Europos Parlamento (EP) rinkimų vajus, nuvilnijęs per visą Europos Sąjungą (ES), vertinamas nevienareikšmiškai. Mažas rinkėjų aktyvumas kai kuriose valstybėse bei prieštaringai vertintų politikų patekimas į Europos Parlamentą kelia diskusijas dėl tolesnių ES tendencijų. Todėl reikia atkreipti dėmesį, ar keisis ES užsienio politikos pobūdis išrinkus naują EP ir kokios bus Europos užsienio politikos kryptys?
Europarlamente mandatus iškovojo kaip niekad daug prieštaringai vertinamų politinių jėgų atstovų. Pavyzdžiui, Slovakijos radikali partija – SNS, gavusi 5,39 proc. balsų laimėjo savo pirmąją vietą Europos Parlamente. Nyderlanduose į EP pateko ir ultradešiniųjų pažiūrų politiko G. Wilderso vadovaujama Laisvės partija. Bulgarijos surinkusi nemažai balsų ekstremistinė prieš mažumas kovojanti partija „Ataka“ naujame EP turės 2 vietas. Radikalūs politikai gavo mandatų ir kitose ES šalyse.
Bendras EP žemėlapis atrodys taip - daugiausiai balsų gavo centro dešiniųjų partijos. Antroje vietoje – socialistai. Treti – liberalai demokratai. Nuo jų nedaug atsilieka žalieji. Taigi atrodo, kad naujajame EP daugiausiai įtakos turės dešinieji. Negalima teigti, kad radikalų atstovai (iš esmės – radikalių dešiniųjų partijų nariai) sugebės įtakoti daugumos sprendimus. Vis dėlto reikia pažvelgti, kokios turėtų būti ES užsienio politikos tendencijos ir kaip radikalų išrinkimas jei ne tiesiogiai, tai bent formaliai gali jose pasireikšti.
ES užsienio politiką galima išskirti į tris grupes. Pirmoji – santykiai su Rusija (bei buvusiomis TSRS šalimis). Ši užsienio politikos kryptis susideda tiek iš energetinės, tiek ir iš politinės sferos. ES priklausoma nuo rusiškos energetikos, todėl Europa nuolat ieško alternatyvų Maskvos energetiniam diktatui. Be to, pastaruoju metu ES plečia bendradarbiavimą su buvusiomis TSRS valstybėmis, o tai nepatinka Maskvai. Todėl vyksta tam tikros varžybos tarp Europos ir Rusijos dėl įtakos šiuose regionuose.
Atrodo, EP ir toliau sieks išlaikyti savo įtaką buvusiose Rytų šalyse. Taip pat ko gero vis garsiau bus kalbama apie alternatyvius energijos šaltinius, siekiant sumažinti priklausomybę nuo Rusijos. Todėl santykiai su šia ko gero šalimi išliks įtempti ir nevienareikšmiški. Rusija sieks išlaikyti buvusią energetinę (ir politinę) įtaką, todėl Europos diplomatai privalės laviruoti tarp sudėtingų tarptautinių srovių.
Antroji kryptis – bendradarbiavimas su JAV. Dž. W. Busho administracijos laikais ES bendradarbiavimas su Amerika buvo pakankamai nevienareikšmiškas. Be to, šiam bendradarbiavimui neišėjo į naudą ir JAV slaptųjų tarnybų bei kai kurių šalių projektas. JAV Centrinės žvalgybos valdybos lėktuvai įvykdė daugiau kaip tūkstantį skrydžių Europos oro erdve. Tai 2007 m. konstatavo ir Europos Parlamentas.
Vis dėlto, dabartinis JAV vadovas, Barackas Obama atrodo pasiruošęs keisti šią situaciją. O ir pati Europos Sąjunga aktyviai ir geranoriškai žengia link suartėjimo su Vašingtonu. Prancūzijos prezidento susitikimas su Obama parodė, kad pastaruoju metu JAV ir Europa vėl atranda bendrą kalbą ir grįžta prie buvusio dialogo. Todėl ir naujasis Europos Parlamentas turbūt sieks remti ES ir JAV diplomatinį bei politinį bendradarbiavimą ir atkurti tokius dvišalius santykius, kokie buvo iki karingosios JAV administracijos laikų.
Taigi, naujajame EP ko gero bus siekiama išlaikyti ligšiolinę užsienio politikos liniją tiek santykiuose su Rusija (ir buvusiomis TSRS šalimis), tiek ir su JAV. Tačiau trečioji užsienio politikos kryptis – santykiai su trečiosiomis valstybėmis, gali kisti.
Į EP pateko įvairių radikalių dešiniųjų atstovų, kurie dažnai nusiteikę prieš bendradarbiavimą su musulmoniškomis valstybėmis, girdėti pasisakymai ir prieš dialogą su Turkija. Radikalai, išrinkti į EP, gali siekti įtakoti ir ES pozicijas žydų - palestiniečių atžvilgiu. Nors radikalių europarlamentarų bus mažai, jų politinės pažiūros tiktai neįneš konstruktyvaus dialogo su užsienio valstybėmis.
Be abejo, už užsienio politiką iš esmės tebėra atsakingos ES valstybių vyriausybės. Bet Europos Komisija ir iš dalies Europos Parlamentas taip pat dalyvauja šiame procese. Todėl kiekvieno europarlamentaro pozicija svarbi - jeigu ne tiesiogine įtaka, tai bent oficialiais pasisakymais EP nariai atkreipia į save dėmesį. O radikalai atkreipia dėmesį dvigubai, todėl belieka tikėtis, kad kraštutinių pažiūrų politikai EP tribūnos nenaudos populistinėms idėjoms skleisti ir taip negadins ES tarptautinių santykių su pasaulio regionais.
Gediminas Dubonikas
