Kitaip nei Davidas Brooksas, kuris linkęs dabartinį Amerikos prezidentą dažniau teisinti nei kritikuoti, „The New York Times“ žurnalistas Nicholas D. Kristofas (nuotraukoje), atvirkščiai, jį dažniau kritikuoja, nei teisina (nors tokių atvejų yra buvę). Štai vienas ypač stiprios kritikos atvejis.
Bet, kad ir ką manytume apie Bushą, – argi Kristofas neteisus?
Nicholas D. Kristof: Lepšis ir genocidas
Prezidentas George’as W. Bushas nedažnai randa bendrą kalbą su Kuba, Zimbabve, Iranu, Sirija ir Venesuela. Tačiau šį mėnesį Busho administracija prisijungė prie šių ir kitų šalių, norėdama sumenkinti tiesų Jungtinių Tautų teiginį, kad šalys kartu privalo duoti atkirtį genocidui.
Tai buvo mūsų pačių „blogio ašis“ ir ji atspindėjo bejėgišką prezidento Busho atsaką Darfuro genocidui. Nors jis ir nepritaria vaikų mėtymui į laužą ir grupiniam paauglių mergaičių prievartavimui bei luošinimui, tačiau ir pernelyg nesivargina, dėdamas pastangas, kad šitas siaubas būtų sustabdytas.
Jau metai praėjo, kai Bushas – stovėdamas kitų pasaulio šalių vadovų priešakyje ir rūpindamasis savo reputacija – pripažino, kad Darfure vyko genocidas. Tačiau nuo to laiko jis šį genocido įvardijimą vartojo ne tam, kad paskatintų veiksmus, bet kad juos imituotų.
Busho pozicija Jungtinių Tautų derybose sulaukė mažai dėmesio. Bet būtent Jungtinės Valstijos sėkmingai blokavo deklaracijoje įrašytą frazę, kad šalys „privalo“ duoti atsaką genocidui, ir galiausiai deklaracijos tekstas buvo sušvelnintas paliekant frazę „Mes pasiruošę imtis bendrų veiksmų… kad vertindami kiekvieną atvejį individualiai“, užkirstume kelią genocidui.
Vis tiek tai buvo nepaprastai svarbus pareiškimas. Tačiau gėda, kad XXI amžiuje mes negalime netgi prisiimti menko įsipareigojimo kovoti su genocidu – nors 1948 m. Genocido konvencijoje tą padarėme. Jei Genocido konvencija būtų pasiūlyta šiandien, prezidentas Bushas tikriausiai dėtų visas pastangas jai sužlugdyti.
Negaliu suprasti, kodėl Bushas toks pakantus genocidui, nes jo politinių įsitikinimų – jis religingas dešinysis – šalininkai buvo viena iš grupių, vadovavusių kampanijai prieš genocidą Darfure. Kaip prieš keletą dienų pažymėjo Nacionalinė evangelikų asociacija savo priekaištingame kreipimesi dėl Darfuro, Busho administracija „padarė labai mažai, kad apsaugotų milijonus baisiausios pasaulyje humanitarinės krizės aukų“.
Neįtikėtina, bet Busho administracija netgi pasirodė kaip mažas Sudano pagalbininkas, grasindamas kovotojui prieš genocidą ir priversdamas jį nutilti. Brianas Steidle’is, buvęs jūrų pėstininkų kapitonas, Darfure tarnavo kaip karinis patarėjas – jo širdis neištvėrė, matydama vėzdais užmuštų vaikų lavonus.
Kovo mėnesį parašiau straipsnį apie Steidle’į ir atskirai publikavau nuotraukas, kuriose jis nufotografavo mirtinai užkapotus vyrus, moteris ir vaikus (http://www.ushmm.org/conscience/alert/darfur/steidle/). Kitos nuotraukos buvo pernelyg baisios, kad jas būtų galima spausdinti: vienoje buvo nufotografuota Suleia mergaičių mokyklos moksleivė, veikiausiai išprievartauta, o po to gyva sudeginta, jos suanglėjusios rankos tebebuvo su antrankiais.
Brianas Steidle’is – Amerikos didvyris, išdrįsęs prabilti apie genocidą. Tačiau, pasak jo, Valstybės departamentas triskart įsakė jam liautis rodyti nuotraukas, nes baiminosi, kad pablogės Amerikos ir Sudano santykiai. Steidle’ui taip pat buvo pasakyta, kad jis negaus darbo jokioje vyriausybinėje JAV organizacijoje.
Valstybės departamentas turėjo skelbti žvėriškumus užfiksavusias nuotraukas ir sukelti tarptautinę bendruomenę prieš genocidą, o ne susimokius su Sudanu stengtis jas paslėpti.
Lyg sugedusi plokštelė vis grįžtu prie Darfuro, nes negaliu užmiršti žmonių, kuriuos ten sutikau. Per pirmąjį mano apsilankymą prieš 18 mėnesių sutikau šeimų, kurios nuo milicijos ir kareivių slėpėsi dykumoje. Bet vienintelė vieta, kur buvo galima gauti vandens, – šulinys, prie kurio laukė kareiviai, šaudę prisiartinančius vyrus ir prievartavę moteris. Įsigąsdinę žmonės prie šulinio atnešti vandens su asilais siuntė savo 6-7 metų vaikus – nes manė, kad į juos nešaudys ar jų neprievartaus. Tėvai šitą darė nekęsdami savęs, tačiau jie neturėjo kitos išeities – pasaulis buvo jų išsižadėjęs.
Tai mūsų pasyvumo kaina. Gal ir negarbinga tiek daug dėmesio skirti Bushui, nes nebūna švarių sprendimų, o jis vis dėlto padarė daugiau nei kiti vadovai. Jis bent jau šią vasarą į Darfurą išsiuntė Condi Rice – tai didesnis susidomėjimas genocidu, nei kad parodė TV diktoriai.
Viena grupė – www.beawitness.org – parengė reklaminį televizijos siužetą, kuriame kritikavo TV kompanijas dėl to, kad jos nerodo dėmesio genocidui – ir visi NBC, CBS ir ABC padaliniai atsisakė rodyti šį siužetą.
Tačiau kitų nesėkmės nepateisina paties Busho nenoro prabilti, paskelbti neskraidymo zoną, paskirti prezidentinį pasiuntinį ar sukurti tarptautinę koaliciją, galinčią padaryti spaudimą Sudanui. Taigi, pone Bushai, leiskite jums pateikti tik vieną klausimą: kadangi jūs dedatės drąsiu vadovu, kadangi didžiuojatės savo ryžtu vartoti tiesius terminus, tokius kaip „blogis“ – kodėl į genocidą žvelgiate kaip lepšis?
Daugiau Mykolo Drungos atrinktų straipsnių rasite čia (http://www.omni.lt/?i$9359_156542)
