Karolis Birgilas
Pramonės ir technologinės revoliucijos leido greičiau ir pigiau gaminti įvairias prekes. Prabėgus šimtmečiams ir toliau perkami tradiciniai, bet brangesni produktai. Lietuvos rinkoje taip pat galioja šios ekonominės išimtys.
Londono vyriškų drabužių kompanija „Savile Row“ jau du šimtmečius siuva kostiumus pagal užsakymus. Šiomis dienomis kainos santykinai nėra aukštos ir britai gali įsigyti kostiumą už 1 tūkst. svarų sterlingų. Jei „Savile Row“ tokį kostiumą siūtų pagal senąsias tradicijas, gamyba užtruktų 9 mėnesius, proceso kelias nusidriektų per 7 kompanijas, o kaina būtų mažiausiai dešimteriopai didesnė.
Britų gamyba visuomet garsėjo tradicijomis ir kokybę vertinančiais pirkėjais. Ar Lietuvoje šiandien taip pat galima įsigyti produktų, vis dar gaminamų senoviniais būdais? Ko gero, ieškant atsakymo ar pavyzdžių, pirmiausia mintyse šmėžuoja archajiškos Kernavės senųjų amatų dienos. Komplikuota Lietuvos istorija taip ir neleido sukurti bendros lietuviškos pramonės tradicijų. Kas nepasitraukė į istorijos paraštes dėl politinės santvarkos vingių, galiausiai buvo išstumta rinkos poreikių. Nenuostabu, kad įsivaizduojama, jog senovinės arba tradicinės gamybos vieta – muziejuose, arba prieinama tik turtingiesiems gyventojams.
Šiandien niekas neplaukioja rankomis skobtais luotais, nekaldina monetų kūjais, geležies gaminiai nebekaitinami požeminėse krosnyse. Tai – nebereikalingi daiktai, juos pakeitė pigiau gaminami analogai.
Į muziejus išstumti ne visi
Vis dėlto Lietuvoje šiandien yra išlikę gamybos būdų, paslaugų ir amatų, kuriais buvo galima naudotis ir XVIII amžiuje. Šie įtraukti į Žemės ūkio ministerijos tautinio paveldo sąrašą. Tiesa, dauguma gamintojų – liaudies menininkai, kurių produkcija gaminama nedideliais kiekiais ir dažniausiai parduodama pagal užsakymus arba per įvairias muges. Produktams ir paslaugoms dėl išskirtinumo suteikiami specialūs sertifikatai, tačiau dažniausiai jokia valstybės parama ar subsidijos nėra teikiamos.
Ne visos įmonės, gaminančios tradiciškai, šiandien atsilaiko prieš šiuolaikinius gamintojus. Akivaizdžiai susijaudinęs ir nenorėjęs prisistatyti vienos pinamų baldų gamybos įmonės vadovas išreiškė nepasitenkinimą dabartine padėtimi. „Anksčiau intensyviai dirbome, o dabar paprasčiausiai vegetuojame. Dar mažą dalį rinkos užimame, tačiau jau esame niekam nebeįdomūs. Nematau perspektyvų Lietuvoje, nes niekas mūsų normaliai neremia“, – atsiprašęs dėl savo nuotaikos dėstė pašnekovas.
Lietuvos rinkoje baldų gamintojams ankštoka, o ir paklausa nėra pati didžiausia, taigi natūralu, kad santykinai brangesnė ir mažiau populiari produkcija būna išstumiama. Vis dėlto, yra bendrovių, kurios ir tradiciniais būdais sugeba išsilaikyti rinkose, kurias užima gerai žinomi vardai, besididžiuojantys savo moderniomis gamyklomis.
„Jau 25 metus verdu šitą alų. Dabar susikūrė visokių kopijuotojų, tad ir linksma, ir nelabai. Norėjau užpatentuoti savo „Medaus“ alų, bet visi dabar tokį verda, bet kaip jiems sekasi – nežinau“, – optimistiškai nusiteikęs kalbėjo vienos Kauno alaus daryklų „Apynys“ vadovas ir technologas Vytautas Zubavičius.
Praėjusiame „Ekonomika.lt“ numeryje rašėme apie seniausias Lietuvos įmones. Tarp penkių vyriausiųjų – net keturios alaus daryklos. Visos jos šiandien alų gamina naudodamos modernias technologijas, o pasterizuotas alus parduotuvių lentynose gali būti laikomas ilgiau. Masinė gamyba ir realizacijos laikas – pagrindiniai žemos kainos faktoriai. Naudojant senuosius gamybos būdus ir tradicinį salyklą to pasiekti paprasčiausiai neįmanoma, taigi produkcija lieka brangesnė. Vis dėlto, jos populiarumas nemažėja.
Kaina nusileidžia kokybei
V. Zubavičiaus teigimu, tradiciškai verdamas alus – brangesnis, todėl pats verslo modelis nėra labai pelningas. „Kalbos negali būti. Klientai žiūri tradicijų, o kai pats pradėjau verslą, nuostata buvo tokia: man nesvarbu pinigai. Jei žmonės per kokias parodas pamato ir paragauja, paskui tuntais eina“, – sako pašnekovas.
Dėl kainos, kuri neatbaido, sutinka ir „Senosios aliejinės“ vadovas Alvianas Mernikovas. Ši įmonė gamina senuoju būdu – šaltai spaustą arba nerafinuotą sezamų, linų sėmenų, moliūgų sėklų ir kitą aliejų. Aliejui naudojamos žaliavos nėra kaitinamos, bet slegiamos specialiu presu. Taip aliejus išgaunamas lėčiau ir brangiau nei įprastas rafinuotas, tačiau jame lieka visos naudingosios medžiagos.
„Nerafinuotą aliejų pirkėjai renkasi pirmiausiai dėl kokybės ir naudos organizmui, ypač jaunimas. Jauni žmonės šiomis dienomis daugiau dėmesio skiria maisto kokybei, taigi renkasi senoviškai spaustą aliejų. Senjorai perka ir dėl nostalgijos, nes dauguma tokį aliejų prisimena iš vaikystės. Kaina, žinoma, didesnė, bet nerafinuotas aliejus nėra laikomas prabangos preke“, – teigia jis.
Tačiau Lietuvoje esama ir tokių senovinių paslaugų, kurios tampa masto ekonomijos išimtimis ir kaina konkuruoja su šiuolaikine gamyba.
Technologija išliko beveik nepakitusi
Dažnai nendriniai ir šiaudų stogai vertinami kaip brangūs, nes jais Kuršių Nerijoje dengiami namai ir restoranai. Tačiau, anot įmonės, užsiimančios šiaudinių stogų dengimu, vadovo Ramūno Brazausko, tokius Lietuvoje daugiausia renkasi individualių namų gyventojai.
„Renkasi dėl ilgaamžiškumo, grožis lieka paskutinėje arba pirmoje vietoje“, – teigia „Šiaudinių stogų“ vadovas. Kitas įdomus dalykas – tai, kad renkamasi dėl išskaičiavimo, nes tokia danga būna pigesnė arba bent jau kainuoja tiek pat, kiek alternatyvios medžiagos. Senovėje žmonės negamino lietaus nubėgimo sistemų, nenaudojo šildomųjų medžiagų, retai buvo kalamos vėjinės. Šiaudiniam stogui šie elementai nenaudojami, taigi, sutaupoma.
„Technologija nuo senovės pasikeitusi, bet nedaug. Anksčiau šiaudus rišdavo ievų žieve, dabar tvirtinama metalinėmis vielomis. Tiek ir tepasikeitė dengimas, o medžiagos liko tos pačios“, – beveik nepakitusią stogų dengimo technologiją komentuoja R. Brazauskas.
Kaip pasakė Henry Fordas, pagaminęs žymųjį „Ford Model T“, negenda tik tos automobilio detalės, kurių jame nėra. Šis modelis sukėlė revoliucija transporto priemonių rinkoje, o pagrindiniai jo elementai liko nepakitę ir toliau naudojami šiandieninėje automobilių pramonėje.
Ne visi tradiciniai produktai ir gamyba atlaikys laiko išbandymus, bet yra tokių, kurie niekada neužleis rinkos naujoms technologijoms.
