Rusijos dujų milžinas „Gazprom“ ilgą laiką laikėsi pozicijos, kad tokios alternatyvos kaip skalūnų ar suskystintos dujos yra jam nesvarbios ir negali sužlugdyti jo įtakos nei šalies viduje, nei užsienyje. Tačiau palengva situacija ėmė keistis ir tos permainos turi vidinį ir tarptautinį aspektą, kuris Lietuvai turėtų rūpėti labiausiai. Bet apie viską iš eilės.
Ši istorija prasidėjo po to, kai pasigirdo kalbų, kad gali būti panaikintas „Gazprom“ monopolis dujų eksporto srityje (šiandien visos rusiškos išgaunančios dujas kompanijos, norinčios jas eksportuoti, privalo parduoti jas koncernui „Gazprom“). Šią iniciatyvą remia „nepriklausoma“ dujų kompanija „Novatek“, už kurios stovi artimas V. Putino bendražygis G. Timčenka ir, kas įdomiausia – vienos iš didžiausių naftos kompanijų pasaulyje vadovas (taip pat Rusijos prezidento artimojo rato žmogus) Igoris Sečinas. Pažymėtina, kad pastarojo santykiai su D. Medvedevo vyriausybe (pirmiausia su energetikos sektorių kuruojančiu A. Dvorkovičiumi), kuri ir turi priimti lemiamą sprendimą, klostosi ne itin sklandžiai. Kita vertus, paskutinis žodis greičiausiai priklausys V. Putinui, ir čia jau svarbu, kas prieš carą pasirodys geriau. Kaip šiame kontekste laikraščiui „Komersant“ pareiškė kompanijos „Transneft“ (su kuria I. Sečinas irgi konfliktuoja dėl naftos tiekimo į Kiniją infrastruktūros naudojimo) vadovas N. Tokarevas, kol dabartinis „Rosneft“ šeimininkas dirbo vicepremjeru, jokių nesutarimų su juo nebuvo, bet kai I. Sečinas perėjo į naftos verslą, jis spėjo sudalyvauti iš karto keliuose reikšminguose valdžios aparato konfliktuose ir turbūt, sprendžiant iš akivaizdžiai didėjančios „Rosneft“ įtakos, gana sėkmingai.
Ir štai dabar „Rosneft“ nusprendė imtis suskystintų gamtinių dujų (SGD) verslo, kas yra atviras iššūkis koncernui „Gazprom“, žingsnis į jo teritoriją. Tolimuosiuose Rytuose koncernas vykdo projektą „Sachalinas-2“, apimantį dujų gavybą bei SGD gamybą ir planuoja 2018–2020 m. užbaigti dar vienos, orientuotos į Azijos (pirmiausia Japonijos) rinką, 10 mln. tonų per metus pajėgumo SGD gamyklos statybą Vladivostoke. O I. Sečinas ruošiasi statyti didelę SGD gamyklą Chabarovsko krašte, ji turėtų pradėti darbą 2019 m. pradiniu (trim etapais bus padidintas) 5 mln. tonų per metus pajėgumu (be to, pažymėtina, kad „Rosneft“ visiškai perims kadaise svarbios dujų kompanijos „Itera“ kontrolę, tai dar kartą patvirtina, kad dujos naftai netrukdo). Kompanija „Novatek“ savo ruožtu kartu su prancūzų bendrove „Total“ planuoja padaryti tą patį Jamale (gamyklos pajėgumas turėtų siekti 16,5 mln. tonų suskystintų dujų per metus, tai yra gana daug perskaičiavus į milijardus kubinių metrų natūralių dujų). Beje, vienu metu „Gazprom“ ir „Novatek“ svarstė dirbti Jamale kartu, bet atsirado nesutarimų dėl būsimos gamyklos kontrolės („Novatek“ norėjo jos sau) ir derybos nutrūko.
Tikimybė, kad „Gazprom“ monopolis bent jau suskystintų dujų eksporto srityje bus panaikintas, yra gana didelė, nes A. Novako vadovaujama Rusijos energetikos ministerija yra linkusi pritarti šiam dujų milžino konkurentų pasiūlymui. Kartu ji siūlo sukurti specialią valstybinę reguliuojančią instituciją, kuri derintų įvairių kompanijų paraiškas dėl SGD eksporto į užsienį.
Taigi „Gazprom“ daugiau nebegali ignoruoti suskystintų dujų faktoriaus ir įdomiausia, kad jį verčia sunerimti ne vien ir ne tiek tarptautinė rinka, kiek gana netikėtai atsiradusi konkurencija Rusijos viduje. Kaip sakoma, nelaimė atėjo iš ten, iš kur buvo mažiausiai laukiama. Jos vardas – Igoris Sečinas (vienai „Novatek“ kompanijai sulaužyti koncerno monopolį būtų sudėtinga). Tačiau lygiai taip pat reikėtų pripažinti, kad, kaip rodo anksčiau pateikta informacija apie projektą „Sachalinas-2“ ir Vladivostoką, „Gazprom“ nėra visiškas naujokas suskystintų dujų rinkoje. Be to, SGD atveria jam naujas galimybes Europoje. Taip pat tai puikus būdas apeiti Trečiąjį ES energetikos paketą, ir šioje vietoje situacija darosi įdomi Lietuvai.
Šių metų gegužės 23 d. „Gazprom“ vadovas A. Mileris pranešė, kad artimiausiu metu kompanija ruošiasi pradėti naujo SGD projekto įgyvendinimą. Kokio tiksliai, jis nedetalizavo, bet žiniasklaida greitai išsiaiškino, kad kalbama apie suskystintų dujų gamyklos statybą Baltijos jūros pakrantėje – greičiausiai Primorske. „Gazprom“ partneriu turėtų tapti uostą valdanti kompanija „Summa“, kuri duos žemės ir gaus 20 procentų bendros įmonės akcijų. Tikėtinas gamyklos pajėgumas – apie 7 mln. tonų per metus (8–10 milijardų kubinių metrų įprastinių dujų). Dujos į ją bus tiekiamos per vieningą Rusijos dujų tiekimo sistemą.
Pastatyti SGD terminalą Primorske koncernas planavo dar 2004 m., bet vėliau atsisakė šios idėjos, pasirinkęs Štokmano dujų telkinio Barenco jūroje įsisavinimo variantą. Grįžimas prie praeities planų gali būti susijęs su keliais dalykais. Pirmiausia „Gazprom“ ruošiasi konkuruoti Europos Sąjungos suskystintų dujų rinkoje su „Novatek“/„Total“ projektu ir Kataru. Kalbėdami apie potencialius rusiškų SGD pirkėjus, šalies ekspertai nurodo Didžiąją Britaniją ir Pietų Europą (Ispaniją, Portugaliją), kurios nepasiekia „Šiaurės srautas“ ir būsimas „Pietų srautas“. Antra, kaip minėta, suskystintos dujos yra patogus būdas apeiti Trečiąjį ES energetinį paketą ir čia, analizuojant bendrą Europos ir pasaulio SGD rinkos kontekstą, išryškėja keli įdomūs momentai.
Pirma, pagrindinė suskystintų dujų vartotoja yra Azija (Japonija). Todėl Kataras perorientuoja savo eksportą į šį regioną, o smulkūs pirkėjai (tokie kaip Lietuva su savo 3 mlrd. kubinių metrų per metus dujų) domina jį vis mažiau. Atitinkamai Europoje gali atsirasti SGD deficitas. Didžioji Britanija galbūt galės jį kompensuoti JAV skalūnų ar kitų suskystintų dujų eksportuotojų (pavyzdžiui, Alžyro) sąskaita. Jeigu tais kitais taps Rusijos kompanijos (tai irgi tikėtina), kyla klausimas, kas – „Novatek“ ar „Gazprom“? Turint omenyje, kad „Novatek“ projekto pajėgumas yra didesnis, jis turi daugiau šansų. Tai kur tada savo SGD dės „Gazprom“? Čia vėl reikėtų prisiminti Rusijos energetikos ministerijos siūlymą dėl rusiškų suskystintų dujų eksportą reguliuojančios institucijos ir tai, kad SGD reikės Lietuvai ir, tikėtina, kitoms Baltijos valstybėms.
Kitaip tariant, jeigu konkrečiai lietuviai atsisako pirkti dujas per vamzdį pagal „brangią“ formulę ir ilgalaikį kontraktą, jie galės pirkti iš to paties „Gazprom“ pigesnes suskystintas dujas. Žinoma, jos nebus visai pigios, bet su Kataro produktu tikrai galės konkuruoti. Likusias SGD „Gazprom“ galės parduoti, pavyzdžiui, Lenkijai (o gal Baltijos jūroje, be lietuviško SGD terminalo, atsiras ir dar kitų?) ar pildyti jomis laivus. O „Novatek“, Kremliui reguliuojant, pardavinės savo suskystintas dujas tolimesniems pirkėjams.
Taigi, visi turėtų būti kaip ir patenkinti: „Novatek“ turės savo rinką, „Gazprom“ – savo, ir dar apeis Trečiąjį ES energetikos paketą. Lietuva gaus galimybę pirkti pigesnes dujas. Žinoma, jau jai rinktis, ar mokėti brangiau Katarui vardan nepriklausomybės nuo „Gazprom“. Tačiau jeigu ją šiandien tenkina pigesnės dujos iš Rusijos vamzdžio, nėra pagrindo liberalizuotos dujų rinkos sąlygomis atsisakyti iš to paties pardavėjo suskystinto jų varianto.
Štai toks paveikslas. Tik reikia turėti omenyje, kad čia pateikti pasvarstymai yra iš dalies spekuliacinio pobūdžio ir juose kalbama apie vidutinę perspektyvą, dar ignoruojant variantus su „Šiaurės srauto“ praplėtimu, „Jamalo-2“ dujotiekio statybomis ir kitas „Gazprom“ svarstomas alternatyvas. Tačiau tai, kad Rusijos dujų milžinas dėl vidinių ir išorinių priežasčių aktyviau imasi SGD verslo, yra faktas. Vadim Volovoj, Geopolitinių studijų centro ekspertas, politikos mokslų daktaras
