Jau trečiąjį kartą nuskambėję „Respublikos“ nacionalinių vertybių“ rinkimai buvo puiki priežastis susirinkti į ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO inicijuotą diskusiją ir pasikalbėti apie tai, kas šiais globalizacijos laikais dar laikoma vertybėmis, o ypač - nacionalinėmis vertybėmis. Ar tikrai jas, perfrazuojant Europos Sąjungos prezidentą Hermaną Van Rompėjų, laikas mesti į šiukšlyną? O gal laikas apskritai ruoštis vertybių laidotuvėms?
Apie tai kalbėjosi filosofas profesorius Arvydas Šliogeris, nevyriausybinės moterų vadovių organizacijos „Zonta International“ Vilniaus klubo pirmoji prezidentė, teisininkė, daktarė Ramunė Trakymienė, dailininkė Ramunė Vėliuvienė ir žalgirietis Gediminas Jakavonis.
R.HAZIR: Kas yra vertybės, iš kur jos atsiranda ir ką jos mums duoda?
R.TRAKYMIENĖ: Vertybės yra tai, ką atsinešame į gyvenimą. Gyvybė, žmonių santykiai, tikėjimas, kad tu čia esi ne šiaip atėjęs, šeima, ištikimybė sau, principams, aplinkai, draugams, bičiulystė, meilė. Ir, be abejo, yra dar tie dalykai, su kuriais esi susietas atėjęs čia, - žemė, kalba... Jie susiję su pasaulėjauta, kylančia iš tos aplinkos, į kurią tu atėjai.
Nežinau, bet man visa tai - vertybės.
G.JAKAVONIS: Gerai yra pasakęs Antuanas de Sent-Egziuperi, kad yra tik viena vertybė - tai žmogaus ryšys su žmogumi. Tačiau šiandien man labiausiai norėtųsi kalbėti ne šiaip apie vertybes, bet apie nacionalines vertybes. Kokios jos? Valstybės gyventojai, kalba, vėliava, herbas, himnas, žemė, jos gelmės, miškai, vandenys, pelkės, kalvos, laukai, tautos sielai artimi kultūros ir istorijos paminklai, religija, menas, muzika, architektūra, literatūra, galu gale visa lietuviška gyvensena.
R.VĖLIUVIENĖ: Aš pritarčiau ir Ramunei, ir Gediminui. Jų išvardytos vertybės yra neginčijamos, bet kiekvienu istoriniu laikotarpiu susidaro tam tikra vertybių hierarchija, kurioje vertybės išsirikiuoja pagal svarbą. Yra amžinos vertybės, kaip šeima ir Tėvynė, bet aš dabar dėčiau visus akcentus į kultūrą. Ji kaip tik ir yra tas reiškinys, kuris gali ne tik išsaugoti tradicijas, buvusias vertybes, bet ir kurti naujas. Kultūra nėra devalvuojama, ji visada turi vertę, bet dabar jai skiriama per mažai dėmesio valstybės mastu.
A.ŠLIOGERIS: Man nepatinka tas žodis - vertybės. Aš esu pastebėjęs, kad apie vertybes žmonės pradeda kalbėti tada, kai tas dalykas, kuris įvardijamas kaip vertybės, miršta ir jį norima atgaivinti.
Bet jeigu mes kalbame apie nacionalines vertybes, tai tuos pačius dalykus galima pavadinti ir normalesniais žodžiais: tai, kas sieja bendruomenę, tai, kas vienija tautą, kas suteikia pagrindą bendruomenei ir kartu atskiram žmogui, kad jis nesijaustų vienišas šioje žemėje, kas yra brangu ir įprasmina mūsų gyvenimą.
Man pačios didžiausios vertybės - Lietuvos dangus ir Lietuvos žemė. Jeigu kalbame apie geriausius nacionalinio charakterio (jeigu toks yra) bruožus arba tą pamatą, kuris vis dar yra ir suteikia kažkokio bendrumo tautai, tai yra mūsų žemė, unikalus Lietuvos peizažas. Tas peizažas yra lemtingas dalykas bendruomenės egzistavimui, ypač tokios bendruomenės, kuri gyvena tame peizaže jau tris tūkstantmečius. O žiūrėkite, kokia situacija - jis siaubingais mastais naikinamas. Bolševikai pradėjo, turėjome viltį, kad turėsime savo valstybę ir viskas bus kitaip, o atsitiko priešingai: viskas naikinama dešimtkart greičiau, baisiau, žiauriau... Įsivaizduokite, kaip baisu: mes patys griauname savo gyvenimo pamatą.
Atsimenu, kaip mano bičiulis Mickūnas juokėsi, esą kokia čia laisvė, kokia tauta suklestės? Tada jis sakė: žinote, kas atsitiks? Makdonaldizacija! Ir ką gi, jis buvo teisus...
R.VĖLIUVIENĖ: Kalbate apie labai jaudinančius dalykus. Kitados dar mano vyras (Norbertas Vėlius - šviesaus atminimo etnografas, religijotyrininkas - red. past.) rašė apie senovės baltų pasaulėžiūrą, kurioje viskas buvo orientuota į peizažą: aukštaičiai, gyvenantys aukštumose, karių ir saulės religija, žemdirbių luomas Vidurio Lietuvoje ir Žemaitijoje, žyniai ir netgi požemio dievai su mirties simbolika... Viskas remiasi tuo peizažu, kuriame kelis tūkstantmečius tauta gyveno. O dabar viską naikiname ir baisiausia, kad nesuprantame, jog gauname tą žemę ne kaip protėvių dovaną, bet ją skolinamės iš savo vaikų ir anūkų. Deja, tos skolos mes jau niekada nebegrąžinsime...
A.ŠLIOGERIS: Prie šių savaime suprantamų dalykų aš dar pridėčiau lietuvių kalbą. 1970 m. aš įstojau į doktorantūrą Vilniaus universitete ir turėjau du artimus bičiulius - Rolandą Pavilionį ir Evaldą Nekrašą. Jie visada sakydavo, kad lietuvių kalba negalima kurti filosofijos, nes ji tam absoliučiai netinka. Aiškino, esą reikia viską rašyti rusiškai - tik tada išeisim į plačiuosius vandenis. Aš tylėdavau ir įsiutęs galvodavau: “Na, vyrai, aš jums įrodysiu, kad ji tinka”. Dabar aš galiu ramiai pasakyti, kad tą įrodžiau - išverčiau Hegelio, Šopenhauerio veikalus į lietuvių kalbą, galų gale ir pats rašiau lietuviškai. Mūsų kalba yra fantastiško grožio ir tikslumo.
Kodėl aš tai prisiminiau? Todėl, kad kalba taip pat yra mūsų vertybinis pamatas. Kai man sako - esame tauta, tai aš tikrai negaliu pasakyti, ką turiu bendra su kokiu alkoholiku ar barbaru verslininku. Bet vienas dalykas yra akivaizdus - mus sieja kalba.
Bet vėlgi pažiūrėkite - siaubas! Bolševikai tiek nesunaikino mūsų kalbos, kiek mes patys ją per dvidešimt metų naikinome... Paskaitykite internetą, pažiūrėkite televiziją - vyksta kažkoks šėtoniškas kalbos naikinimas...
R.HAZIR: Bet kodėl? Kodėl mes tą darome?
A.ŠLIOGERIS: Mane liūdina mūsų neatsparumas. Aš nuolat susiduriu su jaunos ir ne tik jaunos kartos savęs niekinimu, nevisavertiškumo kompleksu. Esą pas mus jau nieko nebėra ir reikia gręžtis į Vakarus, iš kur viskas ateina.
O kaip aš galiu išsaugoti savo vertybes? Ne eidamas, o priešindamasis tai globalizacijai. Kito kelio nėra. Nes ji mus suvalgys ir čia liks dykuma... Jau dabar, kai pasižiūri, - buvome sovietmečio imperijos kiaulidė, o dabar jau esame Vakarų imperijos kiaulidė...
R.TRAKYMIENĖ: Praėjusią savaitę aš gerokai nustebau perskaičiusi publikaciją apie lyderius “Gabiausiems moksleiviams – „Lyderystės akademija“. Parašyta, kad buvo įkurta tokia akademija, kad buvo konkursas jaunuoliams ir jie rašė rašinius apie tai, kas yra lyderis. Pacituosiu vieno iš laimėtojų kūrinėlį: „Mano lyderis gana paprastas. Turi dvi kojas, dvi rankas ir prie jokių vertybių nepririštą galvą. Jis nėra Makiavelio žaidėjas, bet ir ne perdėtai moralus teisuolis, kuris kiekviename žingsnyje mąsto, ką darytų jis”.
Dieve mano, jeigu šitam jaunuoliui paskirta viena iš pagrindinių premijų, kas turėjo būti toje komisijoje? Kokie žmonės? Kokios jų vertybės, jei gali išrinkti rašinį, kuriame lyderio galva „nepririšta prie jokių vertybių“? Aš negaliu kaltinti vaiko, tačiau esu nustebusi ir priblokšta komisijos... Apie ką mes kalbame?
Ir vis dėlto kodėl taip atsitinka? Vadinasi, kažkas yra ne taip, jeigu mūsų jaunoji karta jau nebemato vertybių. Juk, kai pagalvoji, tas Gedimino prospektas su užsienietiškais užrašais yra vyresniosios kartos kūrinys, o ne jaunųjų... Kas čia atsitiko? Kur dingo močiučių pasakos, dešimt Dievo įsakymų? Kodėl jų, kaip vertybių, nebeliko?
R.HAZIR: Tiesiog žmogus, išmanantis vertybes, išoriškai, matyt, niekuo nesiskiria nuo to, kuris jas išmano. Įdomu, kurių pas mus liko daugiau?
R.VĖLIUVIENĖ: Mūsų visuomenė yra vartotojiška ir labai stebuklingos pasiūlos - nuo visiško deficito iki visiško pertekliaus. Atrodo, visiems turėtų visko užtekti, bet, deja, vartojimas pas mus prilyginamas gyvenimo kokybei. Galvojama, kad kuo vartoji brangesnes prekes, turi prašmatnesnį būstą ar keliauji į nepaprastą šalį, tuo tavo gyvenimas kokybiškesnis. O išties gyvenimo kokybė atsiskleidžia bendraujant, bendruomenėje... Mes išties neturime bendruomeninio gyvenimo - kiekvienas savo bute kaip kurmis gyvena tik sau...
Vertybių hierarchija gal ir galėtų atsirasti, jei žmonės turėtų bendravimo džiaugsmo - surengtų kokias bendras šventes ir atsikratytų to vartojimo bumo, lenktyniavimo ir paklydimo. Juk vis tiek žmogus nėra laimingas netgi pasiekęs tas vartojimo aukštumas. Jis netampa nei turtingesnis, nei laimingesnis, nei įdomesnis. Gyvenimo džiaugsmas ir gyvenimo kokybė - ne vartojimas.
A.ŠLIOGERIS: Kad neatrodytų, jog mes čia inkščiame, aš norėčiau šį tą pridurti: ne geresnė padėtis yra netgi didžiosiose tautose. Prancūzijoje keliamas skandalas dėl naikinamų prancūziškumo pamatų, kalbos, peizažo... Tas pats vyksta Vokietijoje, Anglijoje... Nereikia manyti, kad mes čia tokie vieninteliai.
Įžvalgiausi Vakarų protai jau kokį šimtą metų visi kaip vienas visa tai sieja su mašinine civilizacija. Vakaruose jau niekas nebetiki, kad mašinos yra progresas, nes tas progresas - patys žinote, prie ko veda... Dabar viskas yra pasiekę beveik kritinį tašką, ir paaiškėjo, kad šimtą metų mes turėjome tik iliuzijų, jog atsiras rojus žemėje... Pasirodo, nieko panašaus... Sakau tiesiai - tai šėtoniška civilizacija ir ji naikina viską. Pasipriešinti tam dalykui negalima, galima tik mėginti kažkiek dar atsilaikyti, kol ji pati subyrės. O kad subyrės, tai tikrai.
Man juokinga, kai sako, kad aš, turėdamas tokį požiūrį, atsilikau nuo gyvenimo. Aš ramiai sakau: tai gyvenimas nuo manęs atsiliko. Žemė ir dangus yra amžini dalykai, o mašina - laikinas.
R.HAZIR: Sakote, mums reikia atsilaikyti. Kaip tą padaryti?
A.ŠLIOGERIS: Čia ir yra mūsų bėdos. Lietuvio natūros silpnumas. Charakterio stoka. Tiesą pasakius, aš jau nebesutinku žmonių su charakteriu. Galvoju, kas čia atsitiko? Na, žinoma, bolševikai išnaikino labai daug...
Bet žmogus be charakterio - tai, galima sakyti, žmogus be vertybių. Jam viską šiuo atveju diktuoja anoniminė erdvė. Tarkim, mano studentai. Sako, pas mus įstoja gabiausi. Yra gabių, bet jie visi bestuburiai. Aš jau dvidešimt metų neturėjau studento su stuburu. Įsivaizduojate, ką tai reiškia?
Aš nelabai išmanau istoriją, bet kai sunaikinamas žmogaus ryšys su žeme, tai civilizacija žlunga. Roma, Egiptas ar dar kas nors - tai jau patvirtintas dalykas.
R.HAZIR: Tuomet, sakykite, vertybių devalvacija - sovietmečio rezultatas ar atėjusio kapitalizmo, globalizmo ir pan.?
A.ŠLIOGERIS: Nėra čia jokio kapitalizmo! Koks čia kapitalizmas? Socializmas! Yra teroristinės socialistinės šalys - Amerika ar dar kas. Biurokratija dabar visur - galingiausias sluoksnis. Koks čia kapitalizmas?
Bet, kalbant apie Lietuvą, spėju, kad bolševikai sunaikino tautos žiedą.
R.TRAKYMIENĖ: Aš sutinku. Geriausias genetinis fondas buvo sunaikintas, ir nuo ko viskas pradėta? Nuo mokytojų. Jei nėra mokytojų, tai neperduodama tai, apie ką mes čia ir kalbame. Mokyklai nukirsta galva, šeimai išpjautas liežuvis.
Kas nuėjo į mokytojus? Nuėjo paskutinių klasių moksleiviai, kurie buvo lojalūs, bet, deja, nebuvo geriausi. O ilgus metus į pedagoginį stodavo tie, kurie niekur kitur neįstodavo.
A.ŠLIOGERIS: Ir dabar tas pats.
Matote, žmogaus gyvenime yra būtinybių sluoksnis - pavalgyti, apsirengti, turėti stogą virš galvos, vandens... Tos būtinybės irgi yra vertybės, ir negali iš alkano žmogaus reikalauti dorybių. Bet paprastai kai mes kalbame apie vertybes, tai galvoje turime tai, kas pakyla aukščiau už būtinybes, tai, kas neapčiuopiama, tai, kas tiesioginio sąlyčio su ta tokia bukai suprantama nauda neturi. Bet išties taip nėra. Tai gyvybiškai svarbūs dalykai, tik jų pasekmes pajuntame per gerokai ilgesnį laiką ir negalime jų pamatyti.
Dabar man yra baisiau už bolševikų skleidžiamą propagandą. Kodėl? Todėl, kad vertybių sluoksnis yra sunaikintas. Mums grūste grūda tai, kas lieka biologiniame lygmenyje. Pasižiūrėkite - žurnalai, televizija, kas čia yra? Kas sudaro jų pagrindą? Praktiškai pornografija. Aš suprantu, kad gal kam nors to reikia, bet negalima pasturgalio ar tarpkojo padaryti centrine, svarbiausia vertybe! Ir dar tas vartojimas... Vadinasi, tai, kas yra būtinybės lygmens, padaroma idealu, - suprask, jei ką nors valgysi, iškart pateksi į rojų.
Dėl to ir problemos pasidaro tokios kaip netradicinė orientacija. Aš sakau - tegul jie nors ir su šluota, ir dėl malonumo dar ant kuolo atsisėda... Negaliu pakęsti, kai mane į šiuos dalykus painioja ir iš to pasaulinę problemą daro!
Čia nėra vertybės, o tik vertybių nupjovimas. Aš net nedrįsčiau pasakyti, kad tai yra gyvuliška, nes gyvuliai yra daug tauresni, - jiems užsiimti tokiomis bjaurybėmis ir į galvą nešaus...
R.TRAKYMIENĖ: Taip, visi suinteresuoti įvairiomis formomis skatinti vartojimą. Ekonomika susijusi su komercija, parduoti galima tai, kas labiausiai išreklamuota, o reklama labiausiai veikia ta, kuri nukreipta į instinktus... Taip ir kuriamos netikros iliuzijos...
A.ŠLIOGERIS: Žinote, Vakarai, į kuriuos mes bėgame ir ropojame, dar labiau yra vertybes praradę nei mes. Mes dar turime jų. Skaitydamas įvairiausio lygio Vakarų autorius aš pastebiu, kad jie jokių vertybių neturi. Geriausiu atveju aukščiausio rango autoriui vertybė yra neapykanta tai siaubingai destrukcijai, kuri vyksta iš visų pusių. O pozityvių vertybių nėra - niekas ten apie jas nebešneka. Nei apie dangų, nei apie žemę, nei apie peizažą ar kalbą... Visa tai pramiešiama surogatais. Pavyzdžiui, demokratija. Tai tas pats, kas sovietmečiu buvo socializmas. Kas gali pasakyti, kas yra ta demokratija? Paistalai!
Arba toks dalykas kaip diskriminacija. Neseniai čia dar kabėjo plakatai su išrašytais Baudžiamojo kodekso straipsniais - įsivaizduojate, kaip nusigyventa? Bolševikai nebuvo tiek nusiritę! Vertybė - diskriminacija, kai jokios diskriminacijos Lietuvoje nėra... Aišku, dabar institutas specialus įsteigtas, jeigu jis neras čia diskriminacijos, tai už ką jam pinigus mokės? Tai reikia surasti ir suranda.
Bet tai yra vertybių žlugdymas - tikrosios vertybės išstumiamos arba nutylimos, ignoruojamos arba atmetamos, o jų vietą užima pseudovertybės.
R.VĖLIUVIENĖ: Taip, diskriminuoja mane, mano šeimą, vaikus, kurie iš prigimties yra normalūs... Diskriminuoja mūsų tradiciją - nepakantumą ir bando ją iškelti kaip ydą arba anomaliją...
A.ŠLIOGERIS: Taip, kaip mes nusigyvenome. Jau baisu pasakyti, kad tradicinė lietuviška šeima yra nacionalinė vertybė.
R.HAZIR: Kam naudinga griauti mūsų vertybių sistemą? Kas yra tas mūsų priešas, kurio reikia pasisaugoti?
R.TRAKYMIENĖ: Mano galva, Ramunė teisingai pasakė - vartojimo kultūra.
R.VĖLIUVIENĖ: Komercializacija. Mikaldos pranašystės, kurias skaitė mūsų močiutės, išsipildys. Gal ne šia prasme, kad geltonoji rasė užkariaus pasaulį ir kas penktas žmogus bus kinas, bet kad viso pasaulio pinigai per jų prekes suplauks į Kiniją, o tada bus tokia krizė, kokios dar niekas neįsivaizdavo. Komercializacija naikina kultūras ir papročius.
A.ŠLIOGERIS: Baisus dalykas, kad nėra taip, jog gali pirštu parodyti savo priešą. Vakarų mąstytojai apie tai kalba jau daugiau nei šimtą metų. Nebėra atsakingų. Veikia kažkokia anoniminė galybė, kuri net nebepriklauso nuo žmonių valios. Kuriamos teorijos, kad kažkur dykumoje sėdi masonai arba žydai ir kompiuteriu valdo pasaulį... Tai yra visiška nesąmonė! Bėda ta, kad dabar net negali pasakyti, kas valdo. Bet tai atitinka pačios technologinės civilizacijos esmę.
R.HAZIR: Kaip susiorientuoti žmogui, kur dabar yra tos tikrosios vertybės?
R.TRAKYMIENĖ: Atsigręžti į šeimą. Tik čia galima formuoti žmogų, tvirtai stovintį ant žemės ir žiūrintį į dangų. Taip pat mokykloje.
A.ŠLIOGERIS: Nežiūrėti televizijos. Tik žinias. Aš tik pusiau juokauju, bet esu patikrinęs ir įsitikinęs, kad televizija turi siaubingą destrukcijos poveikį. Juk kiek-vieną dieną mus tik gąsdina, gąsdina ir gąsdina. Net „National Geography“, kur, atrodo, nieko nėra... Tai meteoritas nukris, tai atšilimas, tai kiaulių gripas, tai žirafų gripas... Totalinis teroras! Kaip jaustis žmogui? Gąsdinimas yra kur kas blogiau nei pornografija.
R.HAZIR: Artėja Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 20-metis. Kokias vertybes prisimintumėte ir kokių palinkėtumėte šia proga?
R.TRAKYMIENĖ: Neprarasti tikėjimo, kad mes esame valstybė ir turime likti valstybe.
A.ŠLIOGERIS: Aš tai tą patį pasakysiu - nežiūrėti televizijos.
A.VĖLIUVIENĖ: Geras idėjas siečiau su kultūra, todėl linkiu, kad krizės, kai ji pasibaigs, neliktų ir bendravime, kultūroje, švietime.
G.JAKAVONIS: Aš įsivaizduoju, kad technologinė pažanga ir kompiuteriai tikrai mūsų neišgelbės. Tik dėmesys etnokultūrai, savo papročiams, suvokimas, kad esame valstybė ir kad turime ja likti, gali mums padėti. Nesimelskite svetimiems dievams ir vertybėms!
A.ŠLIOGERIS: Galiu tik palinkėti išdidumo, suvokimo, kad turi savo šaknis ir tvirtai stovi ant žemės. Atsilaikyk, atskirk, kas sveika, o kas tave žlugdo. Mažiau saviniekos ir mąstymo, kad rojus yra kažkur ten. Charakterio nepadarysi, bet palinkėti juk galima?
Ramunė HAZIR
