Vytautas Landsbergis, praėjusį šeštadienį lankėsi Šiauliuose vykusioje Kariuomenės ir visuomenės šventėje. Išskirtinio interviu „S plius“ televizijai metu V. Landsbergis sakė, kad Europa į mus nežiūri kaip į nevykėlius. Dažnai mes patys mėgaujamės savo pačių ar šalies trūkumais ir įsikalbame esantys nevykėliai. Vis dėlto įvykiai Garliavoje, politiko teigimu, įrodo, kokia Lietuva yra susiskaldžiusi. „Tie, kurie ėmėsi jėgos, vargu ar galvojo ir prognozavo visas galimas pasekmes. Va toks yra Lietuvos susiskaldymas“, – sakė V. Landsbergis.
Darbo savaitę praleidžiate Briuselyje arba Strasbūre, tad galite į Lietuvą pažvelgti tarsi iš šalies. Kaip gi ji atrodo iš ES širdies?
Kitų šalių žmonėms ar politikams Lietuva atrodo geriau, nei būnant Lietuvoje. Ten vertinami mūsų pasiekimai, žygiai, kovojimas su krize. Lietuva yra tarp šalių, kurios neblogai susitvarkė su išmėginimais. Iš ten matyti pirmiausia tai, kas gera. Mes patys mėgaujamės savo pačių arba šalies trūkumais ir gerokai įsikalbame, kad esame nevykėliai. Ir Vyriausybės darbo negalima vertinti neigiamai. Prieš krizę atsilaikyta, ekonomika auga, žmonės tai jau pradeda jausti. Ekonomika galėjo žlugti, galėjo būti devalvuotas litas, prislėgti beviltiškos skolos, į kurias yra įklimpusios kitos, atrodytų, sėkmingos valstybės. Bet yra kitų dalykų, ne vien ekonomika, o kitose srityse reikiamos pažangos nebuvo padaryta. Įsikibta kaip į gelbėjimosi ratą į finansų tvarkymą. Visus žlugdo įprotis gyventi ne pagal pajamas, o mes susibalansavome.
Šalies ūkininkai skundžiasi ES sudarytomis prastesnėmis sąlygomis nei kitų šalių ūkininkams.
Turtingos Vakarų Europos šalys yra išsirūpinusios daug lengvatų ūkininkams, o Lietuva tiek daug negalėjo gauti, nors gauna pakankamai daug. Palyginus kainas ir paklausus, kodėl jos didelės, ne ūkininkai kalti. Ūkininkas – tik žaliavos tiekėjas. O tie, kurie gamina prekę parduoti, kainas mielai kelia, nes nuo to priklauso pelnas. Briuselyje nueini apsipirkti, kainos atrodo panašiai, bet ten moki eurais. Lietuvoje nėra didelės kainos. Juk niekas nepuola vežti maisto į Lietuvą – jei būtų pigiau, tada vežtų.
Kaip vertinate emigraciją?
Viskas priklausys nuo išvykstančiųjų gausos ir galutinio rezultato. Galime ir sunykti kaip tauta savo žemėje, o gal atsirandančią tuštumą užpildys žmonės, atvykę iš Azijos. Tai visos Europos problema. Visi patiria gyventojų mažėjimą ir kitos kultūros žmonių atvykimą. Jei liksime pustuštė žemė, verslininkai gal kviesis pigesnių darbininkų iš Kinijos ar Vietnamo. Toks piniginis požiūris gali daug kainuoti kitu atžvilgiu. Tai ne vien gyvenimo lygmens problema. Europoje daug problemų sukelia žmonių nenoras kurti šeimas, džiaugtis vaikais. Čia kažkas yra nusprūdę ir mūsų šalyje. Tai visos europinės civilizacijos krizė. Branginkime šeimą. Reikia nepamiršti, kad tai pagrindinis galimas džiaugsmas gyvenime. Ne uždarbiai ir prekės, kurių į karstą nesusikrausi.
Lietuvoje vis brangstančios dujos kelia žmonių nepasitenkinimą.
Kai sakoma, kad dujos brangsta, tai apgaulingos formuluotės. Tiekėjas turi daug galimybių vieniems kelti kainas, o kitiems mažinti ir iš to daro Rusijos įtaką plečiančią politiką. Jei pakeltų kainą vokiečiams, Vokietija supyktų, o kai lietuviai pyksta, galima pamanipuliuoti taip, kad jie pyktų ant savo vyriausybės. Taip ir gyvename. Išeitis – kaip atsilaikyti, kad nebūtum prievartaujamas per kainą. Mes esame taikinys. Tai susiję su politika. Jei nenorime būti taikinys ir kentėti nuo savanaudiškumo, ieškome, kur kitur dujų nusipirkti. Dabar yra projektai statyti suskystintų dujų terminalą. Atsivešime dujas kaip naftą – juk Būtingės terminalą pastatėme. Galime džiaugtis, kad turime tą terminalą. Tada atsiranda balansavimas ir pardavėjas nėra visiškas ponas. Kyla klausimas, kiek Lietuva pati sugebės tai įgyvendinti. Rudenį keisis valdžia ir neaišku, kokie bus valdžios nusistatymai.
Garliava suskaldė Lietuvą į dvi dalis. Kaip vertinate šiuos įvykius?
Tai ne Garliavos įvykiai. Tai Lietuvos įvykiai. Toks dvigubas teisingumo suvokimas ir korumpuoto arba šališko teisingumo, teisminių jėgų, diktatūros apraiškos yra visoje Lietuvoje. Tik Garliavoje tai labai skaudžiai per vieno vaiko likimą užaštrinta. Ir tokia praktika, kuri galėtų būti ne formali, ne mechaniška, o žmoniška. Įstatymuose tai įrašyta, bet jei to nėra galvose ir širdyse – maža. Atrodo, kad viskas daroma pagal rusišką sovietinį posakį: „Sila jest – uma nenado“ (rus. „Jei yra jėgos, tai proto nereikia“). Jėga yra ir tą jėgą galima paleisti daužyti, grobti. Tai suskaldo ne tik Garliavą. Vaikas klykia, nes jam baisu. Gal jis prisimena, ką su juo darė. Jam baisu ir visiems baisu, kai grasinama, kad šaudys guminėmis kulkomis, paleis šunis. Pjūklais pjaustomos sienos ir daužomas langas. Vaikui juk turi būti baisu. Kai vaikui baisu, jis kenčia. Jį reikėtų atjausti, o ne šaipytis. Tai archajinė arba tiesiog sovietinė galvosena. Jėgos žmonių galvosena. Kiek pasauly esame susvetimėję ir nužmogėję? Valia įvykdyta, bet kokia kaina? Pasekmes dar pamatysime. Duok Dieve, kad mergaitei nebūtų blogų pasekmių ir ji galėtų ramiai gyventi. Ar ji gyvens savo namuose? Kur bus jos artimieji, draugės? Ji paimta jėga manant, kad tai mažiau svarbu, nei būti su motina. Pamatysime, ar to pakaks ir ar vaikas nepradės blogai jaustis. Norėčiau tikėti, kad blogų pasekmių nebus. Tie, kurie ėmėsi jėgos, vargu ar galvojo ir prognozavo visas galimas pasekmės. Va toks yra Lietuvos suskaldymas. Matant vaizdus ir girdint mergaitės klyksmą, kai ją plėšia nuo tetos kaklo, vaiko teisių kontrolierė verkia iš džiaugsmo... Tai kažkas papuvę karalystėj.
Apie kokią Lietuvą svajojote?
Sąjūdis siekė, kad Lietuva būtų laisva, pati pasirinkusi savo kelią ir galėtų kurti, nediktuojant jai iš imperijos sostinės ar per ekonominį valdymą. Juk žmogus savo versliuko negalėjo turėti. Iš to mes turėjome išeiti ir išėjome, nors Gorbačiovas man sakė, kad neleis. Kas ten ką tada galėjo įsivaizduoti? Dabar yra laisvė tvarkytis. Jei nemokame tvarkytis ir mus užvaldo mūsų pačių parazitai – tai yra mūsų išlaikomi arba neišlaikomi egzaminai. Tikslas buvo gauti teisę laikyti egzaminą, neklupinėti antraeiliuose dalykuose. Dabar mums niekas negrasina tiesiogiai, intervencijomis ir okupacijomis. Niekas neima vaikų į svetimą kariuomenę. Iš to mes išėjome. Ką iš to pasidarome? Ar sugebame pasinaudoti teisingai? Dažnai galvojame neteisingai ir prisigalvojame problemų, prispausti ir paniekinti jau saviškių rankų.
Ar turite laiko sau?
Mano politinis darbas nėra duoklė už algą. Dirbu jį nuoširdžiai ir matau, kad yra prasmės. Yra prasmės ir kultivuoti muziką ar kitus interesus. Aš pianinu skambinu iki šiol, bet tik kai pakviečia. Savo paties malonumui neturiu tokios prabangos. Mėgstu, bet sau skambinu retai. Kur kas mažiau skaitau kitų knygas. Darau savo. Yra toks juokas, kad „čiukčia nėra skaitytojas, jis yra rašytojas“. Bet kai paskaitau, žinoma, džiaugiuosi, kartais į teatrą, koncertą nueinu. Nesi žmogus visai pasilaidojęs.
Ar daug laiko skiriate artimiesiems?
Kiek pavyksta. Man nėra prioritetas kuo ilgiau matyti vaikus ir anūkus. Turėti jų – džiaugsmas. Galiu pasidžiaugti, rūpintis, kaip jiems sekasi savo gyvenimus kurti. Turiu keturis proanūkius. Šeimą, kita vertus, skriaudžiu. Esu užimtas kitais dalykais ir nesuprantu žmonių, kurie nenori turėti vaikų. Jie patys nusikerta pusę gyvenimo, bet ne mano reikalas ką nors mokyti.
Parengė Oksana Laurutytė