Atrodo, kad artėjant šventėms Europos Sąjungos (ES) lyderiai sugebėjo sau ir visoms šalims narėms šiaip ne taip padaryti dovanėlę. Beveik visus metus itin audringas diskusijas kėlusi 2007-2013 metų ES finansinė perspektyva pagaliau buvo patvirtinta, nors pastarojo meto britų pasiūlymai ir reakcijos į juos leido galvoti, kad Naujuosius metus ES pasitiks finansinėje nežinomybėje.
Atsižvelgiant į visas komplikacijas, susijusias su būsimu ES biudžetu, galima teigi, kad naujosios perspektyvos patvirtinimas visų pirma yra didelis politinis pačios ES laimėjimas. Išaugęs narių skaičius, kuris gerokai pakeitė įmokų ir išmokų ES balansą, ir savotiškas Didžiosios Britanijos priešiškumas daugeliui naujųjų narių, tikrai galėjo sugriauti ir šį paskutinį besibaigiančių metų politinį ir ekonominį ES projektą.
Tačiau reikia pripažinti, kad po 2004 metų plėtros euforijos, 2005-ieji ES atnešė daugiau politinių nusivylimų ir problemų nei džiaugsmo, kuriuo būtų galima pasidalyti Kalėdų išvakarėse. Ko gero, šie metai buvo pirmieji po 1992 metų Mastrichto sutarties pasirašymo, kai ES susidūrė su rimtomis tiek ekonominės, tiek ir politinės raidos kliūtimis. Galima prisiminti ne vien itin komplikuotai vykusias derybas dėl būsimos finansinės perspektyvos. Šiemet ES viduje pasigirdo aiškūs signalai, kad kažin ar ji bus pajėgi įgyvendinti sau pačiai susikurtą Lisabonos strategiją. Ką jau kalbėti apie Prancūzijos ir Olandijos dėka numarintą Sutarties dėl Konstitucijos Europai projektą, kuriam sukurti taip pat buvo padėta itin daug techninių ir derybinių pastangų.
Kitaip tariant, šie besibaigiantys metai tapo lyg savotiškų, galbūt pernelyg didelių ES politinių ir ekonominių ambicijų prastoko derliaus rinkimu, kuris, be to, dar siejosi ir su sudėtingais politiniais procesais kai kuriose ES narėse. Vokietijoje ilgą laiką tvyrojo nežinomybė dėl valdančiosios koalicijos. Tačiau dabar naujoji kanclerė Angela Merkel bando vėl susigrąžinti šios šalies autoritetą, žadėdama netrukus pateikti planą, kaip išgelbėti jau minėtą ES Konstitucijos projektą. Tačiau šalia tokių sveikintinų A. Merkel iniciatyvų kažin ar greitai bus pamirštas jos pirmtako Gerhardo Schroederio flirtas su autoritarine Rusija, pasibaigęs dvišaliu dujotiekio projektu ir sėkmingu buvusio kanclerio įsidarbinimu antrinėse „Gazprom“ įmonėse. Toks vienašališkas Vokietijos rūpinimasis savo energetiniais ištekliais kažin ar pasitarnaus tolesnei visos ES integracijai.
Tikrai ne su pačiomis optimistiškiausiomis nuostatomis dėl tolesnės ES integracijos į valdžią Lenkijoje atėjo naujasis šalies prezidentas Lechas Kaczynskis. Beje, būtent Lenkija buvo pagrindinė drastiško britų siūlymo dėl naujos ES finansinės perspektyvos priešininkė, o dar anksčiau L. Kaczynskis pareiškė, kad jo vadovaujama šalis tikrai neskubės galvotrūkčiais įsivesti euro, kaip, tarkim, planuoja daryti dabartinė Lietuvos valdžia.
Ko gero, visoje ES buvo galima jausti ir nesenų neramumų Prancūzijoje atgarsius, kurie, tikėtina, ateityje tik dar labiau paūmės, kai teks pradėti praktiškai realizuoti šių metų pažadą derėtis dėl narystės su Turkija. Tiesa, nors šis ES sprendimas ir nebuvo skubotas, tačiau jame bene sunkiausia įžvelgti racionalumo pradą. Žinoma, galima naiviai tikėti atskirų ES lyderių išvedžiojimais apie būsimą politinę ir ekonominę naudą, tačiau Paryžiaus priemiesčių vaizdai tokias kalbas labai greitai paverčia niekais. Juolab kad šiemet po 2004 metų ES plėtros buvo galima aiškiai pastebėti kadaise dar Romano Prodi apibrėžtos „dviejų greičių Europos“ ženklų. Ir šiuo atveju visiškai nesvarbu, kad, pavyzdžiui, Lietuvos atstovė užima vieną svarbiausių postų Europos Komisijoje (EK). Pagal narystės ES turinio ir galimybių išnaudojimą praėjusiais metais priimtos šalys dar tikrai gerokai atsilieka nuo senųjų narių. Ir blogiausia yra ne tai, kad galima matyti tam tikrų atsilikimo požymių politinėje ar ekonominėje plotmėje. Itin neigiamas aspektas tas, kad minėtas dviejų rūšių principas yra gana plačiai pasklidęs ir įsitvirtinęs mentaliniu lygiu, išimtis iš kurio sudaro nebent aukšti ES pareigūnai ar Airijos darbdaviai, jau spėję įvertinti tikrąsias lietuvių ar lenkų galimybes.
Taigi besibaigiantys metai Europos Sąjungai iškėlė daugiau klausimų nei norėtųsi žinoti atsakymų. Be abejo, sėkmingai pasibaigusios derybos dėl 2007-2013 metų finansinės perspektyvos, net nepaisant šiokių tokių nuostolių „antrojo greičio“ ešelonui, nuteikia optimistiškai. Tačiau tai tik finansinė pusė, o konceptualūs klausimai, susiję su ES tapatumo krize, perkeliami į 2006 metus.
Sigita BagdonienėES viešojo administravimo ekspertė
Darius VaranavičiusES politikos ir eurolobizmo ekspertas
