Medžiagą apibendrino Šiaulių universiteto prof. dr. Daiva Beržinskienė
Informacijos šaltiniai teigia, kad visuomenės sluoksnis (socialinė klasė) bendrąja prasme suprantama kaip grupė žmonių, turinčių tokį patį socialinį statusą, rašo savaitraštis "Šiauliai plius". Priklausymą tam tikrai socialinei klasei žmonės gauna gimdami arba dirbdami tam tikrą darbą. Dažniausiai socialinės klasės skirstomos į aukštutinę, vidurinę ir darbo klasę. JAV atliktų tyrimų duomenimis, į aukštesniąją klasę gali patekti tik daugiau turto sukaupę arba didžiulę sėkmę patyrę žmonės. Priklausantys šiam ratui žmonės vieni kitus remia bei saugo. Sėkmę šiems žmonėms lemia socialiniai ryšiai, bet ne sunkus darbas. JAV elitas darbą laiko antraeilės svarbos dalyku, aukštesniajai klasei daug svarbiau saugumas, ryšiai, lygiavertis bendravimas, pripažinimas. Šios socialinės grupės žmonėms metinės pajamos sudaro ne mažiau kaip pusę milijono dolerių.
Viduriniosios klasės žmonės negali pasigirti tokiomis privilegijomis, kokias turi aukštesnioji klasė, tačiau šiai klasei atviri keliai į geriausią išsilavinimą bei profesinį tobulėjimą. Jai priskiriami žmonės, gavę aukštąjį išsilavinimą bei turintys geras profesines perspektyvas. Metinės pajamos – nuo 40 tūkst. iki 500 tūkst. dolerių. JAV egzistuoja ir žemesnioji-vidurinė klasė, kurios atstovai dirba nekvalifikuotus darbus ir dažnai susiduria su varginančiu, neįdomiu darbu bei nuolatine kitų žmonių priežiūra bei vadovavimu. Šios klasės atstovai – menkai išsilavinę, todėl nėra socialiai mobilūs. Pasaulinių standartų fone tokie žmonės atrodo esą pasiturintys, tačiau šioje šalyje jie tėra žemesnioji, neprivilegijuota, marginalinė Amerikos visuomenės dalis. Žemesnioji klasė – tai skurdūs ir desperatiški individai. Daugelis jų – buvę kaliniai ar benamiai. Šie žmonės yra labiausiai nustumti į šalį Amerikos visuomenėje.
Didžiosios Britanijos visuomenę galima suskirstyti į 7 socialines klases. Tradicinės kategorijos, tokios kaip darbininkai, vidurinė klasė ir aukštuomenė, yra pasenusios ir tinka gal tik 39 proc. žmonių. Atsižvelgiant į tai šios šalies visuomenė sluoksniuojama į elitą, įsitvirtinusią vidurinę klasę, techninę vidurinę klasę, naujus prakutusius darbininkus, tradicinę darbininkų klasę, atsiradusius paslaugų darbuotojus bei „Pažeidžiamuosius“, arba rizikingą proletariatą.
Elitas – labiausiai privilegijuota grupė Jungtinėje Karalystėje, iš kitų 6 klasių išsiskirianti turtu. Ši grupė turi didžiausią visų trijų rūšių kapitalą. Įsitvirtinusi vidurinė klasė – antra pagal turtingumą grupė, pasižyminti aukštu visų trijų rūšių kapitalo lygiu. Tai – didžiausia ir bendruomeniškiausia grupė, antra pagal kultūrinį kapitalą. Techninė vidurinė klasė – mažas, palyginti naujas socialinis sluoksnis, pasiturintis, bet stokojantis socialinio ir kultūrinio kapitalo. Jo skiriamasis bruožas – socialinė izoliacija ir kultūrinė apatija. Nauji prakutę darbininkai – jauna socialinė klasė, socialiai ir kultūriškai aktyvi, turinti vidutinį ekonominio kapitalo lygį. Tradicinė darbininkų klasė – turi mažai visų rūšių kapitalo, bet gyvena nevisiškame skurde. Atsiradę paslaugų darbuotojai – nauja jauna urbanistinė grupė, palyginti skurdi, bet turinti didelį socialinį ir kultūrinį kapitalą. „Pažeidžiamieji“, arba rizikingas proletariatas, – neturtingiausia, labiausiai skurstanti klasė, stokojanti socialinio bei kultūrinio kapitalo (maždaug 15 proc. visuomenės).
Plėtojant šalyje socialinę ekonominę politiką, numatant jos tobulinimo kryptis ir priemones Lietuvoje nuolat keliami klausimai, kaip yra susisluoksniavę mūsų šalies gyventojai, kaip socialiniai sluoksniai (klasės) skiriasi ekonominiais, socialiniais, demografiniais, savijautos ir kitais požymiais. Dažno lietuvio siekiamybė save priskirti aukštutinei klasei, tačiau gyvenimo realybė dažnai nubloškia iki darbo klasės, net nestabtelėdama ties viduriniąja. Tad kyla klausimas, ar yra Lietuvoje vidurinioji klasė, kuri, kaip žinoma, laikoma visuomenės stabilumo garantu? Sociologų teigimu, viduriniosios klasės įvaizdis siejamas su etaloniniu gyvenimu, gerbtinais gyvenimo būdo standartais, su naujovėmis plėtojant technologijas, intelektualinę kūrybą, sugebėjimu prisitaikyti prie visuomenės transformacijos į kokybiškai naują lygmenį (informacinę visuomenę).
Lietuvoje didžiausią visuomenės dalį sudaro tarpinis sluoksnis. Į jį patenka beveik pusė visų gyventojų. Aukštutinis socialinis sluoksnis sudaro apie dešimtadalį gyventojų. Kiti gyventojai daugmaž tolygiai pasiskirsto tarp žemutiniojo ir viduriniojo socialinių sluoksnių. Šalies mokslininkų teigimu, socialiniams sluoksniams išskirti labiausiai tinka grynųjų pajamų kriterijus, t. y. bendros pajamos (lėšos) atėmus sumokėtus mokesčius. Vadovaujantis šiuo kriterijumi galima teigti, kad Lietuvoje viduriniąją klasę sudaro maždaug 27 proc. šalies gyventojų, kurių darbo užmokestis siekia 2,5 tūkst. litų neatskaičius mokesčių. Tai minimali riba, nes atskaičiavus mokesčius minėta suma gerokai mažėja. Tokios apimties rodiklis tolygus viduriniosios klasės neegzistavimui, mat kitose Europos valstybėse ją sudaro vidutiniškai 60–70 proc. šalies gyventojų. Vis dėlto viduriniajai klasei priskiriami išsilavinę gyventojai, įgiję nebūtinai aukštąjį išsilavinimą, tačiau tuo metu paklausų rinkoje. Viduriniosios klasės atstovas gali būti ir geras kirpėjas, mechanikas ar pan., tačiau viduriniajai klasei priskirtini žmonės, kurie nepatiria skurdo.
Europos Sąjungos statistikos agentūra apibrėžia, kad namų ūkis patiria nepriteklių, jei negali sau leisti keturių iš devynių prekių ir paslaugų kategorijų, tarp kurių įvardijamos galimybės laiku mokėti nuomą ir komunalinius mokesčius, palaikyti adekvačią šilumą namuose, kas antrą dieną valgyti mėsą arba žuvį, bent vieną savaitę per metus atostogauti ne namuose, turėti spalvotąjį televizorių, skalbimo mašiną, automobilį ir telefoną. Ekonomikos analitikų teigimu, didelė Lietuvos gyventojų dalis šiuo metu gyvena skurde ir mažai jų gali sau leisti viską. Vidurinioji klasė yra ta, kuriai ne tik nereikia rūpintis išvardytais dalykais, bet kuri turi laiko ne tik pirmojo būtinumo prekėms, tokioms kaip poilsis, laisvalaikis, sportas, kultūra ir pan. Visa tai leisti sau gali tik dalis didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų. Gyventojų dalis, uždirbančių daugiau nei 5 tūkst. litų neatskaičius mokesčių, Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc.
Vertinant lentelėje pateiktus duomenis matyti, kad 2012 metais minimalaus atlyginimo dydis Europos Sąjungoje svyravo nuo 477 litų Bulgarijoje iki 6220 litų Liuksemburge. Lietuva išlieka ES sąrašo pabaigoje. Minimalus darbo užmokestis Lietuvoje akivaizdžiai skiriasi nuo Vakarų Europos šalių. Antai minimumą gaunantys Liuksemburgo gyventojai uždirba 6 kartus daugiau (6220 Lt) nei minimalią algą gaunantys lietuviai. Net ir graikai, kurių šalis balansuoja ant bankroto ribos, gali pasigirti gaunantys 3 kartus didesnį minimalų darbo užmokestį (3027 Lt) už mūsų tautiečius.
Tyrimais įrodyta – kuo didesnė praraja skiria varginguosius nuo turtingųjų, tuo didesnės ir socialinės problemos. Nesvarbu, apie ką kalbama – kriminogeninę situaciją, prievartą, piktnaudžiavimą narkotikais, nepilnamečių nėštumą, prastą visuomenės sveikatą, polinkį į nutukimą ar išsilavinimo lygį, – padėtis „nelygiose“ valstybėse visada bus prastesnė. Industrinėse Vakarų valstybėse, kuriose atskirtis tarp žemiausio ir aukščiausio socialinio sluoksnio nėra tokia ryški, įvykdoma šešis kartus mažiau žmogžudysčių ir dešimt kartų rečiau taikoma laisvės atėmimo bausmė. Viskas matuojama pagal turtingiausiai ir vargingiausiai gyvenančių piliečių pajamų skirtumą. Šalyse, kuriose ryški socialinė nelygybė, jis beveik dvigubai didesnis. Nelygybės ir socialinių problemų atžvilgiu, prasčiausia situacija vyrauja JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Portugalijoje. Geriausia padėtis – Japonijoje ir Skandinavijos šalyse. Vokietija yra maždaug per vidurį.
Nepaisant skirtingų kriterijų, apibūdinančių visuomenės sluoksnius visi sutaria, kad kuo daugiau visuomenėje viduriniosios klasės atstovų, tuo didesnis jos socialinis potencialas ir stabilumas. Įvertinus tai, kad buvome valstiečių visuomenė, akivaizdu – suformuoti aukštesnę klasę reikia laiko. Kiekvienas laikmetis kai ką duoda, kai ką atima. Šiuo atveju krizė susilpnino mūsų viduriniosios klasės pamatus, tačiau jei ir po šimtmečio dar kalbėsime lietuviškai, tai Lietuvos ir viduriniosios klasės perspektyva bus šviesi...
