Ar gali neseniai įvykusi politinė suirutė, per kurią buvo nuverstas Kirgizijos prezidentas Kurmanbekas Bakijevas, turėti domino efektą kitoms Vidurio Azijos valstybėms? Įvykiai Kirgizijoje buvo vaizduojami kaip žadintuvo signalas Vidurio Azijos valstybių lyderiams, kad jų piliečiai nesektų kaimyninės valstybės pavyzdžiu. Visos penkios regiono šalys susilaukia kritikos dėl politinių laisvių suvaržymų, vyriausybių spaudimo laisvai žiniasklaidai ir žodžio laisvei. Nepotizmas ir korupcija, kurie buvo pagrindinės suirutės Kirgizijoje priežastys, yra paplitę visame regione.
Vidurio Azijos regiono valstybėse, išskyrus Turkmėniją, kur dominuoja gentinė politika, prezidentų šeimų nariai kontroliuoja pagrindines verslo sritis bei bankus ir išlaiko milžinišką įtaką politikoje. Uzbekijoje Gulnara Karimova dažnai pristatoma kaip potenciali savo tėvo šalies prezidento Islamo Karimovo įpėdinė. Ji žinoma kaip madų dizainerė ir kaupia turtus iš bendrovės „Zeromax“, kuri valdo naftos ir dujų verslus Uzbekijoje. Kazachstane prezidento duktė Dinara Kulibajeva kartu su vyru, kuris yra vienas turtingiausių šalies žmonių, turi didžiulę įtaką energetikos sektoriuje. Tadžikijoje prezidento sūnus Rustamas Emomalis neseniai gavo vietą sostinės miesto taryboje ir taip įžiebė įtarimus, kad rengiasi prezidento karjerai. Tačiau kaip ir Kirgizijoje, kitose Vidurio Azijos valstybėse gali kilti paprastų gyventojų nepasitenkinimas, kad vyriausybės palieka juos vienus kovoti su skurdu, nedarbu ir galimybių stoka.
Visgi Kirgizijoje buvo gimstančios demokratijos ženklų, pavyzdžiui, opozicija turėjo frakciją parlamente, taip pat stiprų opozicijos lyderį. O kitose regiono šalyse parlamentuose vietas turi tik provyriausybinės partijos, o Turkmėnija apskritai išlaiko vienpartinę sistemą.
Nors paskutiniu metu nuverstas Kirgizijos prezidentas K. Bakijevas ėmėsi žingsnių nutildyti žiniasklaidą ir įkalinti opozicijos lyderius, tačiau gyventojams buvo palikta laisvė organizuoti antivyriausybinius protestus. Kitose Vidurio Azijos šalyse su protestuotojais policija susidorodavo kartais netgi labai žiauriai. Regiono valstybių lyderiai į svarbiausius politinius postus saugumo, gynybos ir vidaus reikalų srityse skiria artimiausius sąjungininkus. Netgi vidutinio lygio saugumo ir teisėtvarkos agentūrose esti tik lojaliausi prezidentūrai pareigūnai.
Vidurio Azijos šalių oficialioji žiniasklaida nuvertino pastarųjų Kirgizijos įvykių mastą bei reikšmę, o Turkmėnijos žiniasklaida juos iš viso ignoravo. Be to, nė viena Vidurio Azijos šalių nepripažino laikinosios Kirgizijos vyriausybės. Visgi tai nereiškia, kad įvykiai Kirgizijoje nebuvo pastebėti regiono šalių vyriausybių. Kazachstano prezidentas pareiškė, kad jo šalyje panašių įvykių nebus, mat naftos gausioje šalyje gyventojai yra patenkinti gyvenimo standartais. Jis šiuos įvykius apibūdino kaip „kovą dėl galios“, o ne kaip „revoliuciją“.
Kitų šalių lyderiai ėmėsi prevencinių žingsnių, siekdami užkirsti kelią kirgiziškam politikos scenarijui jų šalyse. Pavyzdžiui, Tadžikijos prezidentas davė nurodymus vietos valdžios vadovams kiekvieną šeštadienį organizuoti atvirųjų durų dienas, per kurias jie susitiktų su gyventojais ir išklausytų jų nuomonių bei problemų. O Uzbekijoje teisėsaugos pareigūnai prašė gyventojų pasirašyti lojalumo laiškus, kuriuose pasižadėjo neagituoti prieš vyriausybę. Tokius laiškus dažniausiai buvo priversti pasirašyti disidentų giminaičiai, politiniai aktyvistai ir konservatyvūs religingi gyventojai.
Ar užsikrės Kirgizijos revoliucine dvasia kitos Vidurio Azijos šalys, priklausys nuo to, kiek po perversmo jai pasiseks pasiekti demokratinių pokyčių šalyje. Jei pasikartos 2005 m. Tulpių revoliucijos istorija, kai vieną diktatorių vadovą pakeitė kitas, kaimyninių valstybių „chroniškų revoliucijų“ Kirgizijoje kritika tik stiprės.
Pagal „Radio Free Europe / Radio Liberty“ informaciją parengė Kristina Puleikytė.
