A.Brazausko pasitraukimas – reikšmingas Lietuvos istorijos įvykis
Socialdemokratai išrinko naują lyderį. Galima pasveikinti Gediminą Kirkilą, per metus pasiekusį tokių permainų savo karjeroje. Permainos Socialdemokratų partijoje buvo seniai reikalingos ir yra gerokai pavėlavusios. Tokios permainos buvo reikalingos ne tik pačiai Socialdemokratų partijai, bet ir Lietuvos valstybei. Galiu spėti, kad Lietuvoje būtų buvę žymiai mažiau “populizmo” ir visokių naujų “gelbėtojų”, jeigu Lietuva nebūtų likusi paskutinė šalis, apie kurios Vyriausybę dar praėjusiais metais, kai jai vadovavo A. M. Brazauskas, žymus britų žurnalas „Economist“ rašė, kad tai paskutinė Europos Sąjungoje pokomunistinė vyriausybė.
Ar G.Kirkilo vyriausybė tokia nėra ir nebus, parodys istorija. Ar permainos Socialdemokratų partijoje nėra gerokai pavėlavusios dėl pačios partijos ateities, taip pat parodys istorija.
Be abejo, A.Brazausko atsisveikinimas su aktyvia politika yra reikšmingas Lietuvos istorijoje įvykis. Tačiau kaip istorija vertins A. M.Brazausko vietą naujųjų laikų Lietuvos permainose, dar sunku spėti. Daug to, ką šiandien vadiname nomenklatūrinėmis Lietuvos politikos tradicijomis, daug to, nuo ko mes siūlome gydyti Lietuvą savo “Rusijos sulaikymo strategijoje”, yra A.M.Brazausko epochos palikimas. Ar G.Kirkilui pavyks pasiekti, kad Socialdemokratų partija taptų tikra europietiška kairiąją partija, ar pavyks ją išvaduoti iš nomenklatūrinių tradicijų tinklo – tai bus didžiausias iššūkis naujajam partijos lyderiui. Ir tai bus jo asmeninės atsakomybės sritis ir iššūkis jam. Tikras lyderis negali slėptis už partijos. Šioje srityje naujajam lyderiui būtų nesunku įrodyti, kad jis ryžtingai keičia partijos nomenklatūrines tradicijas – tereikėtų ryžtingai pademonstruoti kitokį požiūrį į parlamentinį VSD tyrimą. Kitu atveju premjerui gali tekti likti paskutiniam iš valstybės vadovų, dar vis tariamai nesupratusiam, ką atskleidė parlamentinis VSD tyrimas. Prezidentas V.Adamkus pastarajame interviu ryžtingai pareikalavo, kad visa „Dujotekanos“ istorija būtų iki galo ištirta. Naujajam socialdemokratų lyderiui belieka tik sekti prezidentui iš paskos.
Gedimino Kirkilo tapimas ir partijos lyderiu įneša daugiau aiškumo į mūsų valstybės gyvenimą. Bent jau nebereikės klausytis dviejų skirtingų versijų – partijos pirmininko ir ministro pirmininko. Lygiai taip pat aiškiau bus ir dėl Vyriausybės darbų bei reformų iniciatyvos. Iki šiol dažnai būdavo taip, kad premjeras bent jau žodžiais demonstruodavo reformų ryžtą, tačiau partija demonstruodavo ortodoksinį požiūrį ir premjerui, siekiančiam partijos lyderio posto, nepakakdavo ryžto tam partijos pasipriešinimui įveikti. Dabar ateina toks metas, kai premjeras turi visus svertus įtikinti reformų poreikiu ir savo partiją.
Šiuo požiūriu ypatingą nerimą kelia ligšiolinė socialdemokratų pozicija aukštojo mokslo reformos klausimu. Tai, ką šiuo metu siūlo socialdemokratų ekspertai ir jiems paklūstantys ministerijos vadovai, jokia reforma negalima pavadinti. Eilinį kartą yra ruošiamasi skambų “reformos” lozungą paprasčiausiai sukompromituoti. Socialdemokratams nereikia nei studentų krepšelio, kuris eitų paskui studentą, besirenkantį, kur jam studijuoti, nei aukštųjų mokyklų tarpusavio konkurencijos, kuri skatintų universitetus rūpintis aukštesne jų teikiamo išsilavinimo kokybe. Vienintelis aiškus dalykas, ką siūlo socialdemokratai – tai apriboti universitetams teisę imti visą mokestį už studijas iš neakivaizdininkų ir vakarinių studentų. Jeigu būtų įgyvendinama tai, ką siūlo socialdemokratai – vienintelis rezultatas, kurį pajustų universitetai, būtų tas, kad sumažėtų pinigų, kuriais jie gali disponuoti. Gediminui Kirkilui ateina metas parodyti, ar jis pats tiki tokios reformos reikalingumu, ar jis tiki tik viešaisiais ryšiais, kai reformos turinys ir jos įgyvendinimas yra nesvarbu, o svarbu tik pasirašyti eilinę partijų deklaraciją dėl aukštojo mokslo reformos. Kol kas dažnai atrodydavo, kad premjerui labiau rūpėdavo antrasis variantas.
Ar Vokietijoje, kur prezidentas renkamas netiesiogiai yra demokratijos deficitas
Taigi premjero ir partijos lyderio laukia daug iššūkių. Daug ir naujų, ir senų, kartais naujai suvokiamų iššūkių. Vienas iš jų yra Rusijos grėsmės iššūkis. Pastarasis ES ir Rusijos pokalbis Samaroje tai tik dar kartą patvirtina. Todėl keletą žodžių noriu tarti apie “Rusijos sulaikymo strategiją” ir diskusiją dėl jos. Šis Tėvynės sąjungos dokumentas pakankamai plačiai svarstomas. Sulaukiam ir pigios, paviršutiniškos kritikos, ir gilių svarstymų. Mums pavyko sukelti Lietuvai reikalingas diskusijas, – tai buvo vienas iš svarbesnių dokumento paskelbimo tikslų. Dabar reikia siekti rezultatų. Mes norime matyti aiškius partijų susitarimus ir dėl Lietuvos užsienio politikos, ir dėl permainų vidaus politikoje. Tam ir reikalinga diskusija.
Bet reikia diskusijos dėl esmės, o ne dėl propagandos. Stebina kai kurie propagandiniai argumentai. Nors mes siūlome tik svarstyti prezidento rinkimų tvarkos klausimą, kai kas jau padarė išvadą, kad mes esame pasiruošę daryti tariamą nusikaltimą – keisti rinkimų tvarką. Ir savo poziciją dažnai grindžia visiškai nelogiškais, paviršutiniškais štampais – pvz., kad renkant prezidentą Seime Lietuvoje sumažės demokratijos. Taip išeina, kad Rusijoje, kur prezidentas renkamas tiesioginiais rinkimais, yra demokratijos perteklius, o Vokietijoje, kur prezidentas renkamas ne tiesiogiai, o Bundestage, yra demokratijos deficitas. Ir daugiau tokių štampų dažnai girdime – ir apie protingą, ir sąmoningą rinkėją – taip išeitų, kad net ir tada, kai jis prezidentu išsirenka Paksą. Tik nesuprasi, kodėl tokį sąmoningą rinkėją įstatymų leidėjas bando apsaugoti nuo pagundų parduoti savo balsą, uždraudžiant balsavimą pašte.
Kaip bebūtų keista, rimtose diskusijose dėl “Rusijos sulaikymo strategijos” mažiausiai diskutuojama dėl prezidento rinkimų tvarkos. Žymiai daugiau diskutuojama kitais svarbiais klausimais – ir kokios Europos Sąjungos reikia Lietuvai, – stiprios ir vieningos, ar chaotiškos ir su liberum veto; kaip apginti Lietuvos informacinę erdvę nuo svetimos ir rafinuotos propagandos, kaip sumažinti žmonių nusivylimą. Štai šiais klausimais reikalinga išsami diskusija, reikia iššūkių suvokimo ir reikia sprendimų. To tikimės iš kitų partijų, to tikimės ir iš naujo socialdemokratų lyderio. O prezidento rinkimų tvarkos tikrai nesiūlysime keisti, jeigu matysime, kad kitos partijos tam nepritaria. Tačiau diskutuoti reikia visais klausimais. Ir diskutuoti reikia atvirai ir drąsiai, neleidžiant paviršutiniškai propagandai užgniaužti diskusijų dvasios. Tokias diskusijas tarp partijų artimiausiu metu ir rengsime.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-05-21
Andrius Kubilius yra Tėvynės sąjungos pirmininkas, Seimo vicepirmininkas
