Salomėjos Neries paminklinį portretą sukūrė žymios žurnalistės Liudvikos Pociūnienės tėvas, prieš keletą metų Anapilin išėjęs Vladas Vildžiūnas.
„Vaikiškom ausim savo girdėjau, kaip Juozas Keliuotis pasakojo, kaip Salomėja Neris po tos saulutės atvežimo buvo atėjus pas jį ir, matyt, bičiulių sugėdinta: Saliamute, ką tu padarei, verkė kruvinom ašarom. Ir tėtis šitą prisiminė. Žinot... Kaip čia jums pasakyt... Ir tikrai Keliuočiui nereikėjo išsigalvoti šito dalyko“, - prisimena skulptoriaus dukra, žurnalistė Liudvika Pociūnienė.
Vildžiūnui esą įstrigo poetės asmeninė drama ir Salomėją Nerį jis sukūrė savo noru. Bet laikai pasikeitė. Salomėja Neris, kaip ir Petras Cvirka bei kiti to meto kūrėjai nebėra šių laikų didvyriai. Abejojama net jų literatūros palikimu. Bet ką daryti su jiems sukurtais paminklais - meno kūriniais?
„Kaip dabar žiūrėti į meno kūrinius? Turint omeny, kad tėtis tikrai girdėjo tą Keliuočio pasakojimą... Ir matydamas tą paveikslą susigraužusios poetės, jis padarė tą portretą. Galbūt tai buvo priežastis to, kad iš pradžių jis buvo išbrokuotas ir net honoraras sumažintas. Nes iš tiesų jis neatliepė ideologinės funkcijos. Tame portrete daug labai skausmo. Daug tos kančios paslėptos. Kurią visi žinojo už kadro. Niekas nedrįso pasakyti atvirai“, - sako L. Pociūnienė.
Kritikai negailestingi
Salomėjai Neriai, atrodo, nėra abejingų. Vieni ją keikia, kiti – teisina. Bet Neries paminklinis portretas prie jos vardu pavadintos gimnazijos, lyg specialiai nuo praeivių dengiamas menkai tekarpomais krūmokšniais, šiandien vis dėlto akis bado gerokai mažiau nei šis paminklas Petrui Cvirkai.
„Aš pritarčiau, jeigu jam ir kita vieta būtų parinkta. Man irgi taip atrodo, kad jisai tą krūvį nemažą turį, tą krūvį ideologinį. Nors gaila, kad Mikėno beveik visos skulptūros nukeliamos. Čia liko tik tos kregždės prie Dailės galerijos“, - mano architektas Algimantas Mačiulis.
Jonas Mikėnas sukūrė ne tik Petrą Cvirką. Ir ant Žaliojo tilto buvo jo skulptūra. Ir jau seniai iš Zarasų į Grūtą nukelta Marytė Melnikaitė. Kritikai negailestingi – visos sovietinė skulptūros buvo skirtos tam, kad žmonėms įkaltų į galvą sovietinį režimą.
„Nesvarbu, kas kūrė. Svarbu, ką jie kūrė ir kodėl. Ir atsakymas yra, kad kūrė todėl, nes tai buvo ideologinės sistemos įtvirtinimas, ir kūrė jie paminklus žmonėms, kurie buvo kolaborantai. Kurie prisidėjo prie Lietuvos okupacijos“, - pasakoja politikos apžvalgininkas Vlada Laučius.
Talentingas pokštautojas
Petras Cvirka, talentingai valdęs plunksną, savo biografijoje turi ne tik komunisto, bet ir stribo etiketę. Tačiau Lietuva tokia maža, čia viskas taip susipynę. Bedi pirštu į ideologiją, pataikai – į širdį. Pociūnienės tėtis kūrė Neries portretą, o jos mama, grafikė Marija Ladigaitė, iliustravo Petro Cvirkos knygeles. O Cvirkos paminklo autorius Mikėnas buvo ir Pociūnienės tėčio dėstytojas. Ir tik Mikėno dėka maištaujantis prieš sovietinį režimą Vildžiūnas buvo grąžintas į Dailės institutą ir galėjo apsiginti diplominį darbą.
„Pasakodavo tėtis apie Mikėno pokštus, apie čebatus, guzikus, ten kostiumą Cvirkos ir panašius dalykus. Tai liudija apie paties Mikėno požiūrį į savo darbus. Na, jis darė dėl duonos, galbūt darė, kad taptų pečiais studentams, kurie jau galėjo dirbti nepriklausomai“, - prisimena L. Pociūnienė.
Ir galbūt Mikėnas, kaldamas Cvirką, kaip ir Vildžiūnas – Nerį, norėjo pasakyti kai ką daugiau nei skelbė valdžia.
Išsamiau apie tai – TV3 siužete.
