Šių rinkimų duomenimis patenkinti visi, kurie ieškojo pakeitimų bei naujovių. Net ir visapusiškai juos pralaimėjęs premjeras Gediminas Kirkilas. Jo vadovaujamai, nors gal ir nebeilgai, Socialdemokratų partijai Seime nebereikės taisyti nevykusių nutarimų, pvz., sumakaluoto užsienyje gyvenančių lietuvių pilietybės įstatymo, o Vyriausybėje – ieškoti išeities iš tiesiog absurdiškų sprendimų, pvz., vadinamųjų valstybininkų įgrūsta Lietuvai žalinga sutartis su „Leo.lt“. Rinkimais džiaugiasi dešinieji, įgiję jėgą iš pagrindų pakeisti Vyriausybę. Ją bus galima sudaryti vien tik iš jų, taigi jau be septynerius metus joje vyravusių kairiųjų. O ieškoję naujovių, rado net ypatingą – Tautos prisikėlimo partiją, nors dar ir nežinančią, ką ji prikels, todėl visuomenėje vis dar juokdariais tebevadinamą. Todėl jau pirmadienio paryčiais, vos tik sekmadienį įvykusio rinkimų antro rato jiems pergalę žymintiems duomenims paaiškėjus, TS-LKD – Tėvynės sąjungos, Tremtinių ir politinių kalinių, Krikščionių demokratų, Tautininkų – jungtinės partijos vadovai, šampano taurelėmis pasidrąsinę, sėdo prie stalo naujos Vyriausybės kurti. O jų antrininkai dūmė į kitų, jų pusėn krypstančių, Seiman patekusių partijų rinkimų būstines tartis dėl „jungtuvių“ užtikrintai daugumai sudaryti. Ir po trijų dienų, taigi – tiesiog žaibo greičiu, Seime, ant Prezidento posėdžių salės stalo, guli iškilmingai pasirašytas dokumentas: TS-LKD, Tautos prisikėlimo partija (TPP), Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LRSS) ir Liberalų ir centro sąjunga (LiCS), rinkėjų valia subūrusios 80 balsų daugumą, skelbia sudarančios naują Vyriausybę. Be socialdemokratų bei kitų nepageidaujamų „priemaišų“. Džiaukis, Lietuva, turi, ko norėjai. Bet… Ar iš tikrųjų taip?
Ko šiandien Lietuva iš Vyriausybės nori? Aišku, labai daug. Tiek, kiek nė vienos valstybės, nė viena vyriausybė dar iki šiol nedavė ir niekad neduos. Tačiau yra būtinai reikalingų darbų, kuriuos kiekviena Vyriausybė turi atlikti. O jeigu neatlieka, tai tokios valdžios Lietuvai nereikia. Taip ir pasakė šio Seimo rinkėjai. Jau dešimtmetis, kai Lietuva turėjo susikurti sau nuo Rusijos nepriklausomą naftos, dujų ir elektros tiekimo šaltinį, tačiau čia darbas dar net nepradėtas. Jau penkeri metai, kai Lietuva NATO narė, tačiau Rusijos išpuolis prieš Gruziją akivaizdžiai parodė, kad valstybė nuo tokio pat išpuolio dar nėra saugi. Jau irgi dešimtmetis, kai apskaičiuoti okupacijos nuostoliai, tačiau dėl jų su Rusija net nepradėta kalbėti. Visa teisės sistema, pradedant nuo pačių viršūnių, tebekvepia sovietiniu palikimu, kur teisė tokia, kokios galingesnis ir turtingesnis nori. Jeigu rinkimus laimėjusiems bent kiek rūpi lietuvių tautos ateitis, jie negali likti abejingi žemesniųjų ir vidurinių mokyklų padėčiai, kuriose pilietinio auklėjimo priedanga puoselėjami kosmopolitizmu grindžiami jaunimo nutautinimo pradai. O kas šiandien žino, kaip giliai jau įspausta Maskvos pėda valstybės vidaus santvarkoje? Dėl Vytauto Pociūno nužudymo Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklą tiriantis Seimo komitetas jos buvimą užčiuopė, ir labai gaila, kad tas darbas sustojo. Ir jau nebe šiandien aišku, kad valstybės turtą susigrobusiam pinigingam oligarchui – valdžios pareigūną nupirkti ne kiek brangiau, negu Gariūnuose kiaurus batus. O nemokamoji sveikatos apsauga užtikrina, kad be poros tūkstantėlių dovanėlių sergančio gydyti niekas net nepradės.
Tai tik keli pavyzdžiai jau nepriklausomos Lietuvos sukurtos „gerovės“, kuriai atsikratyti valstybės piliečiai išsirinko šį Seimą. Tokį, kokio dauguma norėjom, sako. Ir Seimas neatidėliodamas pradėjo jų norus tenkinti. Nuo Vyriausybės. Susitarę dėl ministerijų pasidalijimo, pradėjo dėlioti jų vadovus. Daugumą jau ir sudėliojo. Ir ką mes matom?
Stipriai kritikavom partijų vadovybes už sudarinėjimą savanaudiškų kandidatų į Seimą sąrašų, save įrašant pirmaisiais ir taip užsitikrinant laimėjimą. Jos ne tik nekreipė dėmesio į mūsų kritiką tada, bet taip pat daro ir dabar: vadai ir jų artimieji – pirmieji ir į ministrų kėdes. O čia jau net dvi blogybės iš karto. Pirma: Seimo narys negali tapti ministru ir kartu pasilikti Seimo nariu. Tas pats asmuo negali būti įstatymo leidėjas ir kartu jo vykdytojas, bet taip yra. Antra: čia irgi lemia ne tinkamumas atitinkamom pareigom, bet tik partinė priklausomybė ir dar jos pakopa. Pirmesni sąraše į Seimą – pirmesni ir į ministrų kėdes. Pavyzdys: TS-LKD. Partijos sąraše pirmuoju numeriu įrašytas Andrius Kubilius – premjeras, trečioji įrašyta Rasa Juknevičienė – krašto apsaugos ministrė, penktoji įrašyta Irena Degutienė – socialinės apsaugos ir darbo ministrė. Andriaus Kubiliaus tinkamumas – jau nebesvarstytinas. Čia jau „yra, kaip yra“. Tačiau šios dvi ponios geriau sėdėtų ten, kur jos dabar yra, ir tausotų savo laimužę. Taip būtų daug geriau: ir joms, ir tėvynei.
Minimos pavardės ir kitoms, čia mano minėtoms, ypač ydingai veikusioms, sritims vadovauti. Atsiribojimas nuo Rusijos „globos“ energetikos srityje, valstybės saugumas ir okupacijos padarinių sąskaitos – užsienio politikos uždavinys. Vytauto Landsbergio, mano nuomone, šiuo laiku tinkamiausio kandidato, ypač dėl jo ryžtingo nusiteikimo ES, NATO ir Rusijos atžvilgiais, prezidentui Adamkui kietai nepritariant ir pačiam Kubiliui svyruojant, buvo atsisakyta. Kiti minimi TS-LKD partiniai, sakyčiau, niekai. Vidaus reikalų ministerija atiduota LiCS partijai. Nenustebčiau, jeigu ton kėdėn sėstų pats pirmininkas Artūras Zuokas. Nes tai būtų jo paties savisauga nuo tolimesnės veiklos, už kurią jis buvo teistas ir nubaustas, tyrinėjimo. Ir, žinoma, stogas labai įtartinai VSD veiklai, gal net „užpustymas“ jame spaudžiamų Maskvos pėdų, priedanga „Dujotekanos“ ryšiams su Maskva ir „Rubicon“ oligarchų – su valdžia. Švietimo ministerijai irgi turėtų vadovauti šios srities žinovas, aukšto intelekto pedagogas, nusiteikęs tautiniam jaunimo auklėjimui ir pasiryžęs jį į mokyklas įvesti. Žinau, ryžtingas yra Gintaras Steponavičius, tačiau, deja, ne šioms pareigoms. Linkėčiau jam pačiam tai suprasti ir paieškoti kito kandidato. Ir ne tarp Seimo narių. Linkiu Liberalų sąjūdžiui surasti tinkamą kandidatą šiuo metu labai svarbioms teisingumo ministro pareigoms. Irgi ne iš Seimo narių.
Būdingas parinkimas ir Seimo pirmininko, pareigybę įvertinant net dviem ministrais. Jeigu taip – to pažymio vertas turi būti ir kandidatas. Tad drąsiai sakau: TPP partijos pirmininkas Arūnas Valinskas, nors, girdėjau, esąs labai mokytas, tai kėdei tiktų gal tik dvejus metus pasimankštinęs paprasto Seimo nario pareigose. Kitaip čia gali išeiti tik apgailėtinas „šou“, ir visą rinkimų laimėjimą nupūs vėjas, pradėtas jau ministerijomis dalijantis. Tad ar laimėjusieji negalėtų šiek tiek palaukti, pagalvoti, nes šiandienis jų veiklos vaizdelis – toks, koks buvo anksčiau: pirma vieta jų sąraše – ne Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta, bet tik jie patys ir jų vadovaujamos partijos.
