Audronė Simanonytė
Galvojant apie tai, ar yra kokių nors pranašumų, kai ekonomine prasme šalis atsilieka nuo valstybių kaimynių, į galvą ateina viena vienintelė mintis – turbūt tik tada, kai stebint iš tolo sugebama pasimokyti iš tų valstybių patirties ir nekartoti jų klaidų. Deja, Lietuvą kažin ar galime priskirti prie tokių „pasimokančiųjų“. Kitaip kodėl daugybė kitur susikompromitavusių idėjų su tokiu entuziazmu bandomos įgyvendinti pas mus?
Lietuviškoje žiniasklaidoje jau kuris laikas verda aistros dėl vaiko teisių. Žmones jaudina kai kurių Seimo narių pareiškimai, kad, priėmus Vaiko teisių įstatymo pataisas, Lietuvoje (kaip ir daugelyje Vakarų valstybių) tėvai turės visiškai pakeisti požiūrį į vaikų auklėjimą ir nebegalės daryti daugelio dalykų, prie kurių yra įpratę. Bene dažniausiai girdimas nuogąstavimas, kad tokį įstatymą priėmus neklausančiam vaikui sutramdyti tėvai nebegalės „pliaukštelėti per užpakalį“, o be įprastos baimės vaikas gali tapti nevaldomas.
Kad su tokia problema susiduria daugelio Vakarų valstybių tėvai, – jau aišku. Ne be reikalo šalia to, kad džiaugiamasi dėl „apsaugotų vaiko teisių“, jau imama galvoti, kaip apsaugoti tėvų teises. Ne paslaptis, kad kai kur vaikai dėl menkiausios jiems nepatikusios smulkmenos gali iškviesti policiją ir tėvus apskųsti jei ne fiziniu, tai bent jau psichologiniu smurtu. Įprasta situacija - vaikas turi ruošti pamokas, o jis nori žaisti kompiuteriu arba eiti su draugais į kiną. Kaip jį sudrausminti, jei tėvų žodžių jis neklauso? Pasirodo, sudrausminti neįmanoma. Vaiko norai yra jo absoliuti teisė.
Prieš tokias „teises“ pasisako 5 vaikus auginanti Lietuvos Seimo narė Aurelija Stancikienė. Jos manymu, jei tėvams bus atimta galimybė auklėti griežtumu, su kai kuriais vaikais apskritai nebus galima susikalbėti. Žinodami, kad dėl tėvų neklausymo jokių pasekmių nebus, vaikai tėvų gali imti apskritai neklausyti - nuolatos sėdėti prie kompiuterio, nesitvarkyti kambarių, nesimokyti. Jos manymu, toks radikalus auklėjimo taisyklių keitimas - tai dar vienas absurdas, Lietuvai brukamas iš Europos.
Niekas nesako, kad Lietuvoje vaiko teisių situacija yra gera ir kad jos nereikia taisyti. Specialistai pateikia bauginančius skaičius apie fizinį ir psichologinį smurtą šeimose. Tačiau praktika rodo, kad paprastai tokie įstatymai, kokius dabar bandoma priimti, asocialių šeimų (o juk joms jie daugiausiai skirti) net nepaliečia, o paliečia tas, kuriose griežtumas ir atsiranda dėl to, kad vaiku rūpinamasi. Pavyzdys tų valstybių, kuriose vaikas gali apskųsti savo tėvus, rodo, kad tokiu būdu vaikas dažnai ne ginasi, bet pats užsiiminėja psichologiniu teroru ir bando įvesti savo taisykles. O patekę į tokią situaciją tėvai turi labai mažai šansų pasiteisinti. Laimė, Amerikoje kol kas tėvystės teisės iš tėvų dar neatimamos taip greitai kaip Europoje, tačiau patirti nemalonumai įsimena ilgam.
Tačiau ne paslaptis, kad daugelyje Europos valstybių vaiko teisių situacija yra privesta iki absurdo. Pavyzdžiui, Norvegijoje, kuri būtent ir rodo daugiausiai iniciatyvos populiarinant šiuos įstatymus Lietuvoje, vaikų atiminėjimas iš biologinių tėvų – kasdienis ir įprastas dalykas. Tačiau prieš pradėdami priimti svetimas taisykles, Lietuvos Seimo nariai turėtų neužmiršti, kad Norvegijoje tradicinė šeima jau seniai nebėra vertybė, ir ne tik ne vertybė, bet net ir nelabai pageidautina visuomeninio gyvenimo forma. Be to, nereikia užmiršti, kad Norvegijoje (o ir apskritai Skandinavijoje) - bene daugiausiai vienalyčių santuokų pasaulyje ir vis labiau populiarėja „belytė“ žmogaus suvokimo koncepcija. Todėl kažin ar galima aklai kopijuoti įstatymus, nepagalvojant, kad jie priimti kitomis sąlygomis, kitose valstybėse ir greičiausiai - turint tam tikrą tikslą.
Vis garsiau imama kalbėti apie tai, kad masinis vaikų atiminėjimas iš „normalių“ šeimų, o ypač – iš emigrantų, Skandinavijoje toks populiarus būtent dėl ten besikuriančių vienalyčių šeimų, kurios dar neprarado instinkto auginti vaiką. Kaip čia neprisiminsi istorijos, dėl kurios buvo šokiruota visa Lietuva, kai iš vienos lietuvės atimtą vaiką įsivaikino lesbietės. Tačiau čia, pasirodo, tik „senamadžiai“ lietuviai šokiruoti, o Europoje tas jau seniai įprasta. Beje, nei ta lietuvė, nei dauguma kitų šeimų, iš kurių atimami vaikai, toli gražu nėra asocialios smurtininkų šeimos. Tiesiog, kaip pasakoja patys žmonės, ten vaikai atiminėjami labai lengvai, dažniausiai iš nesugebančių apsiginti emigrantų, o tai darančios organizacijos yra labai galingos.
Čia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Norvegijos nafta ir su tuo susijęs staigus finansinis kilimas šiai šaliai labai padeda. Įpratusiai garbinti turtingesnius už save Lietuvai, o ypač jos valdžios atstovams, dažnai bet kas, kas ateina iš turtingosios ir laimingosios (kaip teigiama visose pasaulio suvestinėse) Norvegijos, – jau savaime yra priimtina. Tačiau ar išorinis įvaizdis visuomet yra teisingas? Pastarųjų metų faktai rodo, kad ne visuomet taip. Beje, reikia pabrėžti, kad kas liečia vaikų teises, Norvegijos tarptautiniam įvaizdžiui palaikyti padeda tai, jog pagrindinė šalies kalba nėra anglų ir bet koks skandalas (kas atsitiktų Didžiosios Britanijos ar JAV atveju) nėra tuojau pat išplukdomas į tarptautinius vandenis.
O slėpti Norvegija, pasirodo, tikrai turi ką. Jau prieš kelerius metus, analizuodamas vaiko teisių situaciją pasaulyje, Jungtinių Tautų (JT) Vaiko teisių komitetas (UN Committee on the Rights of the Child) pastebėjo keistą dalyką – kad turtingoje ir puikia žmogaus teisių situacija besigiriančioje Norvegijoje iš tėvų atimama labai daug vaikų. Ši statistika stebino, ir Norvegija buvo pradėta stebėti. Tačiau skaičiai pasitvirtino. Įvertinęs situaciją JT Vaiko teisų komitetas Norvegijai keletą kartų siuntė perspėjimus, prašydamas, kad būtų susirūpinta situacija ir atsakyta į kylančius klausimus. Kaip galima spręsti iš JT sistemoje pateikiamų dokumentų (šie dokumentai viešai nepublikuojami, todėl sunkiai surandami), Norvegija į tokius perspėjimus beveik nereagavo, todėl nenuostabu, kad ir šiandien čia – kaip ir prieš kelerius metus - vaiko teisių situacija panaši.
Prieš mano akis – JT Vaiko teisių komiteto 2009 m. sausio 25 d. dokumentas (http://www.crin.org/docs/critical-comments-to-norway-fourth-periodic-report-to-the-un-committee-on-the-rights-of-the-child-2008.pdf), kuriame nepriklausomos Norvegijos vaiko teisių organizacijos išreiškia susirūpinimą vaiko teisių situacija šalyje ir teigia, kad dabar čia egzistuojanti „Vaiko apsaugos sistema“ (Child protection system) pažeidžia JT Vaiko teisių konvenciją ir prigimtinę kiekvieno vaiko teisę gyventi savo šeimoje.
Čia pateikiamas dokumentas – labai ilgas ir komplikuotas, jį smulkiai išanalizuoti reikėtų atskiro tyrimo. Akivaizdu viena: kaip rodo statistika, Norvegijoje veikia labai stipri vaikų iš tėvų atiminėjimo sistema, ir ši šalis turėtų būti paskutinė, iš kurios Lietuva mokintųsi vaikų „teisių“. Kaip pernai amerikiečiams, bandžiusiems papriekaištauti dėl žmogaus teisių pažeidimų Kinijoje, Kinijos vadovai pasakė - pirmiausia susitvarkykite savo darže, tada galėsite mus mokyti. Žinoma, negalima lyginti šių dviejų atvejų, kaip ir žmogaus teisių pažeidimų lygio Kinijoje bei JAV, tačiau paprastai norisi, kad mokytojas būtų be nuodėmės, kokia jokiu būdu nėra Norvegija.
Kaip praneša Norvegijos statistikos departamentas, pastarąjį dešimtmetį šalyje iš tėvų atimamų vaikų skaičius nuolat auga. 2007 metais iš tėvų atimta 7 709 vaikai, 2008 m. - 7 877, 2009 m. - 7 787, 2010 m. - 8 073, 2011 m. - 8 485. Vien 2011 metais, palyginti su 2010 m., atėmimų padaugėjo 5 proc. Iš viso 2011 metais Norvegijoje su vaiko teisų apsaugos sistema problemų turėjo 52 000 šeimų. Kasmet auga ir šioje sistemoje dirbančių darbuotojų skaičius. Jų 2011 m., palyginti su 2010-aisiais, padaugėjo 14 proc. Tiek pat darbuotojų padaugėjo ir nuo 2009 iki 2010 metų. Kasmet biudžeto išlaidos vaiko teisų apsaugos organizacijoms Norvegijoje padidėja 1 milijardu kronų. Jeigu atiminėjamų iš tėvų vaikų skaičius augs tokia tvarka, Norvegijoje greitai ne savo šeimoje gyvens kas penktas vaikas.
Kokios yra šio reiškinio priežastys – toli ieškoti nereikia. Vien ką sako faktas, kad svetimą vaiką įsivaikinusi šeima Norvegijoje kas mėnesį gauna 26 000 kronų atlyginimą, mokamas atostogas, lėšų, reikalui esant, padidinti gyvenamąjį plotą, pašalpas papildomo automobilio įsigijimui ir t. t. Iš atimamų vaikų „maitinasi“ ir didėjantis vaiko apsaugos sistemos darbuotojų būrys, ir vis gausėjančios vienalytės šeimos, nenorinčios atsisakyti tėvystės džiaugsmų. Taigi, pasirodo, kad problemų turi ir Norvegija. Tačiau kodėl šios su savo problemomis nesusitvarkančios šalies įstatymus bandoma nukopijuoti Lietuvoje?
