Apie fanatizmą ir jo išgydymo galimybes dar kartą susimąsčiau ką tik pasibaigusioje 2007 metų Geteborgo knygų mugėje, nuėjęs į dvi diskusijas su įžymiu (ir, deja, į lietuvių kalbą dar neišverstu) Izraelio rašytoju Amosu Ozu.
Kadangi fanatizmo problemai esu neabejingas (man ją yra tekę teoriškai svarstyti, o ir būsimojoje savo knygoje apie įaudrintą tapatybę taip pat ketinu jos imtis), šios diskusijos buvo geriausia, ko aš galėjau tikėtis Geteborgo knygų mugėje – beje, ji yra gerokai turtingesnė savo seminarų turiniu ir mažiau komercializuota nei Vilniaus knygų mugė.
Amosas Ozas pristatinėjo į švedų kalbą išverstą savo eseistikos rinktinę „Kaip išgydyti fanatiką?“, todėl visas jo kalbėjimas ir buvo sunertas ant šios temos siūlo. Beje, kaip ir daugelis kitų garsių Izraelio politikų ir intelektualų, Ozas yra litvakų kilmės – jo tėvas iki išvykimo į Palestiną prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno ir studijavo literatūrą Vilniuje.
Ozas apie save kalbėjo nedaug, bet paminėjo keletą įdomių detalių, iš kurių išryškėjo fanatizmo temos pasirinkimas bei aktualumas jam pačiam. Jis gimė 1939 metais britų valdomoje Palestinoje ir buvo auklėjamas dešiniojo sionizmo dvasia, nuo vaikystės būdamas šventai įsitikinęs, kad žydai visada ir visur yra 150 nuošimčių teisūs, o visas likęs pasaulis jų atžvilgiu yra 150 nuošimčių neteisus.
Tokį mažojo Amoso Klausnerio (tai jo pirmoji pavardė) įtikėjimą – arba ankstyvą fanatizmą, paties Ozo žodžiais tariant – sugriovė du žmonės. Pirmasis buvo britų policijos seržantas (tuo metu, kaip atrodė, priešas), su kuriuo berniukas užmezgė bičiuliškus santykius ir pradėjo mokytis anglų kalbos (seržantas gi iš mažojo savo bičiulio pramoko hebrajiškai).
Bičiulystė su priešu tapo didžiąja gyvenimo pamoka, kad tavo priešas nebūtinai turi būti su ragais ir iltimis – priešingai, priešas gali būti malonus žmogus, savo asmenybe ir gyvenimu niekuo dėtas dėl tarp jūsų atsiradusios bedugnės. Pastaroji juk galėjo atsirasti dėl jo valstybės politikos, ideologijos arba atsitiktinumo – kad ir tokio, kaip patekimas į kariuomenę arba gimimas netinkamu laiku. Juk pakanka nebūti šauktinio amžiaus, kad nebūtum mobilizuotas, neitum į kariuomenę, nedalyvautum kare ir netaptum tau visiškai nežinomos ir niekuo nenusikaltusios tautos priešu.
Antroji gyvenimo pamoka, padėjusi Ozui atsikratyti vaikui būdingo juodai balto pasaulio suvokimo ir ankstyvo fanatizmo, buvo beviltiška dvylikamečio meilė aštuoniolikos metų merginai – su ja bendraudamas mažasis Amosas, pasak jo paties, atsikratė berniukui būdingo moters, kaip nepažįstamos ir nesuprantamos būtybės, mistifikavimo.
Ozas atmetė iliuziją, kad fanatizmas yra kažkokių išskirtinių grupių, kurias mes matome tik televizijos ekrane, monopolija. Anot jo, tai virusas, kurį kiekvienas iš mūsų savyje nešioja. Švaros ir tvarkos fanatizmas yra dažnas reiškinys, tik, laimei, jis nėra pavojingas. Tiesiog esama nepavojingo fanatizmo, bet perkeltas į politiką, religiją ar tarptautinius santykius fanatizmas virsta destruktyvia ir baisia jėga.
Iškart pasakysiu, kad ne su viskuo, ką Ozas pasakė, skubu sutikti. Tikra tiesa, kad fanatizmas ir neapykanta labiau siejasi su tam tikra socialine optika, tikrovės percepcija ir juodai baltu pasaulio matymu, o ne su traumuotais ir moraliai defektyviais žmonėmis – pastarieji anaiptol ne visada esti fanatiški.
Fanatikas gali šypsotis, būti mielas, ilgai bendrauti su tavimi ir vis dėlto lemtingą akimirką, kada reikia apsispręsti dėl tolimesnio savo sielos ir priešo kūno statuso (nes priešas fanatiko akyse sielos neturi), nušauti arba susprogdinti tave. Pareigos ir individualios sąžinės dilema fanatiko sieloje neegzistuoja – suabsoliutinta pareigos arba šventos misijos etika kuria pavojingą fanatizmo sklaidos lauką.
Tiesa, kad fanatizmas yra visų žmonių psichikoje ir prote glūdinti galimybė. Kaip byloja senas žydų posakis (kurį Ozas neabejotinai žino, nes plėtoja tą patį argumentą, tik kitais žodžiais), žmoguje slypi ir taikus padaras, ir kraujo trokštantis žvėris – skiriasi jie tik tuo, kad vieni savyje maitina taikų padarą, o kiti žvėrį.
Bet sykiu būtina pridurti, kad fanatizmas ypač tarpsta politinio absoliutizmo ir ideologinio monizmo susilydimo sąlygomis. Ten, kur egzistuoja viską, įskaitant ir visus intymiausių žmonių santykių bei žmogaus sielos aspektus paaiškinanti doktrina, fanatizmui sukuriama net ne palanki, o tiesiog tobula terpė. Žmogus iškart supažindinamas su tuo, ką jis privalo rasti savo sieloje.
Kažkada šitą išgyveno nereformuota, politinės galios lauką tobulai perpratusi ir visiškai sau pajungusi krikščionybė, o šiandien tai tenka didelei daliai islamo pasaulio, kurio dramatiškas susidūrimas su modernybe (ir tik technologinės modernybės pusės priėmimas, sykiu atmetant jos siūlomas politinio bei moralinio jautrumo formas) ir kuria islamizmą.
Tiesą sakant, panaši kombinacija sukūrė tiek bolševizmą, tiek nacizmą – tik pirmasis kvailino pasaulį savo tariama ištikimybe Švietimo epochos ir Prancūzijos revoliucijos idealams, o antrasis lygiai taip pat atmetė kanoną ir tradiciją, bet puolė į sekuliarią rasės ir biologinio vitalizmo mistiką.
Ideokratijos, t.y. visa apimančios ir visą žmoniją iki galo persmelkti bei kontroliuoti linkstančios doktrinos, sąlygomis monolitiškas ir nepajudinamas ideologinis ar religinis monizmas šaukte šaukiasi politinio absoliutizmo arba teokratinio režimo, kuris nuo sekuliarios diktatūros ne tiek jau daug ir skiriasi.
Tokiomis sąlygomis gerokai keisčiau ir nuostabiau yra matyti fanatizmui nepasidavusius žmones. Neapykanta kitatikiui ir tiesiog kitokiam ten ne tik nėra sulaikoma – priešingai, ji yra skatinama visos edukacinės ir politinės sistemos. Toks fanatizmas yra organizuotos neapykantos produktas ir daugeliu atveju yra tiesiog fabrikuojamas žmonių protuose ir sielose.
Žinoma, fanatizmo apstu ir demokratijose bei sekuliariose visuomenėse – pradedant iki šiol Vakarų Europoje dar egzistuojančiais stalinistais ir komunistais, tikinčiais, kad tikro komunizmo niekas dar nematė, ir baigiant gyvūnų teisių, ekologizmo ir pavienių grupių ar subkultūrų teisių fanatikais (greičiausiai maskuojančiais savo mizantropiją arba neapykantą moderniajam pasauliui), linkusiais pajungti savo mąstymo formai visą pasaulį.
Bet sutikime, kad ten, kur egzistuoja sekuliari visuomenė ir realus politinis pliuralizmas, fanatizmą bent jau kol kas nesunkiai atremia vienos privalomos doktrinos ar ideologijos atmetimo principas. Tad Vakarų fanatikai kol kas, laimei, gerokai labiau juokingi nei grėsmingi.
Nors, beje, budrumo prarasti neverta – sekuliarios ideokratijos simptomų ir neapykantos modernybei laikymo gero tono apraiška jau esama tiek, kad kitamaniais Vakaruose tampa nebe kairieji, o konservatyvūs žmonės – ne opozicijoje, o mainstream situacijoje esantis kairuoliškumas byloja apie keistą inversiją, bet tai jau kita ir plati tema.
Kad ir kaip būtų, Ozo mintis, kuriai aš besąlygiškai pritariu, yra ta, kad geriausias fanatizmo nustatymo kriterijus yra juoko ir humoro buvimas arba nebuvimas pavienio žmogaus, grupės arba visuomenės gyvenime. Grėsmę pasauliui kelia iš savęs nemokantys ir negalintys pasijuokti, kurie pajėgia tik brutaliai šaipytis iš silpnesnio – nesvarbu, ar tai būtų kitas žmogus, ar mažiau galios bei įtakos už mus turinti grupė.
Fanatizmą geriausiai gydo juokas iš savęs, mokantis mus atlaidumo kitiems ir primenantis, koks silpnas ir netobulas yra žmogus. Ozas visiškai teisus. Bet ir čia šį bei tą pridurčiau. Mokantis atlaidumo ne principų ir idėjų gynimo sąskaita – nieko nesitikėti ir nereikalauti iš žmogaus reiškia jo nurašymą ir nepagarbą jam.
Galiausiai egzistuoja geras ir piktas juokas – geras yra nukreiptas į save ir tragišką žmogaus komizmą, todėl byloja apie simpatiją žmonėms. O piktas juokas sukarikatūrina visą likusį pasaulį arba priešą ir yra tos pačios neapykantos jam (sykiu ir fanatizmo) dalis.
