Praėjus kelioms savaitėms po Ukrainos užpuolimo, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tikino, kad Vakarai niekada nesugebės sužlugdyti Rusijos ekonomikos. Neva gausybė Europos ir Amerikos sankcijų nesugebėjo ir nesugebės parklupdyti jo valstybės. „Jau dabar galime užtikrintai pasakyti, kad tokia politika prieš Rusiją nepasiteisino, – kitiems Rusijos pareigūnams sakė jis. – Ekonominio blickrygo strategija nepasiteisino.“
Tokia įžūli pozicija yra būdinga ne tik V. Putinui, bet ir kitiems Rusijos lyderiams. Tačiau dabar, praėjus daugiau nei pusei metų nuo karo pradžios ir sankcijų įvedimo, dauguma stebėtojų abejoja, ar Vakarų sankcijos tikrai turėjo tokį didelį poveikį, kokį žadėjo jų kūrėjai.
Tarptautiniai ekspertai, pavyzdžiui, Tarptautinis valiutos fondas, patikslino Rusijos bendrojo vidaus produkto (BVP) prognozes, kurias jie sudarė šių metų pradžioje. Palyginus su pirminiais skaičiavimais, atliktais iš karto po sankcijų įvedimo, Rusijos ekonomikai sekasi geriau nei buvo tikėtasi. Iš dalies dėl gudraus ir technokratinio Rusijos valdymo, ir iš dalies dėl dabartinės situacijos energijos rinkose, dėl kurios smarkiai išaugo naftos ir dujų kainos.
Tačiau svarbu parodyti ir Rusijos ekonomikos perteklinio našumo kontekstą. Nedaug stebėtojų ir politikų tikėjosi, kad sankcijos privers Rusiją nutraukti šį konfliktą vos po kelių mėnesių, taigi nieko nuostabaus, kad karas toliau tęsiasi.
Tačiau Rusijos ekonomika kenčia. Jos augimas lėtėja greičiau nei per 2008 m. finansų krizę, tačiau priešingai nei po jos, vargu ar šįkart Rusijos laukia pokrizinis atsigavimas. Pragyvenimo lygį dabar palaiko socialinės išlaidos, kurias bus sunku mokėti toliau ir dėl kurių, formuojant ateinančių metų biudžetą, reikės priimti labai sunkių sprendimų. Iki šiol V. Putinas prisiekinėja rusams, kad jis kovoja „specialioje karinėje operacijoje“, o ne kare, kuris paprastai pareikalauja daug gyventojų aukų. Bet laikui bėgant, karo kaina ir sankcijų poveikis įprastiems rusams tik augs.
Rusija veržiasi diržus
Norint patikrinti Rusijos ekonomikos būklę, verta pradėti nuo makroekonominių duomenų. Rusijos BVP, palyginus su praeitais metais, sumažėjo 5 proc., o nuosmukio tempas kas mėnesį nuo karo pradžios vis didėja. Pramonės gamyba, kuri apima ir naftos, ir dujų industrijas, palyginus su praeitais metais, sumažėjo tik 2,5 proc.
Tiesa, Rusijos apdirbimo pramonės segmentas sumažėjo 4,5 proc. Infliacija šiek tiek viršija 15 proc. lygį, taigi situacija nuo kovo mėnesio pasitaisė – tuomet rublio vertei staiga kritus, o paskui atsigavus, infliacija siekė beveik 18 proc. Palyginus su praėjusiais metais ir atsižvelgus į infliaciją, mėnesinis atlyginimas sumažėjo maždaug 6 proc. (Kai kurie analitikai skeptiškai žiūri į oficialius Rusijos duomenis, tačiau nėra jokių įrodymų, kad vyriausybinė statistikos agentūra būtų įsitraukusi į masinės manipuliacijos kampanijas).
Tačiau infliacijos statistika Rusijoje ne visiškai atspindi tikrovę. Dabar įsigyti tam tikrus produktus yra arba labai sunku (pavyzdžiui, „iPhone“ telefonus), arba beveik neįmanoma (pavyzdžiui, „Lexus“ automobilius). Duomenys apie infliaciją niekaip neparodo suprastėjusios produkcijos kokybės. Štai Rusijos vyriausybė leido pardavinėti automobilius be oro pagalvių ar stabdžių antiblokavimo sistemų, nes tokių funkcijų įtraukimas tampa neįmanomas dėl sankcijų poveikio. Šis kokybės suprastėjimas nebus matomas iš infliacijos rodiklių, bet jį pajus rusai, ypač turtingesni miestiečiai, vartojantys daugiau importuojamų prekių, kurias dabar yra sunku gauti.
Net ir atsižvelgiant į infliaciją, kurią fiksuoja vyriausybės statistika, atlyginimai smarkiai mažėja – palyginus su praėjusiais metais, jie sumažėjo maždaug 6 proc. Socialinės išmokos, pavyzdžiui, pensijos, kurios yra pagrindinis pajamų šaltinis senesniems rusams, nuo karo pradžios beveik neteko savo vertės. Birželio mėnesį vyriausybė padidino pensijas daugiau nei 8 proc., kad kompensuotų infliacijos žalą. Tačiau artimiausiais mėnesiais nepadidinus kitų socialinių išmokų, antrąjį šių metų pusmetį tipinio ruso pajamos vėl sumažės. Beveik 10 proc. sumažėję mažmeninės prekybos mastai rodo, kad vartotojai jau dabar pradėjo taupyti, tikėdamiesi, kad jiems reikės dar labiau susiveržti diržus.
Nafta toliau teka
Nors namų ūkiai tik dabar pradeda jausti suprastėjusio pragyvenimo lygio pasekmes, kai kurios pramonės šakos smarkiai kenčia jau kurį laiką. Užuot nagrinėjus suvestinius pramonės gamybos duomenis, apimančius ir žaliavas, ir gamybos įmones, daugiau įžvalgų galima padaryti analizuojant kiekvieną sektorių atskirai. Žaliavų sektorius patyrė tik nežymius poveikius. To buvo galima tikėtis dėl aukštų kainų ir Vakarų sankcijų, kurios buvo sukurtos taip, kad kai kurios prekės, įskaitant ir naftą, galėtų ir toliau tekėti.
Rusijos ekonomikai didžiausią atsparumą suteikia prekyba gamtiniais ištekliais. Su tyliu Jungtinių Amerikos Valstijų diplomatiniu pritarimu, Jungtinė Karalystė ir Europos Sąjunga švelnina sankcijas, kurios šių metų pabaigoje turėjo įsigalioti Rusijos naftos eksportui. Siekdami išvengti staigaus energijos kainų šuolio, Vakarai apleido bandymus neleisti Rusijai nukreipti naftos eksporto kitiems jos klientams, pavyzdžiui, Kinijai ir Indijai, o po neseniai priimtų sankcijų pataisų, Europos įmonės vėl galės gabenti rusišką naftą trečiosioms šalims.
Kadangi Vakarai priėmė vos kelias reikšmingas sankcijas Rusijos naftos ir dujų eksportui, ir kadangi Europos Sąjungos naftos importo draudimas įsigalios tik gruodį, Rusijos eksportuojamos naftos kiekiai nuo sankcijų įvedimo iš esmės nepasikeitė. Dėl sankcijų Rusija yra priversta pardavinėti naftą su maždaug 20 dolerių už barelį nuolaida, palyginus su pasaulinėmis naftos kainomis. Vis dėlto, naujausi Rusijos vyriausybės paskelbti mėnesiniai duomenys apie šalies pajamas iš naftos apmokestinimo rodo, kad Rusija gauna maždaug tiek pat eksporto pajamų, kaip ir sausio mėnesį. Priešingai, pajamos iš gamtinių dujų eksporto – kuris Rusijai yra ne toks svarbus kaip naftos eksportas – sumažėjo po to, kai Kremlius apribojo jų pardavimą Europai.
Pramonės sielvartas
Priešingai nei Rusijos energijos pramonė, likęs Rusijos industrijos sektorius nukentėjo smarkiai. Daugiausia žalos patyrė automobilių, sunkvežimių, traukinių ir šviesolaidinių kabelių sektoriai. Visų jų gamyba sumažėjo daugiau nei perpus. Kitose gamybos šakose, kurių įmonės rečiau priklauso užsienio kompanijoms ir yra ne taip priklausomos nuo sudėtingų tiekimo grandinių, pavyzdžiui, tekstilės ar maisto perdirbimo įmonių, gamybos apimtys nepakito, o kai kuriais atvejais, palyginus su pernai metais, net padidėjo.
Viena šio pramonės susitraukimo priežasčių yra Japonijos, JAV ir Europos įmonių, turėjusių gamyklas Rusijoje, pasitraukimas. Kai kurios šių gamyklų atnaujins darbą, kai jų nuosavybę perims Rusijos kompanijos. Tiesa, joms gali būti sunku veikti savarankiškai. Gamintojams taip pat yra sunku rasti reikalingų žaliavų. Dabar yra daug sunkiau pasiekti, atsisiųsdinti ir sumokėti net už produktus, kuriems nėra taikomi jokie oficialūs apribojimai.
„Negaliu pasakyti, kad susidūrėme su tikra blokada, – Rusijos žiniasklaidai sakė Maskvoje įsikūrusios geležinkelio įrangos firmos „Transmashholding“ generalinis direktorius, kalbėdamas apie sunkumus, kuriuos jo įmonė patiria gabendama ir atsiskaitydama už importuotas dalis, – bet mes jaučiame trintį.“
Per artėjančius mėnesius paaiškės, ar šie pramonės trukdžiai su laiku tik stiprės, ar bus išspręsti. Iš vienos pusės, Rusija jau turėjo daugiau nei pusmetį sukurti alternatyvius mokėjimų ir logistikos tinklus, kuriais šalį galėtų pasiekti kai kurios esminės ir nesankcionuotos importinės prekės. Iš kitos pusės, apklausus Rusijos įmones paaiškėjo, kad jos gamybai ir toliau naudoja savo sukauptas atsargas. Tai reiškia, kad gamintojai vis dar stengiasi gauti reikalingų komponentų. Mėnesiniai duomenys rodo, kad Rusijos pramonės prekių ir detalių importo lygis yra daug mažesnis nei prieš karą.
Rusijos pramonės sektoriaus ateitis yra svarbi dėl kelių priežasčių. Pramonė yra pagrindinis šalies darbo vietų kūrėjas, ypač vietovėse, kurios Rusijoje yra vadinamos monogorodais – tai miestai, paprastai Urale ar Sibire, kurių išlikimas priklauso nuo vienintelės gamyklos ar pramonės šakos. Praeityje masinis darbuotojų atleidimas šiuose miestuose sukeldavo milžiniškus protestus ir socialinius sukrėtimus, kurie destabilizuoja politinę situaciją. Neseniai vienos Rusijos ekspertų grupės atliktas tyrimas parodė, kad sankcijos turės tiesioginį neigiamą poveikį pusei monogorodų. Dėl sugriežtinto biudžeto, Rusijos vyriausybei bus sunku rasti lėšų, reikalingų paremti šlubuojančias pramonės šakas.
Rusijos vyriausybės finansų analizę apsunkina tai, kad Kremlius nustojo skelbti detales apie valstybes išlaidas. Tikėtina, kad tai yra daroma bandant nuslėpti karui reikalingas išlaidas. Balandį, paskutinį mėnesį, kai Rusija skelbė šiuos duomenis, gynybos išlaidos padidėjo 40 proc. Be didesnių atlyginimų ir kitų išlaidų, kuriomis yra finansuojamas karas Ukrainoje, Kremliui taip pat reiks nemažai išteklių Ukrainoje sugadintai ar sunaikintai technikai pakeisti. Karo išlaidos didėja ne tik vyriausybei, bet ir regionų valdžiai, kurios turi rinkti savanorių batalionus.
Visos šios išlaidos kitais metais tik dar labiau didins infliaciją. Vyriausybė nebeturi tiek pajamų, kiek anksčiau. Nuo birželio šiek tiek atpigus naftos kainai – o Rusijai savo naftą pardavinėjant ir taip mažesnėmis kainomis – pajamos iš Rusijos naftos apmokestinimo sumažėjo iki įprastinio lygio, palyginus su pajamomis, kurias ji gavo per pirmuosius invazijos mėnesius. Tačiau kitos pajamos, surenkamos ne iš naftos mokesčių, sumažėjo drastiškai. Atsižvelgus į infliaciją, per pirmuosius septynis 2022 m. mėnesius ne iš naftos gaunamos pajamos sumažėjo apie 15 proc. Per likusius metus šis skaičius, tikėtina, tik dar labiau didės.
Dėl to, ir toliau tęsiantis dabartinėms tendencijoms, Rusijos biudžetas nukryps į didelį deficitą. Artimiausiais mėnesiais ši situacija gali pasikeisti, ypač jeigu naftos kainos – taigi ir iš jų pardavimų surenkami mokesčiai – didės. Visgi mažai tikėtina, kad tęsiantis karui ir krentant gyvenimo lygiui mažės kitų išlaidų poreikis.
Jeigu biudžeto deficitas augs, Kremlius atsidurs sudėtingoje pozicijoje. Į karą šalis įsitraukė neturėdama beveik jokių skolų, bet Vakarų sankcijos neleidžia jai leisti naujų obligacijų daugumai užsienio investuotojų. Dėl to gali smukti rublio vertė dolerio atžvilgiu, o tai padėtų subalansuoti biudžetą, kadangi visos Rusijos vyriausybės išlaidos yra rubliais. Bet rublio vertės kritimas padidintų infliaciją, o tai sumažintų gyvenimo lygį ir paneigtų Kremliaus kuriamą naratyvą, kad sankcijos nėra veiksmingos ir Rusijos ekonomika yra stabili.
Didėjančios išlaidos
Tam tikra prasme Kremlius yra teisus teigdamas, kad Rusijos ekonomika stabilizavosi. Šalies bankai sugeba susimokėti, dauguma pramonės sektorių veikia kaip įprasta, o svarbiausias energijos sektorius ir toliau išgauna naftą. Parduotuvių lentynose yra pilna maisto, net jeigu prabangos prekių parduotuvės ir ištuštėjo. Automobilių ir skalbimo mašinų gamyba bus daug mažesnė nei tikėtasi, taigi vartotojai turės atidėti tokių pirkinių įsigijimą, jeigu tik yra įmanoma tai padaryti. Optimistinis Kremliaus scenarijus išsipildytų, jeigu rusai susiveržtų diržus ir kaip nors iškęstų šį laikotarpį.
Nepaisant to, karo ir sankcijų kaina vis didėja, net jeigu pirminis poveikis buvo daug mažesnis nei tikėjosi Vakarai ir bijojo Rusija. Dabar Rusijos lyderiai džiaugiasi, kad išgyveno daugiau nei šešis Vakarų sankcijų mėnesius. Tačiau per ateinančius metus Rusijos pramonei ir toliau bus sunku išgyventi be iš Vakarų importuotų dalių. Neatsižvelgiant į naftos kainų kilimą, Rusijos vyriausybė turės priimti vis sunkesnius kompromisus tarp socialinių išlaidų didinimo ir biudžeto deficito mažinimo. Rusijos ekonomika nežlugs tokiu būdu, kuris priverstų Kremlių nutraukti karą Ukrainoje. Bet valstybė susiduria su didele krize, suprastėjusiu gyvenimo lygiu ir maža viltimi greitai atsigauti.
