Balsas.lt skaitytoja Emilija Marcinkevičiūtė atsiuntė susimąstyti skatinantį laišką. Šiek tiek gyvenimo filosofijos dar niekam nepakenkė, net jei tai yra apie kančią.
E.Marcinkevičiūtė laiške rašo (kalba netaisyta):
Kodėl aš turiu kentėti? - klausiame savęs, vos tik susiduriame su gyvenimo mestais sunkumais. Retai kada susimąstome, kad viskas, kas vyksta, turi prasmę. Kančia- ne išimtis. Juk ne be reikalo vienas garsiausių intelektualinių, filosofinių ir psichologinių romanų meistras Hermanas Hesė sakė : „Mokėti kentėti yra gyventi pilnutinai“.
Veikiausiai kiekvienas supranta, kad gyvenimo mesti iššūkiai neaplenkia nė vieno iš mūsų- net garsiausiųjų ir talentingiausiųjų! Puikus pavyzdys- vokiečių fizikas A. Einšteinas. Nuo pat mažens mokytojų jis buvo laikomas negabiu, tačiau to nepaisydamas būsimas išradėjas pradėjo mokytis- išstudijavo daug literatūros, atliko šimtus nesėkmingų fizikinių bandymų, tačiau niekuomet nepasidavė ir savo tikslo siekė toliau. Galiausiai jo ryžtas davė rezultatą- reliatyvumo formulė, išgarsinusi jį viešiems laikams, buvo atrasta. O ką jau ir kalbėti apie gausybę kitų A. Einšteino pasiekimų... Taigi garsus vokiečių fizikas- puikus pavyzdys, rodantis, jog turime nepalūžti, net tada, kai niekas mumis netiki, nes per kančią galime išmokti tiek dalykų!.
Maža to, jei kaskart bėgsime nuo sunkumų, tapsime jiems neatsparūs ir itin pažeidžiami net susidūrę su paprastomis situacijomis ar reiškiniais, nes bet kokiu atveju, jų neįmanoma išvengti „kančia yra neišvengiama ir nuolatinė gyvenimo esmės išraiška“- teigia gyvenimo filosofijos atstovas, vienas svarbiausių XIX a. filosofų A. Schopenhaueris . Bėgdami nuo kančios galime patapti kaip vienas turtingiausių XXa. žmonių Howardas Hughesas, kuris būdamas 45-erių neišeidavo iš namų, kad neužsikrėstų kokia nors liga ar virusu. Kartą jis išėjo laukan ir kaipmat susirgo. Mūsų laukia toks pat likimas, jei kaskart spruksime nuo kančios ar problemų- prarasime joms imunitetą, kasdien tapsime vis labiau pažeidžiami.
Žinoma, yra daug žmonių, kurie net į kasdieninį sunkumą žiūri kaip į didžiausią tragediją,o ne kaip kaip į pilnavertiško gyvenimo palydovą. Juk negi kurtumas sutrukdė kurti muziką garsiajam vokiečių kompozitoriui Bethovenui? Nejaugi vienas produktyviausių amerikiečių verslininkų ir išradėjų ( savo vardu užpatentavo net 1093 išradimus!) T. Edisonas pasidavė po daugybės visiškai nesėkmingų bandymų, kurie yra tapę legenda? Ar pralaimėjimai sutrukdė žymiajam karvedžiui Napoleonui kurti vis tobulesnes karo strategijas ir skinti vieną pergalę po kitos? Jeigu taip būtų nutikę, turbūt dabar nieko nežinotume apie šiuos žmones. „Mes nesėkme žavimės, o ne ją keikiame!“- toks yra vieno labiausiai klestinčio Silikono slėnio šūkis. Ir tai- tik keletas įkvepiančių pavyzdžių, tinkamo požiūrio į kančią pavyzdžių. Juk kaip sakoma: „Problema yra ne problema, o mūsų požiūris į ją“.
Įdomu tai, kad kai kurie net specialiai kuria nesėkmės, kad turėtų iš ko mokytis. Štai, viename Amerikos universitetų yra specialus mokymo kursas, pavadiniu „Failure 101“ (liet.101 nesėkmė). Jo metu mokiniai mokomi eksperimentuoti ir priminėti rizikingus sprendimus. Kuo daugiau kartų studentas klysta, tuo greičiau jis gauna aukščiausią A įvertinimą! Juk kančia yra tiesiogiai susijusi su nesėkmėmis, praradimais, sąžinės graužatimis, klaidomis…Bet gal ir mums, kaip tiems studentams, vertėtų susimastyti apie gyvenimo atlygį už mūsų kančias? Ne, nereikia klysti specialiai, bet tuomet, kai negalime išvengti sunkumų, jiems praėjus gauname geresnį įvertinimą nei A: naują patirtį, išmintį, mokėjimą džiaugtis tuo, kas gražu ir gera.
Pamenu, pati laimingiausia buvau tą dieną, kai sužinojau, kad neva mirė mano močiutė. Tuomet buvo žiemos pradžia, o aš, vedžiodama šunį, buvau nuėjusių keletą kilometrų nuo namų. Suskambo telefonas, mama paklausė, ar aš namie, atsakiau, kad ne. Tada ji pasakė, kad sulaukė kaimynės skambučio, o ji pranešė, kad praradau tai, kas man brangiausia. Mama buvo toli, ir liepė man kuo greičiau grįžti. Tąkart per ašaras nematydama sniegu užkloto kelio parbėgau namo. Kančia buvo užvaldžiusi mane kaip niekuomet ankščiau. Durys buvo užrakintos, kaip jas ir palikau. „Žinau, kad to negali būti“- kartojau sau, bet visgi lengviau nuo to nepasidarė. Atrakinusi duris įbėgau į koridorių...Tada paliečiau močiutės kambario durų rankeną, įėjau... ji sėdėjo ir skaitė laikraštį kramsnodama batono riekelę apteptą medumi. Nuo tada myliu ją labiau nei bet kada, o kam už tai turiu būti dėkinga? Kančiai, kurią mokausi pamilti, nors vi s dar beprotiškai bijau.
Žmogus, turėtų vertinti sunkias akimirkas, nes jos padeda pajausti, kas yra pilnavertis gyvenimas. Juk jis susideda ne vien iš laime persunktų akimirkų. Truputis šypsenos ir ašarų, truputis klaidų ir teisingų poelgių, truputis saulės, kraštelis vaivorykštės, ramios nakties bei audros- štai, kas yra pilnavertis gyvenimas. Kaip džiaugiasi Afrikoje gyvenantis vaikas, kuriam duodi saldainį? Jis tiesiog švyti! O kaip elgias amerikiečių atžala, kasdien pertekusi šimtais saldainių? Taip ir mes, jei kasdien gyvensime tarp saldainių ir nežinosime, ką reiškia, kai jų neturi, nebemokėsime vertinti tų saldainių. Ir dar- kuris skanėstas bus vaikui vertingesnis: ar tas, kurį gaus be didelių pastangų, vos tik užsigeidęs, kaip tortas iš Maximos, ar tas, dėl kurio įdės pastangų, jo sieks, kaip smėlio bandelių, nepaisant to, kad negalės jų ragauti, bet galės jomis džiaugtis? Suaugusiuose glūdi vaikas, kuris yra nuolat slopinamas. Po kiek lai ko, mes pamirštame apie mumyse gyvenančius vaikus užuot kankinęsi pasirenkame „nepakartojamą Maximos produktą“, o vaikas... vaikas pasirinka savo naivaus ir nuoširdaus darbo rezultatą- smėlio bandelę, išmokiusią vertinti savo darbą, gauti viską ne vos tik užsigeidus, o paplušėjus ir įdėjus pastangų.
Pačius gražiausius savo eilėraščius sukūriau tada, kai man buvo sunku. Tomis akimirkomis, kai atrodė, kad viskas slysta iš rankų išmokau vertinti akimirkas, kai gyvenimą galėjau piešti ryškiausiomis spalvomis. Žmogus net nejaučia, kokia didelę naudą jam duoda kančia. Ji tokia pat svarbi, kaip ir džiaugsmas, netgi dar svarbesnė, nes būdami laimingi, mes pamirštame apie tuos, kurie tokie nėra, tarsi paskęstame džiaugsmo svaiguly. Tada, kai susiduriame su sunkumais pastebime panašaus likimo žmones. Pamenu, būdama mažesnė susižeidžiau koją ir negalėjau lakstyti. Jaučiaus pati nelaimingiausia pasaulyje, o tada pamačiau ją... mergaitę invalido vežimėlyje, ji šypsojos stebėdama praskrendančius paukščius. Tas žmogus negalėjęs vaikščioti visą savo gyvenimą džiaugėsi paukščiais, o aš? Negalėdama lakstyti vieną savaitę pykau ant viso pasaulio, o paukščiai? Aš jų nepastebėdavau niekada, net turėdama sveiką koją.... Tą , mano supratimu, kančios savaitę aš supratau vieną svarbiausių dalykų savo gyvenime- žmogus turi būti dėkingas už viską, kas nutinka ir ką jis turi. Net dabar, kai man būna velniškai sunku, prisimenu, kad galiu kalbėti, lakstyti po pievas paskendusias pienėse, ir girdėti... girdėti paukščių čiulbėjimą.
Taigi, mes turime išmokti kentėti, susidraugauti su kančia, ją pamilti ir vertinti, nes, kaip sako H. Hesė- „Mokėti kentėti yra gyventi pilnutinai“. Tai yra svarbu, jie norime žinoti, kas yra pastangos ir atpildas pasiekus tai, ko norim; kad būtume kilnūs,nes anot A. Schopenhauerio „Kilnus žmogus kito kančią priima kaip savo“; kad suprastume tą, kuris kenčia ir pasakytume jam, kad atmerktų savo ašarotas akis ir pamatytų galimybę mokytis; kad taptume išmintingesni; kad įgytume patirties; kad išmoktume vertinti ne tik didelius, bet ir mažus dalykus; kad sunkumų dykumoje surastume šulinį ir iš jo atsigertume. Tada iš visos širdies nusijuoktume, nes jo ieškodami nuėjome tūkstančius mylių, o šulinys buvo čia pat, tiesiog mes buvome per akli, kad pamatytume.
