Amerikoje jau kelis dešimtmečius garsiai, aštriai ir atvirai ginčijamasi dėl abortų leistinumo, Lietuvoje šis klausimas tik dabar smelkiasi į viešąją erdvę, o šiaipjau Europoje apie tai linkstama kalbėti ramiai, jei ne patyliukais, ir laikyti sprendimus „darytis abortą“ (ar „nesidaryti“ jo) „asmenišku reikalu“, į kurį valstybei derėtų kuo mažiau kištis.
Tačiau ir visoms nuomonėms itin tolerantiškoje Amerikoje kai kurie pareiškimai sukelia šoką. Štai buvęs švietimo ministras ir labai konservatyvus humanitarinių vertybių puoselėtojas Williamas Bennettas ne per seniausiai pareiškė, kad „jeigu norėtum sumažinti nusikalstamumą, jei tai būtų tavo vienintelis tikslas, galėtum nutraukti gyvybę kiekvienam šios šalies juodaodžiui kūdikiui dar įsčiose ir nusikaltimų lygis sumažėtų“. Jis sutiko, kad žudyti visus negimusius Amerikos juodaodžių kūdikius „būtų neįmanoma, absurdiška ir moraliai smerktina“, bet pridūrė, kad „nusikaltimų skaičius vis tiek Kristų“.
Buvusi dienraščio „Washington Post“ bendradarbė Patricia E. Bauer neseniai atkreipė dėmesį į dar vieną šio klausimo aspektą, kuris ir „ekscentriškiausioj, ekstravagantiškiausioj“ Amerikoj gaubiamas tylos skraiste...
Patricia E. Bauer: Nepageidaujama diskusija apie abortą
Jei Williamui Bennettui nepriimtina netgi pokalbyje aborto susieti (nors jis visuomet siejamas) su tam tikra žmonių klase, tai kodėl mes, visuomenė, laikome abortą pateisinamu ir nereikšmingu kitos klasės – vaikų su negalia – atžvilgiu?
Šis klausimas mane kankina nuo pat mūsų dukros Margaret gimimo, nuo to laiko, kai ji atmerkė savo dideles mėlynas akis ir mes pirmą kartą pradėjome suvokti, kad už jų – visavertis žmogus.
Kai vaikštau su Margaret, žinau, kad ji atstovauja tam tikrai grupei, kurios gretos retėja, nes plačiai taikomi tyrimai prieš gimdant ir abortai. Nežinau, kiek nėštumų nutraukiama, diagnozavus Downo sindromą, tačiau, pasak kai kurių tyrimų, nuo 80 iki 90 procentų.
Įsivaizduokite. Kai Margaret šuoliuoja per gyvenimą, ypač čia, tobulo kūno šalyje, matau, kaip žmonės žvelgia į ją: smalsiai, nustebę, kartais atsargiai, kartais – su nepasitikėjimu ar išsigandę. Žinau, kad dauguma moterų, kurios dar gali susilaukti vaikų, vertinamai žiūri į ją bei į ją panašius ir mano, kad tokio gyvenimo neverta gyventi.
Jų manymu, Margaret priklauso tai kategorijai žmonių, kurių likimas tapatinamas su vengtinu žmogišku skausmu. Geriausiu atveju – su tragiška klaida. Blogiausiu – su gyvu judėjimo už gyvenimą įsikūnijimu. Kažkuo mažesniu už žmogišką būtybę, visuomenės liekana. Į šį kažką, kurį aš myliu, žvelgiama man neišpasakytai skausmingu būdu.
Šis požiūris ypač gajus čia, žydrojoje Kalifornijos valstijoje, tačiau su juo susitinku visur. Neseniai per iškilmingus pietus sėdėjau šalia etinės programos „Ivy League“ direktoriaus. Atsakydamas į kito svečio klausimą, jis sakė manąs, kad būsimieji tėvai privalo jausti moralinę pareigą atlikti tyrimą prieš gimdant ir nutraukti nėštumą, jei būsimasis kūdikis yra su negalia, nes nemoralu pasmerkti vaiką kančioms, kurios jo ar jos laukia pasaulyje. (Kai aš pradėjau cypsėti apie mūsų šeimos patirtį, jis mandagiai nusišypsojo ir nusigręžė į ponią, sėdinčią jam iš kairės.)
Margaret į savo gyvenimą nežiūri kaip į nesiliaujančią žmogišką kančią (nors ji ir pyksta, kad nenupirkau jai delninio kompiuterio). Ji užsiėmusi kur kas svarbesniais dalykais – Bostono „Red Sox“ rezultatu atkrintamosiose rungtynėse ir šokiais, į kuriuos ji ketina eiti šį savaitgalį. Žinoma, ji norėtų, kad galėtų viską išmokti greičiau ir kad jai geriau sektųsi matematika. To norėčiau ir aš. Tačiau tai nesugadina mums nė dienos, dar mažiau – mūsų gyvenimo. Kentėti verčia neigiamas visuomenės požiūris.
Daugelis jaunų moterų, mus susitikę, klausia, ar aš buvau pasidariusi tyrimą. Šį klausimą suvokiu kaip užuojautą mano atžvilgiu. Jei atsakau „ne“, jos mano, kad tai reiškia, jog esu aplinkybių auka, todėl netiesiogiai neišsižada savo galimo sprendimo pasidaryti abortą, jei būsimasis vaikas bus su negalia. Jei atsakau „taip“, tai reiškia, kad esu kraštutinė antiabortininkė kvaiša, kurios pasirinkimas neatitinka jų gyvenimo sampratos. Šiaip ar taip, jos laimi.
Senovės Graikijoje kūdikiai su negalia būdavo paliekami dykumose numirti. Mes Amerikoje pasitikime prieš gimdant atliekamais genetiniais tyrimais ir atranką darome privačiai, tačiau poveikis visuomenei – toks pat.
Senas Margaret pediatras man sakė, kad prieš daug metų jis turėjo gana daug pacientų su Downo sindromu. Dabar jų nebeliko. Įdomu, kur jie dingo? Sakoma, kad vakarinėje Los Andželo pakrantėje tokie nebegimsta.
Ironiška, kad gyvename laikais, kai medicinos pasiekimai iš esmės keičia gyvenimo su negalia pobūdį. Prieš daugelį metų žmonės su Downo sindromu dažnai būdavo laikomi specialiose įstaigose. Daugelis jų buvo prastos sveikatos, ribotų sugebėjimų pasirūpinti savimi ir bendrauti su kitais, negalėjo skaityti ir mirdavo jauni. Buvo manoma, kad jų problemos neišvengiamos, susijusios su jų genetine anomalija.
Dabar aišku, kad šiuos žmones ribojo jų atsiejimas nuo visuomenės, menkos su jais siejamos viltys, išsilavinimo stoka ir prasta sveikata – ne tik jų DNR. Šiandien žmonės su Downo sindromu gyvena kur kas ilgiau ir sveikiau nei prieš 20 metų. Švietimo reformų dėka jie vis dažniau pabaigia aukštąsias mokyklas, gyvena kur kas labiau nepriklausomai ir susiranda darbą.
Tai racionalūs argumentai. O štai ir emocinis. Margaret yra asmenybė ir mūsų šeimos narė. Jos akys – kaip mano vyro, plaukus ji pavedėjo iš manęs, o humoro jausmą – iš mano anytos. Mes ją mylime ir ja žavimės tokia, kokia ji yra – linkusi į barnius, viskuo besidominti ir kupina gyvybės, ir ne tik dėl to. Ji praturtina mūsų gyvenimą. Jei mes nebūtume priėmę jos į savo šeimą, nebūtume suteikę jai galimybės – tektų kalbėti apie mūsų neišprusimą, o ne apie jos įgimtą vertę.
Štai ko aš nesuprantu: kaip mes, kaip visuomenė, galime tyliai nurašyti didelę žmonių grupę kaip neturinčią jokios vertės. Norėčiau manyti, kad atėjo laikas susėsti už stalo ir pradėti rimtai apie tai kalbėtis. Tačiau nesu optimistė. Žmonės nori to, ko jie nori – tobulo kūdikio, tobulo gyvenimo. Jiems sakau: sėkmės. Arba: svajokite ir toliau.
Ir dar viena šio nediskutuojamo klausimo tema – maža, bet vis dėlto labai svarbi šioje šalyje vykstančių diskusijų apie abortus dalis. Manau, kad yra daugybė žmonių, kurie prijaučia kovai už žmonių su negalia teises ir kurie tuo pačiu metu nori išsaugoti savo teisę į tai, kad jų pačių šeimose žmonės su negalia negimtų. Diskusija apie abortus – tai diskusija ne vien apie moters teisę pasirinkti – turėti kūdikį ar ne; kartu tai diskusija ir apie moters teisę pasirinkti, kokį kūdikį ji nori turėti
Autorė – buvusi „Washington Post“ žurnalistė ir skyriaus vadovė. Jos dukra Margaret studijuoja „Riverview School“ Ist Sendviče.
