina, kad Varšuva į energetinį bendradarbiavimą su Maskva ir toliau bus linkusi žvelgti atsargiau nei jos didžioji kaimynė.
Išvados
Apibendrinant galima daryti kelias esmines išvadas. Pastaruoju metu pastebimas įtampos tarp Maskvos ir Varšuvos mažėjimas, tai rodo keletas abiem pusėms svarbių susitarimų energetikos srityje. Įvairūs ekspertai šiuos pokyčius įvertino kaip Rusijos ir Lenkijos dvišalių santykių šilimo požymius.
Tačiau Varšuvos ir Maskvos energetinio flirto reikšmės nereikia pervertinti. Kaip atskleidžia šiame straipsnyje pateikti argumentai, tokį posūkį dvišaliame Lenkijos ir Rusijos dialoge didžia dalimi lėmė skubių sprendimų poreikis. Tačiau tai nekeičia kito svarbaus fakto: Rusijos ir Lenkijos strateginiai energetiniai interesai turi nemažai priešpriešų, trukdančių konstruktyviai plėtoti dvišalį Maskvos ir Varšuvos dialogą.
Maskvos ir Varšuvos energetinių santykių plėtrą galima vertinti kaip virtinę kompromisų, pasiektų esant palankiam politiniam kontekstui. Vis dėlto šie sprendimai neužtikrina ilgalaikio ir produktyvaus Rusijos ir Lenkijos energetinio dialogo, kurį kaip tik ir būtų galima vadinti tikruoju šių valstybių energetinių santykių atšilimu.
Aivaras Bagdonas/strong>
