Pekine įsivažiuoja olimpinės varžybos. Antidemokratinio Rytų milžino veiksmai Tibete, prieš keliolika metų sušaudytų studentų prisiminimai Lietuvos Olimpinio komiteto vadams nesukelia nieko kito, išskyrus kabinetinę baimę, kad lietuviai sporto aikštelėse gali pajusti pilietinio solidarumo jausmus su viso pasaulio pavergtaisiais. Aišku, kompartijos instruktoriaus mentalitetas veikia stipriau, nei savo vergovės traumas menančios visuomenės balsas.
Rusai žirglioja Gruzijoje, informacinio karo manevrais bandydami pridengti paskutinės kolonijinės imperijos užkariavimo tradicijas. Olimpinės žaidynės tik graikų mitologijoje buvo paliaubų metas. Lietuvos Vyriausybės vadas po Nidos teniso mačų su rusų ambasados sveikuoliais jau mojuoja olimpiečių rikiuotėms tolimoje Kinijoje, nors Lietuvos užsienio reikalų ministras stebi kitokius vaizdus Kaukaze. Tai taip pat varžybos, tik kruvinos. Maskvoje pradėjo reziduoti kaip tyčia bejėgis naujasis Lietuvos respublikos ambasadorius - tikras valstybininkų darbo galvosūkis.
Viešoje erdvėje komentarai apie Pekino olimpinio kaimelio bendrabučius. Atidarymo linksmybių blėniai ir plepalai LRT. Pajūryje desperatiškos nuobodžių akių linksmybės, naujiesiems šou - politikams repetuojant būsimus mitingus. Lietuvos televizijos reportažas iš kito teniso turnyro Vilniuje, verčiantis Lietuvos Respublikos Prezidentą, kuris (ačiū Dievui, neatostogauja) sėkmingai atsispyrė pagundai dalyvauti Pekino olimpinių žaidynių atidaryme, komentuoti rusų agresiją Gruzijoje teniso sirgalių ovacijų fone.
(... Mes galime būti tiktai žmonės su nešvaria sąžine, arba - pasaulio sąžinė. Komfortas neįmanomas. Lietuvių tautai padaryta skriauda yra tiktai tada skriauda, jei ji įrašyta į skriaudžiamosios žmonijos lapus. Ir mes - tos kovos prisaikdinti liudininkai. Lietuviškoji laisvės kova įgyja prasmės tik tada, kai lietuvis negali jos atskirti nuo kalvarijos, kuria visa žmonija eina į laisvę.- rašė mąstytojas ir rezistentas Algirdas Julius Greimas savo straipsnyje Nerami sąžinė. Tai buvo prieš keturias dešimtis metų, 1958-siais...)
Du kartus nesugebėjęs išsiskirstyti (pasileisti) Lietuvos Respublikos Seimas - bent jau dauguma jo narių - atostogas suprato kaip naujų rinkimų pradžią. Neužteko ryžto priešlaikiniams rinkimams, tačiau neabejotinai imtasi priešlaikinės rinkiminės kovos manevrų, kurie nuo oficialiosios rinkiminės-agitacinės kampanijos tik tuo ir skiriasi, kad trunka ilgiau ir nereikia atsiskaityti už panaudotas lėšas. Žmonių linksmintojų partija gali išbandyti savo vaidmenis it per Romos gaisrą. Seimo pirmininkas skaičiuoja, kad per rinkimus parlamentarams užteks dirbti vieną dieną per savaitę. Naujos kadencijos Seimas imsis darbų kur nors lapkričio viduryje. Nuo liepos pabaigos iki lapkričio vidurio - štai toks plūduriuojantis sezonas laukia tautos, tikinčios, kad turi savo veiksnią atstovybę. O gal viskuo - ir pasirengimu artėjančiai krizei, ir nauju biudžetu, ir politiniais visų nepermatomų tarnybų uždaviniais - pasirūpins nepakeičiamieji „valstybininkai“?
Štai dėl ko verta klausti, ar ne laikas baigtis vasarai, atostogoms, dviračių ir baidarių žygiams. Gal Seimas imtųsi dar bent vienos ir šiokią tokią prasmę turinčios komisijos, paskutines sveiko proto ir politinės sąžinės atsargas paskutiniais savo kadencijos mėnesiais sutelkęs antikrizinių, antiinfliacinių, „saulėlydžio“, visuotinio taupymo veiksmų svarstyboms. Jei ne - tai dabartiniai Seimo nariai turėtų bent atsisakyti dalyvauti rinkimuose, nekirsdami šakos, ant kurios visi sėdi. Tada tikrai paaiškėtų - po mūsų, kad ir tvanas...
