Nuo 1990 metų liepos 6-osios švenčiama kaip Mindaugo karūnavimo diena. Tačiau istorijos šaltiniuose nėra tiesioginių duomenų apie tikslią Mindaugo karūnavimo datą. Liepos 6-ąją geriausiu atveju būtų galima laikyti hipotetine data, bet įsigilinus į šaltinius aiškėja, kad tai – iš esmės nepatikima hipotezė. Jeigu ir galima būtų kalbėti apie tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą, ją galima būtų sieti su birželio 29-ąja – Petrinėmis.
Iš kur atsirado liepos 6-osios data?
Liepos 6-osios datą sugalvojo istorikas Edvardas Gudavičius. Pirmą kartą ši data viešai buvo paskelbta 1989 m. pasirodžiusioje jo knygoje „Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje“. Jau kitais metais pradėta ją švęsti, o 1990 m. spalio 25 d. priimtas valstybinių švenčių įstatymas įteisino liepos 6-ąją kaip Mindaugo karūnavimo ir Valstybės dieną.
Kokie gi šios datos autoriaus argumentai? Suteikime žodį pačiam E. Gudavičiui: „Žemaitijos dovanojimo akte, toje vietoje, kur sakoma, kad tai įvyko Mindaugą vainikuojant, nurodomas liepos mėnuo, bet neįrašyta diena. Formuliaras reikalavo, kad karūnacija vyktų sekmadienį. 1253 m. liepos mėnesio sekmadieniai buvo 6, 13, 20 ir 27 dienomis. Mindaugo dovanojimą Inocentas IV patvirtino 1253 m. rugpjūčio 21 dieną. Kelionė iš Pabaltijo į Italiją tais laikais trukdavo 5 savaites, be to, dar kelių dienų reikėjo iš Lietuvos parvykti į Rygą. Taigi karūnacija galėjo įvykti tik liepos 6 (bent jau 13) dieną“ (Gudavičius E. „Lietuvos europėjimo keliais“, Vilnius, 2002, p. 336).
Abejonės
Atidžiau pasigilinus į E. Gudavičiaus argumentus, abejonių sukelia esminiai jo teiginiai:
1. Ar tikrai 1253 m. liepos mėnesio data nurodoma toje vietoje, kurioje kalbama apie Mindaugo karūnavimą?2. Ar tikrai karūnacijos vykdavo sekmadieniais?3. Ar tikrai kelionė iš Rygos į Italiją trukdavo 5 savaites?
Pabandykime atsakyti į kiekvieną klausimą atskirai.
Kas datuojama 1253 m. liepos mėnesiu?
1253 m. liepos mėnesiu datuotas Mindaugo dokumentas, kuriuo jis Vokiečių ordino Livonijos šakai dovanoja kai kuriuos žemaičių ir jotvingių valsčius. Šio dokumento istorija paini ir kelia daug neaiškumų. Dokumentas iki mūsų dienų neišliko – jis žinomas tik iš dviejų XIX a. publikacijų: sutrumpintos Ernsto Hennigo 1815 m. publikacijos, pagrįstos dabar nežinomu imperatoriui Karoliui IV darytu nuorašu, ir Friedricho Georgo von Bunge 1853 m. publikacija, kurioje tekstas perteiktas be sutrumpinimų, bet nežinia kuo remiantis, nes publikacijos autoriaus nuoroda į Rygos archyvo fondus, kaip vėliau paaiškėjo, buvo klaidinga.
Šiuo metu žinomi septyni labai panašaus Mindaugo dokumento nuorašai (anksčiausias – darytas 1352 m. Rygoje), bet šis dokumentas datuotas 1257 metais (nenurodant mėnesio ir dienos), o jo santykis su 1253 m. liepos mėnesiu datuotu Mindaugo aktu nėra aiškus. Henrikas Lowmianskis manė, kad tai – to paties 1253 m. liepos mėnesio akto nuorašas, tik su klaidingai nurašyta data, nes jo turinys beveik identiškas pastarajam.
1253 m. liepos mėnesiu datuoto akto turinys (pagal F. G. Bunge publikaciją) yra toks:
„Mindaugas, Dievo malone Lietuvos karalius ir t. t. Kadangi iš Dievo įkvėpimo malonės mūsų mylimųjų Kristuje Vokiečių namų Livonijoje magistro ir brolių patarimu iš pagonybės tamsybių buvome pašaukti į Jėzaus Kristaus Bažnyčios šviesą ir atgimėme per krikšto vandens malonę, taip pat švenčiausiasis tėvas ir mūsų viešpats popiežius Inocentas Ketvirtasis, mūsų asmenį, karalystę ir visas valdas pavesdamas Apaštalų Sosto priklausomybei ir globai, savo valdžios galia mus liepė karūnuoti karaliumi visos Lietuvos ir visų žemių, kurias su Dievo šlovės parama jau išplėšėme iš pagonių rankų arba pajėgsime išplėšti ateityje, idant pagirtinai būtų galima baigti tai, kas mūsų buvo pradėta, ir tvirta ranka sugebėtume atremti maištaujančius prieš tikėjimą bei mūsų karalystės griovėjus, pamatėme, kad mums būtina minėto magistro ir brolių pagalba, kurią jie ir patys, davę priesaiką, tvirtai pažadėjo mums suteikti, kaip tai išsamiau išdėstyta šiuo reikalu surašytuose jų raštuose. Ir nors minėtų ordino brolių kariuomenė yra įkurta prieš tikėjimo ir Bažnyčios griovėjus, ir jie patys yra pasiruošę suteikti savo pagalbą veikiau mums nei kitiems krikščionims, kad būtų atremti tikėjimo priešai, be jokių įsipareigojimo saitų, pakankamu atlygiu sau laikydami amžinąjį gyvenimą, bet idant galėtų, teikdami mums pagalbą, veiksmingiau įvykdyti savo įsipareigojimą, kuris mums šiose naujose aplinkybėse labai reikalingas, su savo paveldėtojų pritarimu suteikėme jų namams žemiau išvardytas žemes laisvai ir nekliudomai valdyti per amžius, su sąlyga, kad minėti broliai asmeniškai ir su savo žmonėmis, savo lėšomis, materialiuoju kalaviju, pagalba ir patarimu amžinai tarnautų mums ir mūsų karalystės teisėtiems įpėdiniams prieš mūsų ir tikėjimo priešus. Savo ruožtu mes ir mūsų įpėdiniai tokiu pat būdu dėl visko įsipareigojame minėtiems broliams. O žemių vardai yra šie: pusė Raseinių, pusė Laukuvos, pusė Betygalos, pusė Ariogalos, pusė Dainavos, visi Kuleiniai, visa Karšuva, visi Kražiai, visa Nadruva, visi Veisiejai (Weyze), visi kiti Veisiejai (Weyse), visi Vangiai. Šio dalyko paliudijimui liepėme šį raštą sutvirtinti savo antspaudu. Sutariant šiuos dalykus dalyvavo: ponas Kulmo vyskupas, minėtų brolių magistras Andrius ir jo broliai Andrius, Jonas, taurininkas, Ziteras, stalininkas, ir Teodorikas Hazendorfas, iš dominikonų – brolis Sinderamas, iš pranciškonų – brolis Adolfas ir jų konfratrai ir daugelis kitų. Duota Latavoje (Lettowia), mūsų dvare, 1253 Viešpaties metais, liepos mėnesį.“
Iš dokumento turinio aiškiai matome, kad Mindaugo karūnavimas su šio dokumento išdavimo data nėra siejamas. Dokumento naracijoje primenamas Vokiečių ordino vaidmuo krikštijant ir karūnuojant Mindaugą yra žemių dovanojimo priežastis. Tačiau iš to tegalime spręsti, kad šio akto išdavimo metu Mindaugas jau buvo karūnuotas. Tiesą sakant, tais pačiais žodžiais Mindaugo krikštas ir karūnavimas primenamas ir vėlesniuose Mindaugo dovanojimų aktuose – 1255, 1257, 1259 ir 1260 m., taigi tiesioginio ryšio su Mindaugo karūnavimo data jie nenurodo.
Vis dėlto galima sutikti, kad pirmasis Mindaugo donacinis aktas galėjo būti susijęs su Mindaugo karūnavimo laiku ir vieta. Bent jau Mindaugo karūnavimo metus patvirtina ir kitas dokumentas – 1253 m. datuota laisvos prekybos privilegija Rygos pirkliams, kurioje, nors ir nenurodytas mėnuo bei diena, bet pažymėta, kad ji suteikta „dieną, kai garbingojo tėvo pono Henriko, Kulmo vyskupo, ranka ir švenčiausiojo mūsų tėvo ir pono Inocento, vyriausiojo vyskupo, valdžios galia, patepti šventu aliejumi, buvome pakelti Lietuvos karaliumi ir užsidėjome karaliaus karūną“.
Nelabai tikslus Eiliuotosios Livonijos kronikos pasakojimas (jame Mindaugo krikštas 1251 m. ir karūnavimas 1253 m. aprašomas kaip vienas įvykis) sieja žemių užrašymą su Mindaugo karūnavimu. Taigi žemių užrašymo ir Mindaugo karūnavimo datos iš tiesų turėtų būti artimos, nors ir nėra pagrindo jas visiškai sutapatinti. Taigi sutikdami, kad 1253 m. rugpjūčio 21 d. popiežiaus jau patvirtintas aktas galėjo būti sudarytas tik liepos pradžioje, negalime atmesti galimybės, kad Mindaugas galėjo būti karūnuotas ir birželio mėnesį, ypač jo pabaigoje.
Ar valdovai būdavo karūnuojami sekmadieniais?
Teigdamas, kad karaliai būdavo karūnuojami sekmadieniais, E. Gudavičius rėmėsi XII a. Vokietijos imperatorių ir karalių karūnavimo formuliarais, bet nepasidomėjo realia karūnavimo praktika. Peržiūrėjus XI–XIII a. Vokietijos karalių ir imperatorių karūnavimo datas, aiškėja, kad su sekmadieniais sutapdavo anaip tol ne visos karūnavimo dienos, o pasirenkami sekmadieniai dažnai nebūdavo eiliniai.
Kai kuriais atvejais karūnavimui būdavo pasirenkamos svarbių bažnytinių švenčių dienos, bet ne sekmadieniai (pvz., Konradas II karūnuotas 1024 m. rugsėjo 8 d., o Pilypas Švabas – 1198 m. rugsėjo 8 d. – abu antradieniais, per Šilines, Henrikas VI – Vokietijos karaliumi – 1169 m. rugpjūčio 15 d., penktadienį, per Žolinę, o Sicilijos karaliumi – 1194 m. gruodžio 25 d., šeštadienį, per Kalėdas).
Keliais atvejais karūnavimo diena nesutapo nei su svarbia bažnytine švente, nei su sekmadieniu (Frydrichas Barbarosa imperatoriumi karūnuotas 1155 m. birželio 18 d., šeštadienį, o Rudolfas Habsburgas karaliaus karūną užsidėjo 1273 m. spalio 24 d., antradienį). Tokie atvejai nedažni ir kartais galėjo būti kokių nors iš pirmo žvilgsnio nepastebimų motyvų pasirinkti mažiau reikšmingą dieną (pvz., Henrikas II imperatoriumi karūnavosi 1014 m. vasario 14 d., penktadienį, – gali būti, kad taip jis pagerbė savo asmeniškai pažinotą šventąjį, 1009 m. vasario 14 d. (http://www.omni.lt/index.php?base/z_338529) Lietuvos ir Rusios pasienyje žuvusį šv. Brunoną).
Daugelis to meto Vokietijos karalių ir imperatorių karūnavimo dienų iš tiesų sutapo su sekmadieniais ir beveik pusė jų buvo ne eiliniai sekmadieniai, o sutampantys dar ir su kitomis bažnytinėmis šventėmis – Velykomis, Sekminėmis, Verbų sekmadieniu, Visų šventųjų diena (tą dieną, beje, karūnavosi Mindaugo amžininkas, antikaralius Vilhelmas 1248 m.) ar svarbesnio šventojo diena. Pavyzdžiui, Albrechtas II Habsburgas Čekijos karaliumi karūnavosi 1438 m. birželio 29 d., kuri buvo ir sekmadienis, ir apaštalų Šv. Petro ir Povilo diena. Šis atvejis paminėtinas dėl to, kad yra viena iš artimiausių analogijų galimai Mindaugo karūnavimo datai.
Ar kelionei pas popiežių pakako 5 savaičių?
1253 m. liepos mėnesiu datuotą Mindaugo donaciją popiežius Inocentas IV patvirtino jau 1253 m. rugpjūčio 21 d. Asyžiuje išduota bule. Kaip matėme, E. Gudavičius skaičiuoja taip: „Kelionė iš Pabaltijo į Italiją tais laikais trukdavo 5 savaites, be to, dar kelių dienų reikėjo iš Lietuvos parvykti į Rygą“. Jeigu prie 1253 m. liepos 6 d. pridėtume 5 savaites, gautume rugpjūčio 10 d., taigi laiko lyg ir pakaktų, ir dar „kelios dienos“ (tiksliau, pusantros savaitės) kelionei į Rygą liktų. Matyt, vadovaudamasis tokiais skaičiavimais, E. Gudavičius neatmeta galimybės, kad Mindaugas galėjo būti karūnuotas ir kitą sekmadienį, t.y. liepos 13 dieną.
Bet kuo pagrįstas teiginys, kad kelionė trukdavo būtent 5 savaites? E. Gudavičius niekur nenurodo savo šaltinių, bet toje pačioje knygoje „Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje“, kurioje pirmą kartą paskelbta liepos 6-osios data, ryšium su kitomis problemomis rašo konkrečiau: „Žinia iš Prūsų iki Romos ėjo apie 5 savaites“ (p. 84). Šį teiginį jis remia nuoroda į lenkų istoriko J. Powierskio straipsnį. Taigi čia jau kalbama ne apie abstraktų „Pabaltijį“, o apie Prūsiją. Betgi kelias iš Lietuvos per Rygą turėjo būti gerokai ilgesnis.
Nesigilindami į šias peripetijas, imkime konkretų pavyzdį. 1260 m. liepos 13 d. Vokiečių ordiną ištiko katastrofa: žemaičiai Kurše, prie Durbės (dabartinėje Latvijos teritorijoje), visiškai sumušė jungtinę prūsiškosios ir livoniškosios Vokiečių ordino šakų kariuomenę. Tai sukrėtė pačius Ordino valdžios pagrindus – netrukus prasidėjo Didysis prūsų sukilimas. Vokiečių ordinas skubiai šaukėsi popiežiaus pagalbos, kuris jau 1260 m. rugsėjo 9 d. paskelbė kryžiaus žygį Vokiečių ordinui paremti. Aišku, kad šiuo atveju reikėjo skubėti susisiekti su popiežiumi kuo greičiau. Suspėta per 8 savaites ir 2 dienas.
Jeigu atskaičiuotume tiek pat laiko atgal nuo 1253 m. rugpjūčio 21 d., kai popiežius patvirtino Mindaugo donaciją, tai gautume birželio 24 dieną. Tai ne visai sutampa su 1253 m. liepos mėn. Mindaugo donacinio akto data. Aiškinti tai galima įvairiai, bet jei aktas ir liepos mėnesio, tai jis turėjo būti patvirtintas pačioje liepos pradžioje – kitu atveju nebebūtų spėta apie jį pranešti popiežiui iki rugpjūčio 21 d. Pati karūnacija tokiu atveju negalėjo įvykti vėliau kaip birželio mėnesį.
Birželio 29 diena, Petrinės
Iš tiesų birželio pabaiga Mindaugo karūnavimo iškilmėms labai tinkama, nes birželio 29-ąją švenčiama svarbi bažnytinė šventė – Šv. Petro ir Povilo diena. Įdomu, kad 1253 m. ši šventė sutapo su sekmadieniu. Būtent šią „dvigubai šventą“ dieną Mindaugas ir galėjo pasirinkti savo karūnacijai. Kadangi Mindaugo padėtis dar nebuvo tvirta, karūnacijos iškilmės turėjo ideologiškai sustiprinti jo valdžią, buvo svarbu ir tinkamai parinkti datą.
Petrinės labai gerai derinosi su Mindaugo karūnavimo ideologinėmis aplinkybėmis. Juk priimdamas iš popiežiaus karūną, Mindaugas pripažino save jo globotiniu, pasidavė į jo vasalinę priklausomybę, kuri šiuo atveju buvo formali, bet ideologiškai saugojo Mindaugo valdas. Popiežius Inocentas IV dar 1251 m. liepos 17 d. bulėmis priėmė Mindaugą į savo globą, arba, kaip buvo rašoma popiežiaus bulėse, „Šv. Petro teisėn ir nuosavybėn“. Būtent šis pasidavimas Šv. Petro sosto globai turėjo būti pabrėžtas, karūnavimo diena pasirenkant Petrines.
Skubotai Mindaugo karūnavimo diena paskelbta liepos 6-oji, žinoma, gali būti vertinama kaip simbolinė Mindaugo karūnavimo diena. Norint prisiminti Mindaugo epochą, ne taip jau svarbu, ar tai padarysime savaite anksčiau, ar vėliau. Tačiau, kaip ir kiekvienas skubotas sprendimas, ši data kelia tam tikrų problemų.
Galima sakyti, kad moksliniu požiūriu ši hipotezė, deja, nepasitvirtino. Iš esmės 1253 m. liepos 6-osios datos negalima naudoti nei vadovėliuose, nei mokslinėse ar populiariose Lietuvos istorijos apžvalgose, nes ji yra klaidinanti. Tačiau jos išpopuliarinimas per valstybiniu mastu švenčiamą šventę neišvengiamai lemia, kad ji patenka ir į mokslinę, informacinę bei mokomąją literatūrą kaip tikras faktas.
Taip bet kokie realios istorijos tyrinėjimai šiuo atveju pastatomi prieš įvykusį faktą: liepos 6-oji tarsi jau visuotinai priimta, ir kovoti su ja – tas pats kaip pūsti prieš vėją. Kartu lyg ir nesinorėtų kovoti su tokia švente: juk, šiaip ar taip, tai yra gera vasaros šventė, per kurią visuomenei suteikiama proga priminti senąją Lietuvos istoriją.
Žinoma, geriausia būtų švęsti ne hipotetinę, o tikrai žinomą datą. Tokia galėtų būti 1251 m. liepos 17-oji, kai popiežius leido karūnuoti Mindaugą. Iš esmės tada katalikiškos Europos politinėje sistemoje ir buvo oficialiai įkurta Lietuvos karalystė. Ši data yra tikra, gerai žinoma iš popiežiaus bulių, jos nereikia rekonstruoti. Bet ir švenčiant liepos 6-ąją galima nenukrypti nuo istorinės tiesos – reikėtų tik gerai įsisąmoninti šios datos sąlygiškumą ir nelaikyti jos tokiu faktu, kuris perkeliamas į vadovėlius. Liepos 6-oji – tai simbolinė data šių dienų kalendoriuje, o ne chronologinėje istorinių įvykių lentelėje.
Kitus šio autoriaus straipsnius rasite čia (http://www.istorija.net/publicistika/).
