Prezidentas Valdas Adamkus, grįžęs iš ES viršūnių pasitarimo Briuselyje, džiaugėsi: derybos buvo sunkios, nuomonės įvairavo, tačiau išvados pasigėrėtinos – Miuncheno pakartojimas išvengtas. Šaunu, bet kažin, ar taip iš tikrųjų bus?
Rugsėjo pirmąją ES sostinėje susirinkę pasitarti šiai Sąjungai priklausančių valstybių vyriausieji vadovai Rusijos veiksmus Gruzijoje priėmė kaip karinį išpuolį prieš nepriklausomą valstybę, juos pasmerkė, pareikalavo sustabdyti ir Rusijos karines jėgas iš Gruzijos tuojau pat išvesti.
Suprantama, tai aiški priešingybė Antrojo pasaulinio karo išvakarėse įvykusiai garsiajai Anglijos – Vokietijos vadovų konferencijai Miunchene, kur Didžiosios Britanijos premjeras Neville Chamberlainas pardavė Vokietijos diktatoriui Adolfui Hitleriui praktiškai visą Vidurio Europą, neva taip bandydamas sustabdyti Hitlerio ruošiamą karą. Nepasisekė, karas įvyko, o ši konferencija pasauliui liko žinoma kaip pats gėdingiausias politinis – diplomatinis įvykis.
Kažin kokį vardą gaus šis Europos aukštųjų pasitarimas Briuselyje, kurį Adamkus įvardijo kaip priešingybę Miunchenui. Trečiadienį, rugsėjo trečiąją, Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, irgi smerkiančią Rusijos karinius veiksmus Gruzijoje ir reikalaujančią išvesti kariuomenę. Žymūs ES ir JAV vadovaujantieji politikai lankosi sostinėje Tbilisyje, pareikšdami jų atstovaujamų valstybių bei organizacijų paramą gruzinams. Per rusų karinius išpuolius sugriautam turtui atstatyti JAV žada paskirti milijardą dolerių paramos ir 750 milijonų dolerių paskolinti. Paramą skyrė ir Lietuvos Vyriausybė, ją organizuoja ir privatūs žmonės bei įvairios grupės. Žodžiu – Gruziją užjaučia ir remia beveik visas laisvasis pasaulis, nepritaria Maskvai ir dėl to ją supykdęs Aleksandras Lukašenka. ES ir JAV pabrėžia remiančios Gruzijos valstybės vientisumą, tiksliau, jai priklausančių žemių neliečiamumą. Ko daugiau šiuo atveju ir reikėtų? Tik kad Rusija šiems ES ir NATO reikalavimams paklustų ir jų nutarimus bei rezoliucijas vykdytų? Bet ar ji taip darys?
Čia pats didysis klausimas, lyginant Briuselį su Miunchenu. Ir kas toliau, kaip prieš dvi savaites šioje skiltyje jau klausiau, jeigu Maskva į juos numos ranka? O taip gali ir būti. Gruzijos aplinkoje esančios Rusijos kariuomenės vadas rugpjūčio 23 d. pranešė, kad visos jo vadovaujamos karinės pajėgos iš Gruzijos pasitraukė, Rusijos generalinio štabo vado pavaduotojas gen. Anatolijus Nogovicynas žinią patvirtino, tačiau viename iš svarbiųjų Gruzijos (Počio) uoste keli tūkstančiai rusų karių tebetupi ir šiandien. Jie nesitrauks. Čia jie – taikdariai, sako Kremlius. Ar ES ir NATO juos iš ten išvys? ES aukšti pareigūnai Jose Manuelis Barroso, Javieras Solana ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy rugsėjo 8 d. vyks į Maskvą ir Tbilisį patikrinti, kaip Rusija įsipareigojimų laikosi. Ir ką darys, jeigu ras kitaip?
KGB išmiklinti Kremliaus dabartiniai vadovai „pateisinamuosius“ atsakymus turės. Jie jau ir dabar aiškūs, prezidento Dmitrijaus Medvedevo įvardyti Rusijos užsienio politikos penkiuose principuose. Vienas iš jų, būtent ketvirtasis, Gruzijoje dabar ir vykdomas. Jame teigiama: Rusija gins savo piliečių interesus, nepaisant, kur tie piliečiai gyventų. „Visi turi žinoti, jog tie, kas prieš juos vykdys išpuolius, susilauks atsako“, – kirto Rusijos vadovas, teisindamas karinius veiksmus Gruzijoje.
Štai čia ir vienas iš tokių atsakymų. Kodėl Maskvai taip nesielgti, nors ir girdint jos adresu tokius kietus žodžius? Nes jie – tik žodžiai. Žodžiai, apie kuriuos šioje skiltyje kalbėjau jau prieš dvis savaites. Kol kas – nė kokių veiksmų. Net ir menkiausios sankcijos. Vienintelis veiksmingas prieš Rusiją nukreiptas nutarimas sustabdyti derybas dėl Rusijos naujos sutarties su ES, kol ši neišves savo karių iš Gruzijos, Maskvai mažai ką reiškia. Tuo labiau, kai ji tikra, kad po pusmečio ir jis dings. ES vadovų sprendimas – Rusijos diplomatijos pergalė, sako Rusijos Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pavaduotojas Leonidas Sluckis. ES viršūnių susitikime buvo daug jausmingų ir kraštutinių pasiūlymų, tačiau sveikas protas laimėjo, teigia išvadomis patenkintas, sankcijų tikrai tikėjęsis Vladimiras Putinas. Pasak jo, nė vienas iš dabar Gruzijoje esančių rusų karių nebepasitrauks. Tai kur čia tas Miuncheno pasikartojimo išvengimas, taip pradžiuginęs Prezidentą Adamkų? Iš Kremliaus vadovų nusiteikimo sprendžiant, tai bent ketvirtadalį, o gal net ir pusę to „Miuncheno pasikartojimo“ laimėjo Medevedevo – Putino duetas. Tad ar ne dėl to ir toks visuotinas Rytų Europos sujudimas? Ką toks Maskvos iššokimas, pirmas ginkluotas išpuolis užsienyje po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, žada Lietuvai?
Gero tai tikrai nieko. Bet ką ir kiek blogo? Neapsirikime, kaip apsiriko nė kokiam blogiui nepasiruošusi aštuonioliktųjų metų Nepriklausomos Lietuvos vadovybė, nors jam pajusti pavyzdžių irgi pakako. Tačiau šiandien Gruzija – mums jau per daug akivaizdžiai pirštu duriantis pavyzdys. Bet tuojau pat tenka apgailestaujant pasakyti, kad ir ne visa šiandienės Lietuvos vadovybė, kaip ir anoji 1939–1949 metais, jį suvokia. Vargu ar Prezidentui Valdui Adamkui vertėtų liaupsinti Briuselio pasitarimą, įvardijant jį kaip išvengimą antrojo Muencheno, kai juo patenkinta Maskva, taip pat, kaip po Hitlerio pasitarimo su N. Chamberlainu buvo patenkintas Berlynas.. Tačiau ar begali būti kvailesnis pasakymas už tokioje pat valstybės pakopoje stovinčio Seimo pirmininko Česlovo Juršėno, viešai teigusio, kad Rusija Lietuvos neokupuos, nes nebe tie laikai ir tai rodo jo turimi dokumentai ir instrumentai.
Tik labai menkai nusituokiantis valstybės pareigūnas gali taip neatsakingai kalbėti prieš tautą, nepriimdamas dėmesin, kad dalis jos net ir tokia kvailyste gali patikėti. Kur tokiam svaičiojimui pagrindas? Negi jis negirdėjo nė paskiausių JAV ir Europos žymių politikų bei kariškių balsų, siūlančių Lietuvai susirūpinti savo gynyba. Apie Rusijos pavojų Lietuvai kalbėjo jau prieš dvi savaites šioje skiltyje minėtas pasaulinio garso politikas Zbignevas Bzrezinskis, JAV ambasadorius Lietuvai Johnas Cloudas, pasaulyje žinomas JAV strategas Fredas Kaganas, šiomis dienomis Baltijos valstybėse lankęsis NATO pajėgų vadas generolas Egonas Rammsas, minėdamas ir šios karinės organizacijos savo narių gynimo planus, į kuriuos įeina ir Baltijos valstybės. Rusijos pavojaus neįžiūri tik Seimo pirmininkas Č. Juršėnas ir aiškiai per anksti džiaugiasi Rytų Europą nuo antrojo Miuncheno neva išgelbėjusia Briuselio konferencija Valdas Adamkus.
Deja, toks pavojus yra, ir jis dar padidėjo Rusijai pabandžius Vakarų atsparumą Gruzijoje ir parodžius jų silpnumą. Nors keturiasdešimtųjų metų laimikio Maskva ir nenugrobė, bet Gruzijoje jau stiprią pėdą įspaudė ir, kaip Briuselio konferencija parodė, ji ten ir pasiliks. Jeigu Vakarai nė tiek negali apginti, Lietuva turi labai rimtai susirūpinti.
