Šiandien Lietuvos profesinės sąjungos surengė diskusiją „Ar profesinės sąjungos turėtų derėtis su šia Vyriausybe dėl Nacionalinio susitarimo?“.
Profsąjungų surengtoje diskusijoje dalyvavo Ūkio viceministras Giedrius Kadziauskas, nepriklausomas ekspertas Boguslovas Gruževskis, ekonomistas Romas Lazutka bei Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkas Artūras Černiauskas. Jiems bedėstant savo pozicijas, iš salės periodiškai girdėjosi įvairūs komentarai ir juokeliai, svečiai buvo pertraukinėjami, o susirinkę profsąjungos nariai piktinosi valdžia, tačiau patys jokių rimtų pasiūlymų neteikė, todėl diskusija labiau priminė aklo pokalbį su kurčiu: atrodė, kad kiekvienas dalyvis girdi tik save.
„Nacionalinis susitarimas yra svarbus Ūkio ministerijai ir Vyriausybei, yra tam tikri darbai, kurie mūsų galva yra labai svarbūs, kurie gali padėti ir Lietuvos žmonių ekonominei ir socialinei gerovei, todėl būtina tęsti tuos darbus, kuriuos pradėjo ši Vyriausybė, atspindėti bent jau tame tekste, kuris yra pateiktas Trišalei Tarybai“, – teigė ūkio viceministras.
Jis pastebėjo, kad dabartiniam projektui atsiranda nuolat papildymų ir pataisymų, visos besitariančios grupės turi savo darbotvarkę ir darbus, kuriuos norėtų įtraukti arba neįtraukti į šį dokumentą, tačiau nekyla abejonių, kad susitarimo reikia.
B. Gruževskis teigė, kad jam norėtųsi daugiau geranoriškumo ir kad derantis nebūtų lyderių, kurie bandytų atrodyti geresni, nors darytų viską dėl savęs. Jo manymu, keliant klausimą, ar reikia derėtis, atsakymas būtų, kad derėtis reikia visada, o pagal katalikų moralę, netgi reikia mylėti artimą, kuris tave skriaudžia ir baudžia.
Pasak jo, norėtųsi, kad „vieni laimėjimai vienai posistemei nebūtų pralaimėjimu kitai posistemei. O posistemė yra pagrindas, tai visuomenė, tauta, žmonės, ant kurių visa sistema laikosi“. B. Gruževskio manymu, deryboms pagrindas yra sukurtas tikrai geras pagrindas.
„Man atrodo, kad čia yra toks labai labai žalias ir neapgalvotas tekstas apie ilgalaikius šalies tikslus. Verslo aplinka pirmasis iš ilgalaikių tikslų, o mano klausimas – o darbo aplinka? O poilsio aplinka? Ar tai yra šalies ilgalaikis tikslas? Kas svarbiau? Kai kam matyt verslo, kai kam darbo aplinka. Tarp tikslų – struktūros reforma. Visai nesuprantu, kaip reforma gali būti tikslas? Tai yra priemonė siekiant tikslų“, – Nacionalinio susitarimo teksto minusus vardijo R. Lazutka.
Nacionalinis susitarimas – tai Vyriausybės ir socialinių partnerių (profesinių sąjungų, verslo ir darbdavių, pensininkų, neįgaliųjų organizacijų) 2009 metais pasirašytas susitarimas, nusakantis, kaip bus sprendžiamos dėl sunkmečio kylančios finansinės, ekonominės ir socialinės problemos.
Šiuo metu vyksta diskusijos dėl antrojo tokio susitarimo, tačiau šįsyk planuojama susitarimą pasirašyti platesniu mastu – ne tik tarp Vyriausybės ir socialinių partnerių, bet tarp visų didžiųjų politinių partijų ir verslo bei darbuotojų organizacijų.
Balandžio 27 dienos rezoliucija tapo pagrindu naujam Nacionaliniam susitarimui, kurioje verslo ir profsąjungų organizacijos bei politinių partijų atstovai pasisakė už būtinybę įtvirtinti valdžios įsipareigojimus svarbiausiais ekonomikos ir socialiniais klausimais.
Nacionalinio susitarimo dokumentas teikiamas 2012–2016 metams ir jame siūloma laikytis Mastrichto kriterijų, siekti mokesčių sistemos stabilumo, verslo aplinkos gerinimo, valstybės valdymo tobulinimo, energetinio saugumo siekimo už pagrįstai mažiausią kainą.
Diskusijos dalyviai skilo į dvi stovyklas – manančius, kad tokio pobūdžio dokumentai, kaip Nacionalinis susitarimas, turi prasmę, bei tie, kurie mano, kad jo priimti „neapsimoka“.
Koks šios diskusijos tikslas – neaišku, nors konferencijos pradžioje moderatorius žurnalistas Aurimas Perednis tikino, kad diskusijos tikslas aptarti pasiūlymus ir mėginti aiškintis, ką tie pasiūlymai duos, tikslaus atsakymo į diskusijos iškeltą pagrindinį klausimą suformuluota taip ir nebuvo.
„Aš nežinau, ką daryti, pasiduodu“, – reziumavo žurnalistas. „Juk yra geresnis variantas, negu tai, apie ką jūs kalbate?“ – pridūrė jis. Vienas iš salėje buvusių profsąjungų atstovų, tikino, kad gyvenimas nestovi vietoje, todėl reikia judėti toliau, paruošti geresnį projektą ir pasiūlymą, tada konkrečiai dar kartą susitikti, keistis nuomonėmis, diskutuoti, tartis ir kalbėti toliau.
Tiesa, iš pradžių nusistačiusių prieš Nacionalinio susitarimo dokumento būtinybę buvo žymiai daugiau nei pabaigoje, vis dėlto profsąjungų nariai pripažino, kad reikia ieškoti sprendimų, formuluoti problemas ir siekti, kad ekonominė ir socialinė situacija Lietuvoje gerėtų.
Pasak ekonomisto R. Lazutkos, dalis žmonių nacionalinį susitarimą mato kaip konkrečių problemų sprendimo galimybę arba konkrečių problemų sprendimo instrumentą, todėl svarbu suprasti, kad susitarimas prasideda tik aiškiai apibrėžus problemą. „Jei turime problemų sąrašą, galima tartis. Yra tam tikras problemų ir pasiūlymų sąrašas, bet sakyti, kad iš principo reikalingas susitarimas ir kalbėti apie jo turinį kol kas nėra prasmės“, – teigė jis. Jo manymu, Lietuvoje yra akivaizdi problema – emigracija, kuri kyla dėl ekonominių priežasčių – nedarbo ir menkų atlyginimų, kai ekonomikai pora metų augant, realūs atlyginimai mažėjo. Taigi – darbo užmokesčio klausimas, jo nuomone, ir lieka pagrindine problema, nuo kurio reikėtų pradėti visus susitarimus.
