Virginijus Savukynas, LRT televizijos laida „Istorijos detektyvai“, LRT.lt
1213 metai. Vendenas. Dabar tai Cėsiai, ramus ir gražus Latvijos miestelis. Čia Lietuvą sukrėtė netikėtas įvykis. Tragiškas ir žiaurus. Jei to nebūtų nutikę, gal ir mūsų istorija būtų pasisukusi visai kita linkme. Galbūt Lietuva būtų priėmusi Rytų krikščionybę ir pamažu surusėjusi. Ir dabar tikriausiai gyventume kartu su Baltarusija. O gal būtų pasisekę anksčiau sukurti valstybę ir padaryti ją dar stipresnę?
Vasarą „Istorijos detektyvų“ komanda aplankė šią pilį. Dabar iš jos likę griuvėsiai, tačiau jie išsaugojo senąją aurą. Jie romantiški ir gražūs. Senos, storos sienos mena tragedijas, kurios čia nutiko prieš daug šimtmečių. Cėsiuose jau XIII amžiuje stovėjo Livonijos ordino pilis. Vėliau didysis magistras iš Rygos perkėlė savo rezidenciją. Ne visada sutardavo su Rygos vyskupu ir miestiečiais. Tad Cėsiuose buvo ramiau.
O dabar pristatykime pagrindinius šios istorijos herojus – tai galingas Lietuvos kunigaikštis Daugerutis, Jersikos kunigaikštis Visvaldis ir Livonijos ordino didysis magistras Folkvinas. Kaip persipynė jų likimai ir koks įvykis pakeitė jų gyvenimus?
Kas buvo Daugerutis, Visvaldis ir Folkvinas?
Istorijos šaltiniai sako, kad Daugerutis buvo galingas kunigaikštis. Būtent apie jį užsiminus Henrikas Latvis parašo tokius įspūdingus žodžius: „Lietuvos valdžia siekė valdyti visas šituose kraštuose gyvenančias gentis, tiek krikščionių, tiek ir pagonių, ir retas kas drįsdavo gyventi savo sodyboje, labiausiai nedrįso latviai. Ir dėl to jie visada per pavojus palikdavo savo namus ir slėpdavosi miško tankynėse, bet ir čia neišsigelbėdavo nuo lietuvių; lietuviai persekiojo juos miškuose, vienus užmušinėjo, kitus ėmė į nelaisvę, vedė juos į savo žemę ir ėmė iš jų viską kaip savo. Ir bėgo rusai miškais ir kaimais nuo lietuvių, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, o lyviai ir latviai klusniai tarnavo lietuviams, davė maistą ir pašarą, kaip avys be ganytojo patekusios į vilkų gaują“.
Kai kurie istorikai mano, kad Daugerutis galėjo būti Mindaugo tėvas, kurio vardo šaltiniai nepaliko, bet mini jį buvus galingu kunigaikščiu. Be to, abiejų varduose yra vienas ir tas pats dėmuo – „daug“. Tačiau šiai minčiai prieštarauja Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Artūras Dubonis: „Galima žaisti su vardų sąskambiais. Manymų, kad Daugerutis galėjo būti Mindaugo tėvu yra, tačiau Volynės sutartyje 1219 metais Mindaugo tėvas išvis neminimas. Livoniečiai, kurie žinojo Mindaugo tėvą, galbūt galėjo susieti su Daugeručiu, bet niekad nesiejo. Mes net nežinom, iš kur jis yra, bet pagal aktyvumą prie Dauguvos galime nuspėti, kad jis buvo iš šiaurinių Lietuvos žemių – Nalšios, Deltuvos, Žemaitijos. Galbūt jis ir buvo įsikūręs Neries teritorijoje, bet su Mindaugu vargu ar turėjo ką nors bendra. Sunku įrodyti tokius ryšius.“
Net jei ir nebuvo Mindaugo tėvu, Daugerutis mokėjo žaisti politinius žaidimus. Sunku pasakyti, ar jis pirmas pradėjo tradiciją išleisti savo dukras už svetimšalių valdovų, tačiau tikrai žinome, kad jo dukra buvo nutekėjusi į Jersiką, kuri yra dabartinėje Latvijoje, už antrojo mūsų herojaus Visvaldžio.
Ką žinome apie Jersikos kunigaikštį Visvaldą? Kas gi buvo ta Jersikos kunigaikštystė? „Jersikos kunigaikštystė buvo viena iš kelių, kuri jau XII amžiuje buvo įsteigta kaip vasalinė Polocko teritorija latvių ir sėlių žemių paribyje. Todėl Jersikos kunigaikštis XIII amžiaus pradžioje yra žinomas dviem vardais – Vsevolodo ir Visvaldžio. Manoma, kad tai buvo stačiatikybę priėmęs latvis, bet grynas stačiatikis jis nebuvo. Lietuviai tuo metu buvo jau paskleidę savo įtaką jam“, – sako A. Dubonis.
„Jersikos kunigaikštystė turėjo strateginę reikšmę to meto lietuviams. Tikriausiai tai ir buvo priežastis, kodėl Daugerutis savo dukrą ištekino už Visvaldžio. Kadangi Daugerutį Jersikos kunigaikštystė laikė vienu iš savų, jis garantuodavo užnugarį kariaujantiems lietuviams, suteikdavo maisto, parodydavo kelią, pats vadovaudavo lietuvių kariuomenėms“, – tęsia istorikas.
Toks elgesys nepatiko nei Rygos miestui, nei Livonijos ordinui. O ypač jo magistrui Folkvinui, trečiajam šios istorijos herojui. Jis Livonijos ordino didžiojo magistro pareigas užėmė visai neseniai – 1209 metais. Tikriausiai Folkvinas buvo ambicingas ir gudrus, nes lemiamu momentu jis pasiekė, kad įvykiai susiklostytų palankiai būtent jam ir Livonijos ordinui.
Tragedijos pradžia
Ir štai 1213 metais Daugerutis išsiruošia į tolimą ir pavojingą kelionę. Į Naugardą. Siekdamas su jo kunigaikščiu sudaryti taikos sutartį.
„Daugerutis buvo tikrai galingas kunigaikštis, kuris netgi galėjo asmeniškai kontroliuoti ir formuoti tam tikros lietuvių visuomenės dalies užsienio politikos prioritetus. Tuo metu Lietuva turėjo sudariusi sutartis su Ryga. Bet Daugerutis norėjo pagerinti santykius su rusais, pirmiausia su Naugardu, stipriausia teritorija šiaurės vakarinėje Rusijoje. Todėl sukėlė didelį vokiečių nerimą“, – sako A. Dubonis.
Beje, galima spėti, kad galbūt stačiatikis Visvaldas, Daugeručio žentas, ir paskatino savo uošvį draugauti su rusėnais. Tačiau ir be jo lietuviai jau sugebėjo palaikyti santykius su rusiškomis kunigaikštystėmis, Polocku, Naugardu. Todėl jis galėjo būti tas, kuris galutinai padėjo Daugeručiui apsispręsti. Aišku, jei jis manė, kad lietuviams reikia draugauti su Naugardu. O to mes nežinome. Ir niekada nesužinosime.
Šis politikos pakeitimas Daugeručiui buvo lemtingas. Livonijos ordino magistras Folkvinas suprato, kad atsiradusi sąjunga nieko gero nežada nei jam, nei jaunam Rygos miestui. Ką daryti? Kaip sugriauti Daugeručio planus? Todėl jis privalėjo padaryti viską, kad Lietuvos kunigaikščiui nepasisektų. Ir čia Folkvinui turėjo gimti mintis – ogi reikia sugauti grįžtantį namo Daugerutį. Štai kaip šį įvykį šykščiai aprašo šaltiniai: „Tuo metu Daugerutis, karaliaus Visvaldžio žmonos tėvas, vyko su daugeliu dovanų pas didįjį Naugardo karalių ir sudarė su juo taikos sąjungą. Grįžtantį atgal broliai riteriai jį sugavo, atvedė į Vendeną ir surakintą uždarė“.
Sunku patikėti, kad būtų broliai Daugerutį pagavę atsitiktinai. Tuomet tikrai tą būtų paminėjęs Henrikas Latvis, juk jam tai būtų buvę ne atsitiktinumas, bet Dievo valios apraiška. Vadinasi, peršasi mintis, kad Livonijos ordino kariai jį specialiai medžiojo grįžtantį. Beje, galbūt tai darė ir su lietuvių pagalba. Tų lietuvių, kurie nepritarė Daugeručio politikai. Kodėl taip galima spėti? Ogi iš tolimesnių tragiškų įvykių. Leiskime toliau byloti kronikoms: „Grandinėse jis išbuvo keletą dienų, kol kai kurie jo draugai iš Lietuvos atėjo pas jį. Po to jis persismeigė kalaviju“.
Štai toks tragiškas įvykis – Daugerutis, kažką sužinojęs iš savo bičiulių, nusižudė. Labai skausmingai – pasismeigdamas ant kalavijo.
Tačiau čia užmenamos kelios mįslės. Pirmiausia – kaip ir iš kur Daugerutis nelaisvėje galėjo gauti kalaviją? A. Dubonis šią mįslę aiškina taip: „Daugerutis buvo tikrai labai kilmingas lietuvis, turėtume galbūt pavadinti ir kunigaikščiu, vadinasi, jam paliko ginklą nelaisvėje. Pakalbėjęs, kaip šaltiniuose rašoma, su lietuviais, sužinojo kažką nepalankaus ir garbingai nusižudė“.
Tai paaiškintų ir žiaurų savižudybės būdą: galbūt grandinės neleido baigti gyvenimo kitaip. Juk šiaip ar taip Livonijos ordino broliai tikrai turėjo suvaržyti kaip nors laisvę Daugeručiui, jei jam paliko kalaviją. Antraip jis bet kada būtų galėjęs jį ištraukti ir stoti nors ir į beviltišką, tačiau broliams labai skausmingą kovą. Čia galime prisiminti kitą istoriją, kuri nutiks vėliau, 1276 metais, ir kitur, Skalvių žemėje. Ten jų vienas karo vadas Sarkis buvo paimtas į nelaisvę. Jis nebuvo toks kilmingas, tad jį laikė surišę kryžiuočiai. Tačiau jis buvo toks stiprus, kad sutraukė pančius, nustvėrė kalaviją, nukovė vieną brolį bei tris ginklanešius, kitam nukirto ranką. Ir tik tada padėjo savo galvą. Tad ir Daugerutis su savimi tikriausiai būtų galėjęs pasiimti į aną pasaulį ne vieną riterį. Todėl būtinai jo veiksmus turėjo apriboti.
Ar buvo lietuvių sąmokslas prieš Daugerutį?
Antra mįslė – o apie ką kalbėjo Daugerutis su savo draugais? Ką jie jam pasakė? „Sunku pasakyti, kokia ta nepalanki žinia buvo, jų galėjo būti visokių. Kažkas politiškai nutiko, kad Daugeručio politika, interesai Lietuvoje visiškai sužlugo, ir jis nebeturėjo galimybės grįžti. Dėl šios priežasties jis ir nusižudė“, – teigia A. Dubonis.
Galima kelti mintį, jog Livonijos ordinas užsiprašė didelės išpirkos. Juk kunigaikščiai tais laikais brangiai kainavo. Štai žinome, kad už jotvingių didikus maždaug tuo pat metu buvo sumokėta 7000 aukso grivinų. Gal tai ir fantastiška suma, bet ji rodo, kad kunigaikščių ekonominis potencialas buvo milžiniškas. Jie galėjo surinkti dideles sumas.
Tad gal buvo rankas prikišę ir lietuviai? Pagalvokime. Pirmiausiai, kodėl Folkvinui pavyko sugauti Daugerutį? Juk jis, patyręs karys, sukaupęs savo rankose didžiulę valdžią, tikrai privalėjo ir mokėjo saugotis. Gal Folkvinui kas nors iš Daugeručio palydos pranešinėjo, per kur ruošiamasi keliauti? Be to, mes žinome, kad lietuvių pasiuntiniai Cėsiuose (tuometiniame Vendene) pasirodo vos po kelių dienų. Kaip jie sužinojo apie Daugerutį ištikusią nelaimę? Kaip jie sugebėjo taip greitai nuspręsti kažką nepalankaus Daugeručiui? Tokia skuba, įvykio aplinkybės rodytų, kad tikriausiai buvo labai įtakingų ir galingų žmonių Lietuvoje, kurie buvo nepatenkinti Daugeručiu. Nebūtinai jo noru sudaryti taikos sutartį su Naugardu. Galėjo būti pavydas, noras užgrobti jo valdžią, kerštas.
Jei taip buvo, nesužinosime, ar jie atsiuntė pasiuntinius ir pasiūlė Folkvinui taip susidoroti su Daugeručiu, ar Folkvinas, žinodamas apie egzistuojančią opoziciją Daugeručiui, pas ją siuntė savo pasiuntinius su tokiu planu. Bet kuriuo atveju panašu, kad buvo suvienytos jėgos, ir kiekviena pusė padarė tai, ko negalėjo kita. Livonijos ordino kariai sugavo Daugerutį, to nebūtų galėję padaryti patys lietuviai, nes Daugerutis tikriausiai turėjo ištikimų karių, kurie nebūtų leidę įvykti išdavystei. O Daugeručiui nepalankūs lietuviai pasirūpino, kad Daugerutis pats nusižudytų.
Taip kažkas Lietuvoje gavo valdžią, o Livonijos ordinas išvengė lietuvių keršto žygio tuo atveju, jei jie būtų nužudę Daugerutį. Be to, riterių pasaulyje nebuvo įprasta žudyti sau lygių riterių. O kalavijuočiai neabejotinai Daugerutį laikė sau lygiu.
Visi gavo, ko norėjo. Išskyrus Daugerutį. Jei taip buvo, tai iš tiesų ciniška ir gudri manipuliacija.
Kaip susiklostė kitų šios istorijos herojų likimas?
Didysis magistras Folkvinas dar ilgai valdė Livonijos ordiną, tačiau galima sakyti, kad jam buvo atkeršyta, nes jo mirtis laukė 1236 metais Saulės mūšyje.
Jersikos kunigaikštį Visvaldą kartu su jo žmona, Daugeručio dukra, ir toliau rėmė lietuviai. „Vadinasi Daugeručio nusižudymas nebuvo susijęs su jo šeima ar gimine, greičiau su politiniais dalykais. Be to, lietuviai negalėjo nepadėti Jersikos kunigaikščiui, nes Jersika buvo strateginė perkėla per Dauguvą žygiuojant į Rusiją, vykdant karo žygius“, – sako A. Dubonis.
Tiesa, gyventi tarp dviejų ugnių darėsi vis sunkiau. Vis sunkiau tapo suderinti pagalbą lietuviams ir nuolankumą Rygai. Be to, tikriausiai Lietuvoje valdžią jau buvo gavę kiti kunigaikščiai, neturintys giminystės ryšių su Daugeručio šeima. O ir metai darė savo. Tad Visvaldis vietoj nuotykių pasirinko ramybę.
„Jo valdžią Rygos vyskupas periodiškai siaurino. Paversdamas vasalu pusę jo leno pasiėmė sau valdyti. O Visvaldis iki 1239 metų vis mažėjančiame savo lene gyveno, paslapčia padėdavo lietuviams, bet buvo bevaikis ir galiausiai tapo labai artimu Rygos vyskupo vasalu, ir mirdamas užrašė savo visą Jersiką Ikšilės riteriui, taip tapdamas grynu Livonijos piliečiu“, – užbaigia A. Dubonis.
Kas būtų buvę, jei...
Istorikai nemėgsta tokio klausimo, nes iš faktų srities juos reikia ištraukti į fantazijos ir vaizduotės pasaulį. Be to, visi suprantame, kad gali būti labai daug alternatyvų. Ir nėra jokių faktų, kuriais galėtume paremti savo įsivaizduojamus faktus.
Ir vis dėlto pabandykime. Pirma mintis, galbūt Lietuva būtų priėmusi Rytų krikščionybę. Juk Daugerutis savo dukrą apvesdino už pravoslavo Visvaldžio. Jis Lietuvos užsienio politikos ienas norėjo pakreipti į Naugardą. Tad logiška, kad ir krikštas iš Rytų jam neturėjo atrodyti kažkas neįmanoma. Kaip tada būtų rutuliojusis mūsų istorija? Labai tikėtina, kad būtume suslavėję. Tad dabar gyventume kartu su Baltarusija. Tik nežinia, ar mus valdytų Lukašenka, ar būtume demokratinė valstybė.
Beje, nebūtinai iki šių dienų būtume išlikę. Juk Vokiečių ordinas vis tiek būtų atsikraustęs į Prūsiją. Ir kažin ar mes būtume atsilaikę prieš jį be Lenkijos pagalbos. O kai būtų sustiprėjusi Rusija, tuomet jai būtų žymiai lengviau visiems paaiškinti, kad tai buvo „jos žemės“. Tad galimas dalykas, kad šiandien gyventume Rusijos federacijoje.
Tiesa, nebūtinai toks scenarijus įmanomas. Žinome, kad Daugerutis buvo galingas kunigaikštis, vadinasi, jei jam būtų duota laiko, jis būtų galėjęs sukurti valstybę. Tai padaryti anksčiau už Mindaugą. Kas žino, jei Folkvinas būtų pasielgęs taip, kaip po beveik keturiasdešimt metų pasielgs jo įpėdinis Andrius Štirlandietis, kuris Mindaugui pasiūlė karūną, gal mūsų valstybė būtų buvusi dar stipresnė?
Bet kuriuo atveju, jei būtų Daugeručiui užtekę politinės išminties priimti krikštą iš Vakarų, o Lietuvai neatsimesti nuo krikščionybės, tuomet tikrai mūsų istorija būtų susiklosčiusi kitaip. Ir reikia spėti mums palankesne kryptimi. Galbūt tada taip nebūtų galėjęs įsigalėti Vokiečių ordinas? O galbūt ir prieš Rusiją būtų pavykę atsilaikyti XVIII amžiuje. Aišku, tai tik spėjimai. Bet juk įdomu įaudrinti savo vaizduotę, ar ne?
„Istorijos detektyvai“ – trečiadienį, 21.30 val., per LRT televiziją.
Tekstas buvo publikuotas portale galatum.lt.
