„Sodros“ duomenimis, 2017 metais Vilniaus skyriuje surinkta apie 44–45 proc. visų socialinio draudimo įmokų įmokų, tai yra daugiau nei Kauno ir Klaipėdos kartu sudėjus, mat Kauno sk. surinkta apie 19 proc., Klaipėdos sk. – 9–10 proc.
„Skirtumą lemia keletas faktorių: Vilniaus regione yra didesnis apdraustųjų (dirbančių gyventojų) skaičius, šiame regione didesnis vidutinis darbo užmokestis, taip pat Vilniuje neretai registruojami darbuotojai, gyvenantys ir dirbantys visoje Lietuvoje. Pavyzdžiui, visi įmonės „Maxima“ darbuotojai formaliai yra įdarbinti Vilniuje, nors dirba visoje šalyje veikiančiose tinklo parduotuvėse“, – priežastis nurodo „Sodra“.
Tuo tarpu remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, Vilniaus miesto savivaldybė pirmauja ir pagal surinktus mokesčius – 184 857 Eur per pirmą 2017 m. pusmetį. Didžioji dalis surinkta iš gyventojų pajamų mokesčio (GPM) – 126 724 Eur. Palyginimui Kaune atitinkamai surinkta 101 255 Eur ir 70 671 Eur.
Vilnius – miestas donoras
Nemaža dalimi ir dėl demografinių priežasčių – Vilniuje pensininkų santykis su dirbančiaisiais itin mažas lyginant su mažesniais miestai – sostinė tampa miestu donoru. Taip ją įvardija „Nordea“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas Žygimantas Mauricas.
„Vilnius pats save išlaiko ir nelabai linksniuojamas tas faktas, kad Vilnius sumoka daugiausia socialinio draudimo įmokų. O juk iš jų mokamos pensijos, kitos išmokos. Praktiškai Vilnius – vienintelis miestas donoras.
Deja taip, Vilnius surenka daugiausia visų mokesčių, įskaitant ir turistų paliekamus pinigus. Kuo skiriamės nuo Ispanijos, Prancūzijos, Italijos ar net Vokietijos? Ten labiau turizmas išsivystęs. Mes tokia centralizuota valstybė, kaip ir pavyzdžiui Danija. Kopenhaga – milžiniškas ekonominis centras ir ten daugiau nei 50 proc. visos Danijos ekonomikos yra. Londone panašiai – daug emigrantų, yra finansų centras ir jam visiškai vienodai, kas vyksta kokiams Velse ar Birmingame“, – sako Ž. Mauricas.
SEB banko vyriausiasis ekonomistas Gitanas Nausėda miestų statusą palygina su pasiturinčiųjų: jei pasiturintieji sumoka daugiau į „Sodrą“, į biudžetą ir dėl to nekelia kažkokių klausimų, nes iš tų pinigų palaikomos viešosios išlaidos, funkcijos ir nepasiturintiems žmonėms, lygiai taip pat ir miestai.
„Negalime tikėtis, kad Kulautuva kada nors ims konkuruoti su Vilniumi dėl ekonomiškai stipriausio miesto statuso. Visada taip buvo – visada taip bus“, – nurodo ekonomistas.
Neretai savo finansinių problemų priežastį Vilnius nurodo tai, kad nemaža dalis čia dirbančiųjų gauna pajamas, bet pagal registracijos tvarką mokesčius moka kitur, pasakoja G. Nausėda. Dėl to dažnai argumentuojama, kad didesnė GPM dalis būtų skiriama Vilniui.
Jog vis dėlto Vilniui vienam būtų sunkiau išgyventi nurodo Lietuvos socialinių tyrimų instituto Visuomenės geografijos ir demografijos skyriaus vadovas Donatas Burneika. Pasak jo, šiandien sąsajos tarp regiono ir miesto yra gerokai pasikeitusios.
„Jei anksčiau sakydavo, kad miestas tiek turtingas, kiek regionas, nes išnaudoja regiono potencialą. Tai dabar atvirkščiai. Regionas turtingas tiek, kiek miestas. Vilnius teikia paslaugas visai Lietuvai, iš Vilniaus gyvena visa Lietuva. Galima įsivaizduoti tokį miestą, kuris gyvena kaip uždara mini valstybė ir be jokių problemų gyvena, prekiauja su regionais kitais, kuria paslaugas ir technologijas. Įmanoma taip. Bet klausimas, ar tai būtų geriau“, – svarsto D. Burneika.
Demografine prasme Vilnius vienas neegzistuotų
Pagrindinė priežastis, kodėl visgi Vilniui vienam geriau nebūtų – demografija. Mat Vilnius auga ne kitų šalių sąskaita, o kitų Lietuvos miestų.
D. Burneikos teigimu, natūraliai formavosi didelės ar mažos valstybės ir visos jos iki vienos formavosi su vienu aiškiu centru.
„Didelis miestas pritraukia didelį dėmesį, jį lengviau parduoti ir reklamuoti. Žiūrint konkurencingumo požiūriu tai naudinga. Iš kitos pusės įvairovė turi savo pliusų, maloniau gyventi, kai daugiau didesnių miestų“, – komentuoja jis.
Ž. Mauricas prideda, kad demografine prasme Vilnius vienas negalėtų egzistuoti, nes didžioji dalis Lietuvos gyventojų vyksta būtent į Vilnių ar tai studijoms, ar tai darbui.
„Vilnius siurbia žmones iš likusių Lietuvos regionų ir gyventojų skaičiumi auga dėka vidinės emigracijos. Išorinė emigracija labai maža, reiškia Vilnius labai priklausomas ir regionai yra tik donorai. Kita vertus, ekonomiškai žiūrint tektų konstatuoti, kad Vilniuje kuriantis vis daugiau informacinių technologijų įmonių, biotechnologijų įmonių, aukštos pridėtinės vertės verslų, ryšiai su likusia Lietuva mažėja. Tą reikia pripažinti.
Ką bendro turi Vilnius su Zarasais? Labai ne daug ką, be to, kad į Vilnių atvyksta žmonės dirbti ir mokytis. (...) Dabar regionuose net būna, kad verslo grupės trukdo ateiti investuotojams, vystytis. Tai kai kurių miestų ateitis labai niūri“, – svarsto ekonomistas.
Vis dėlto nėra manoma kategoriškai, kad Lietuva bus tik vieno miesto valstybe. Vilčių dedama ir į Kauną bei Klaipėdą.
„Realiai gal du miestai bus, bet faktiškai taip ir bus, kad regionai, kaip šuniui penkta koja. Ten gyvena didžioji dalis pensinio amžiaus žmonių, daugiau korupcijos, algos mažesnės“, – dargi pasisako ekonomistas.
Nereikia siekti vienodumo
Lietuva nėra vienintelė šalis pasaulyje, kurioje klostosi savotiška vieno miesto monopolija. G. Nausėdos pasakojimu, dar sovietmečiu tai vystėsi Estijoje ir Latvijoje. Tuo tarpu Lietuvoje tik po Nepriklausomybės pradėjo vietoje penkių didmiesčių formuotis trys.
Ekonomistas mano, kad pastaruoju metu ir Kainas rodo gerąjį pavyzdį – pritraukiamos investicijos, gera geografinė vieta. Tuo tarpu Klaipėda vienintelė turi uostą. Dėl to ir mokesčius persiskirstyti taip, kad jų būtų daugiau skiriama tik Vilniui, keltų pavojų valstybės raidai.
„Tada skatintume dar tolesnes išcentrines jėgas ir visi užsiiminėtų savo kiemo interesais, o kaip tik stiprių miestų pareiga rūpintis tuo, kad šaliai kaip visumai būtų gerai ir tam tikra prasme solidarumas tiek tarp žmonių, tiek tarp miestų – būtinas.
Jei nieko nedarysi šalies gyvenimo skirtumai gali išryškėti ir turėsime tokius nepageidaujamus reiškinius, kaip vidinė emigracija, kai visiškai ištuštėja provincija ir visi telkiasi tik keliuose miestuose. Nemanau, kad Lietuvai toks pavyzdys sektinas. Valdžios turimais svertais turi būti palaikoma ekonominė gyvastis ir kituose regionuose“, – sako G. Nausėda.
Jo manymu, Lietuvai lemta būti tripolių ar dvipoliu.
Sociologas D. Burneika pabrėžia, kad svarbiausia užtikrinti vienodą gerovę, o ne siekti ekonominio vienodumo.
„Pačiam Vilniui yra daug geriau, kai žmonėms ir kitur gyventi yra gerai, kai didėja gimstamumas. Abejoju dėl to tolygaus miestų išdėstymo. Paprasčiausiai nėra pasiteisinę – turime kažkokią iliuziją gyvenviečių sistemą, kuri sovietmečiu buvo suformuota ir grįsta individualiu žemės ūkiu.
Mes turime tokią unikalią situaciją, kad visose šalyse vyksta emigracija, visoje Europoje iš esmės gyventojai susikoncentravo sostinėje. Mažiau kituose regionuose. O Lietuvoje turime situaciją, kai dar žmonės gyvena miesteliuose ir, kai sugriuvus sovietinei sistemai pradėjo atsivėrus kiemui ir pradėjus išvykinėti, auginome ne Vilnių, o Londoną, Airiją ir kitus kraštus.
Paprasčiausiai pasakysiu nereikia siekti vienodumo, reikia siekti vienodo gyvenimo lygio. Turi būti gerovė visur vienoda. Tai sudėtinga padaryti, kartais nėra žmonių ar gerų žmonių. Dabartinis perskirstymas yra normalus. Yra ir tokių, kurie gyvena Vilniuje, o velnias žino, kur moka mokesčius. Tai tie pinigai į regionus grįžta. Net galėtume džiaugtis“, – tv3.lt komentuoja jis.
